Rašė Ieva Klimaitė
Rugsėjo 26–27 d. Kauno fotografijos galerijoje jau aštuntą kartą vyks Kauno meno leidinių mugė. „Tai nėra kūriniai, kuriuos perskaitai greitai ar nesunkiai perduodi iš rankų į rankas, tačiau tikiu, kad, ilgiau paklaidžiojęs po meno knygų pasaulį, kiekvienas skaitytojas gali jame atrasti ką nors artimo“, – neabejoja Justina Zubaitė-Bundzė, prie meno knygų, su nepriklausomais knygynais, leidybos srityje ir su autoriams skirtomis programomis dirbanti jau daugiau nei dešimtmetį.
Kaip sako pati J. Zubaitė-Bundzė, tai, kad pateko į margaspalvį meno knygų pasaulį, lėmė malonus atsitiktinumas, o šiandien neabejoja – šiame lauke tikrai turime kuo pasidžiaugti. Svarbiausia, kad nepritrūktų smalsumo.
– Koks buvo Jūsų pirmasis stiprus ryšys su meno knygomis, jų leidyba – kada supratote, kad tai daug platesnis kontekstas, kuriame norisi būti?
– Viską nulėmė malonus atsitiktinumas. Dar studijuodama menotyrą Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune, išvykau atlikti praktikos į Paryžiuje įsikūrusią galeriją „castillo / corrales“. Pagrindinės galerijos veiklos sritys apėmė parodas, knygyną ir leidybos procesus. Neplanavau dirbti prie meno knygų ar leidinių, tačiau atvykusi atsidūriau knygyne – taip prasidėjo mano pažintis su margaspalviu meno knygų leidybos pasauliu.
Tiek Kaune, tiek Vilniuje anuomet, prieš keliolika metų, tokių leidinių išvysti dar buvo sudėtinga. Paryžiuje susipažinau su daugybe menininkų, leidėjų, žurnalų redaktorių, todėl, grįžę į Lietuvą, kartu su Mindaugu Bundza VDU atidarėme nedidelį, pirmąjį, „Six Chairs Books“ knygyną. Su pertraukomis jis gyvavo daugiau nei dešimtmetį.
Šiuo metu knygyno veiklą perdaviau draugams, o vis ambicingesne mano kelio sritimi tampa leidybos veikla, taip pat rūpinimasis autoriais ir jiems skirtomis programomis.
– Pastaraisiais metais atsiranda mažesnių, specializuotų knygų renginių ir nepriklausomų knygynų, leidyklų. Kokia iš tiesų šio lauko situacija Lietuvoje?
– Atrodo, kad viskas juda bangomis. Deja, šiuo metu nei Vilnius, nei Kaunas negali pasigirti turtinga nepriklausomų knygynų scena. Žinoma, yra svarbių šio lauko aktorių – gerai žinomų knygynų „Eureka“, „Juodas Šuo“, „Mint Vinetu“. Kaune labai svarbus ir šią nišą užpildantis knygynas „Kolibris“, istoriškai vertingas V. Staniulio knygynas-antikvariatas, kuris kadaise man buvo viena pirmųjų vietų atrasti įdomesnių leidinių. Vis dėlto yra nemažai erdvių, kurios vis atveria ir užveria savo duris. Kita vertus, jų veikla neretai vis tik išlieka nepamiršta – prisimenu Pylimo gatvėje Vilniuje veikusį knygyną „Frendo“.
Negalime nepastebėti ir tam tikrų muziejų leidybos veiklos – tikrai turime kuo pasidžiaugti, yra ką pažiūrėti. Ilgą laiką institucinė meninė leidyba buvo kiek fragmentiška – trūko ir žmogiškųjų resursų, ir leidybos vizijos. Vis dėlto pastaraisiais metais galime stebėti, kad pagrindiniai muziejai sugebėjo surasti raktus, kaip meno knygomis, meno istorija sudominti skaitytoją. Vienas sėkmingų pavyzdžių, turbūt, yra menotyrininkės Elonos Lubytės dėka lietuvių kalba išleisti menininkės Aleksandros Kašubos memuarai „Tiksintis vaikas“ ir „Pakeliui į Ameriką“, skaičiuojantys jau ne pirmus tiražus.
Tikimės, kad mugėje tą platesnę panoramą ir bus galima pamatyti.
– Kaip Jums atrodo, kodėl meno leidinių dar neatrado platesnis skaitytojų ratas?
– Suprantu skaitytoją – parodų katalogai, menininkų knygos ir panašūs leidiniai reikalauja daugiau laiko, pastangų ir dėmesio. Juos reikia prisijaukinti: suprasti, apie ką jie kalba, kodėl yra įdomūs, kokį kontekstą atveria. Tai nėra leidiniai, kuriuos perskaitai greitai ir perduodi iš rankų į rankas – dažniau kiekvienas žmogus turi labai asmenišką priežastį, kodėl pasirenka vieną ar kitą knygą, autorių, meninę aplinką. Tikiu, kad, ilgiau paklaidžiojęs, kiekvienas skaitytojas meno knygose gali atrasti ką nors artimo.
Kita vertus, menininkų yra daug, jų pavardės ne visada žinomos, todėl skaitytojas, susidūręs su leidiniu, kuriame neužsikabina nei už autoriaus, nei už leidyklos vardo, dažnai tiesiog praeina pro šalį. Kartais patraukia estetika, bet pasitaiko ir priešingų atvejų – sudėtingesnis, konceptualesnis dizainas sukelia nejaukumą, nenorą prieiti, baimę pavartyti kūrinį.
Man atrodo, kad kultūros lauke dažnai galvojame, kad tai, ką darome, turėtų būti svarbu ir įdomu visiems, tačiau skoniai skiriasi: vieniems artimesnis teatras, kitiems – kinas ar dizainas. Svarbu atrasti savo auditoriją – žmones, kuriems tai iš tiesų rūpi, kurie domisi, skleidžia žinią, palaiko finansiškai.
– Meno leidiniai dažnai balansuoja tarp knygos kaip objekto svarbos ir jos turinio. Kaip pati žvelgiate į šį santykį – kas Jums svarbiau: tai, kas parašyta, ar tai, kaip leidinys pateiktas skaitytojui?
– Geriausia, kai viskas sutampa. Nemanau, kad dizainas visada turi būti labai ekspresyvus – kartais tai tiesiog dėmesys spaudai, popieriui, šriftui, kuris leidžia turiniui atsiskleisti geriau.
Knygos atlieka labai skirtingas funkcijas. Jei tai grožinė ar teorinė knyga, visų pirma, skirta skaityti, užsižaisti dizainu gal ir neverta, – klasikiniai sprendimai tokiais atvejais būna malonesni skaitytojui. Konceptualesni leidiniai turi visai kitą vaidmenį: kūrinių idėjos ieško savųjų formų, savo rūbų, ir kartais jie būna mums neįprasti, tačiau leidžia geriausiai atsiskleisti kūrinio sumanymui. Meno knygos įgauna formų, kurios yra parankiausios, – esu mačiusi ir knygų, kurtų kaip laikraštis, dėžutė ar atvirukai. Viskas priklauso nuo leidinio idėjos, funkcijos, tikslų.
– Kuo, Jūsų akimis, skiriasi Lietuvos ir tarptautinės meno leidinių mugės? Ko galėtume pasimokyti, kur galima pasitempti?
– Meno leidinių mugėse Paryžiuje, Los Andžele ar Niujorke didžiausią skirtumas, manau, –lankytojų smalsumas. Svarbu ne tik tai, ką galime pasiūlyti, bet ir tai, kiek tai įdomu žmonėms.
Kita vertus, daugiau Lietuvoje išleidžiamų leidinių galėtų patekti į tarptautinius renginius, sąrašus, atrasti užsienio ryšius, – tai atveria daug durų, o kartu gali padėti sudominti ir vietos skaitytojus.
Kartais pajuntu, kad Lietuvoje menininkams trūksta praktinės pagalbos leidybos procese – nuo spaudos ir gamybos iki patarimų, kaip jų idėjos galėtų būti geriausiai įgyvendintos leidinio formatu. Dėl to kartais atsiranda spaudos ar poligrafinių netikslumų. Svarbu suteikti daugiau praktinių žinių, padrąsinimo ir parodyti, kad investicija į leidinį gali atsipirkti ne tik kultūrine, bet ir finansine prasme.
– Kokių tikslų Meno leidinių mugėje šiemet keliate sau? Kas renginyje šiemet svarbiausia, kur bus pagrindiniai akcentai?
– Mūsų, kaip mugės organizatorių, atsakomybė – suteikti matomumą menininkams, kūrėjams ir leidykloms, sudaryti galimybę jiems pristatyti savo praktikas kuo platesnei auditorijai. Programoje – pranešimai, pokalbiai su lankytojais, knygų pristatymai, kūrybinės dirbtuvės ir meno knygų paroda.
Šiemet pagrindinis dėmesys skiriamas kolekcionavimui. Apie meno kūrinių kolekcionavimą kalbama daug, tačiau leidinių kolekcionavimas dar nėra labai plačiai paplitęs. Knygų industrijos laukas yra platus, turintis savo taisykles ir istorijas, apie kurias norisi kalbėti.
Kolekcionavimas gali būti suvokiamas kaip investicija – kai kurie leidiniai, laikui bėgant, gali įgyti ir finansinės vertės. Tačiau meno leidinių kolekcijos gali būti kuriamos ne tik dėl materialios grąžos. Jos gali atspindėti asmeninį santykį su tam tikra tema, leidybos būdais, menininkais ar laikotarpiu, tapti savotiškais asmeniniais archyvais. Todėl kalbėti norisi ne tik apie kolekcionavimo vertę, bet ir apie archyvavimą, asmenines kolekcijas ir jų reikšmę.
Daugiau informacijos ir programa: https://kaunasartbookfair.com/
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
