Rašė Kamilė Zinkevičiūtė
„Man taip atsibodo girdėti, kad moterys sukurtos tik meilei. Bet aš jaučiuosi tokia vieniša.“ Taip Džo Marč (akt. Saoirse Ronan) guodžiasi savo mamai 2019 m. filme „Mažosios moterys“ (rež. Greta Gerwig). Nors šis filmas tikrai nėra romantinė komedija, režisierė G. Gerwig šia fraze užčiuopė skaudžią merginų gyvenimo tiesą.
Viena vertus, norisi išsilaisvinti nuo moterims primetamų stereotipų ir gyvenime siekti ne vien meilės, bet ir sėkmingos karjeros, tvirtų draugysčių, pilnatvės jausmo ir t. t. Kita vertus, nors kartais tai sunku pripažinti, kiekviena mūsų jaučiasi vieniša, nori mylėti ir būti mylima. Šią tuštumą sunku užpildyti, tačiau galima bent trumpam ją užmiršti. Tam padeda draugystės, darbas, savęs paieškos, dvasiniai atradimai arba fantazijos ir svajonės, į kurias nukelia ir romantiniai filmai. Nuo realybės pabėgti padedantys kūriniai kelioms valandoms sukuria pasaulį, kuriame neįtikėtinos aplinkybės suveda du (dažniausiai visiškai skirtingus) žmones. Žiūrovas, tapatindamasis su pagrindiniais veikėjais, kartu išgyvena emocijų kalnelius ir galiausiai patiria katarsį, kai filmo kulminacijoje personažai galiausiai įveikia save, savo nusistatymus ar savo aplinką ir pasirenka būti kartu. Tam nebetrukdo jų skirtingos asmenybės, nesutampantys pomėgiai ar nelygiavertės pozicijos visuomenėje – meilė nugali viską.
Nors romantinės komedijos yra vienas pamatinių kino (ir ne tik) žanrų, jos ne visada vertinamos taip pat rimtai kaip dramos, istoriniai, karo ar net fantastiniai filmai. Galbūt dėl to, kad romantinės komedijos vis dar laikomos moteriškais filmais, galbūt dėl to, kad tikrai ne kiekviename jų skiriama daug dėmesio įdomesniam kameros darbui ar įspūdingesniems garso sprendimams, o galbūt ir dėl to, kad romantinės komedijos paprastai nenagrinėja gilių žmogiškosios egzistencijos temų. Šiuose filmuose susitelkiama į ryškius personažus ir romantines fantazijas, siekiant žiūrovą labiau paveikti emociškai, nei sukelti gilių apmąstymų ar filosofinių diskusijų. Tačiau manyčiau, kad nederėtų dėl to sumenkinti romantinių komedijų. Meilės fantazijų kūrimas ir pildymas – tokia pat svarbi kino kryptis, kaip ir rimtesnio pobūdžio filmai. Šiame tekste susitelksiu vos į dvi romantines komedijas, nes jos mano atmintyje yra šviežiausios. Tai „Užsispyrėlės sutramdymas“ (ang. „10 Things I Hate About You“, 1999, rež. Gilas Jungeris) ir „Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų“ (ang. „How to Lose a Guy in 10 Days“, 2003, rež. Donaldas Petrie).
Romantinių komedijų ABC
Romantinių komedijų formulė – gana paprasta. Pradžioje susipažįstame su pagrindiniais personažais (paprastai vaikinu ir mergina), kurie dažnai yra visiškai skirtingi. Jų charakteriai, padėtis visuomenėje ir požiūriai į gyvenimą nedera, dėl to kyla trintis, perauganti į romantinę įtampą. Jai plėtojantis, poros bendravimą neišvengiamai sutrikdo išorinė jėga arba jų asmeninės nuostatos. Tačiau šį išsiskyrimą ar bent jau bendravimo pertrauką visada lydi susitaikymas ir laiminga pabaiga. Nors būtų galima kritikuoti šį žanrą dėl pasikartojančių klišių, būtent jos ir sukuria tą jausmą, dėl kurio žiūrime romantines komedijas. Eidami į kiną ar įsijungdami televizorių žinome, ko sulauksime, – galime iš anksto nujausti kiekvieną siužeto vingį ir kartais net tiksliai atspėti veikėjų ištariamus žodžius. Su kiekvienu romantiniu filmu mes tarsi sugrįžtame į tą pačią jaukią būseną, net jeigu personažai ir jų aplinka skiriasi nuo mūsų realybės. Pasikartojanti romantinių komedijų formuluotė padeda įsijausti į veiksmą ir pagrindinių personažų gyvenimų peripetijas net tada, kai nepriklausai tam tikrai kultūrai, miestui ar šaliai. Šia prasme romantinės komedijos yra itin atviros visiems žiūrovams, nes nagrinėja pačią universaliausią žmogiškąją temą – meilę.
Tiek „Užsispyrėlės sutramdymas“, paremtas Williamo Shakespeare’o pjese, tiek „Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų“ puikiai atitinka romantinės komedijos formuluotę. 1999–ųjų kultiniame filme stebime Kat (akt. Julia Stiles), aršią ir kiek antisocialią feministę, ir Patriką (akt. Heathas Ledgeris), mokyklos blogiuką. Jų bendravimas prasideda tada, kai bendraklasiai Patrikui pasiūlo pinigų, kad nusivestų Kat į pasimatymą. Taip jie tikisi, kad galės bendrauti su merginos jaunesniąja sese Bianca (akt. Larisa Oleynik), kuriai tėvas į pasimatymus leistų eiti tik tada, jei vyresnėlė pradėtų susitikinėti su vaikinais. Kat ir Patrikas – mokyklos atsiskyrėliai, tad iš pradžių jiems sunkiai sekasi sutarti. Patrikas, į šią avantiūrą įsivėlęs dėl pinigų, greitai jų atsisako ir nuoširdžiai siekia merginos širdies. Kat irgi pradeda juo žavėtis, tačiau, sužinojusi apie Patrikui sumokėtus pinigus už bendravimą su ja, nebenori su juo turėti nieko bendro. Vis dėlto iš merginos perskaitomos garsiosios poemos „10 dalykų, dėl kurių tavęs nekenčiu“ galima suprasti, kad ji lygiai taip pat įsimylėjo Patriką. Galiausiai mergina Patrikui atleidžia ir filmo pabaigoje pora susitaiko. „Kaip atsikratyti vaikino…“ Andie (akt. Kate Hudson) ir Benjamino (akt. Matthew McConaughey) santykiai irgi prasideda ne dėl tikro susižavėjimo, o dėl lažybų. Andie, gelbėdama savo palūžusią draugę, prižada savo žurnalo redaktorei parašyti straipsnį apie visas didžiausias klaidas, kurias moterys daro užmezgusios santykius, ir jį pavadinti „Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų“. Tuo tarpu Benjaminas, reklamos agentūros agentas, nori dirbti su nauju klientu – deimantų kompanija. Tačiau jo vyresni vadovai ne iki galo pasitiki vaikino pastovumu ar sugebėjimu reklamuoti produktus moterims ir meta jam iššūkį – jeigu jis į vakarėlį, įvyksiantį už dešimties dienų, atsives jį įsimylėjusią merginą, gaus galimybę kurti deimantų reklamas. Suvesti ne visai atsitiktinių aplinkybių, Andie ir Benjaminas pradeda bendrauti. Įdomu, kad jų tikrieji charakteriai iš tikrųjų gana panašūs, tačiau tikslai priešingi – Andie reikia atsikratyti Benjaminu, o šiam reikia su ja išbūti. Sužinoję vienas kito tikrąsias intencijas, jie susipyksta, bet galiausiai Benjaminas susigrąžina Andie.
Katarsio patyrimas
Akivaizdu, kad šių filmų prielaidos – tikrai nerealistiškos. Mažai tikėtina, kad pakviesi merginą į pasimatymą vien dėl to, kad bendraklasiai tau sumokės, ar paradoksiška Andie ir Benjamino situacija galėtų klostytis realybėje. Vis dėlto veikėjų patiriamos emocijos pažįstamos kiekvienam žiūrovui, tad lengva tapatintis su herojais ir kartu su jais išgyventi įsimylėjimą, intriguojantį flirtą, išdavystę, sielvartą ir susitaikymo džiaugsmą. Mano manymu, tai svarbiausias romantinės komedijos aspektas – šie filmai suteikia emocijų pliūpsnį ir katarsį, kuris mumyse pažadina romantikus, trokštančius meilės ir šilumos. Be abejo, ne vien šio žanro kūriniai suteikia katarsį, tačiau būtent romantinės komedijos susitelkia į meilės reikalus, dėl to jų finalai tokie saldžiai gražūs ir pasakiški. Romantinių komedijų kūrėjai stengiasi savo žiūrovui sukurti gerą, šiltą jausmą, kurio išsiilgstame savo kasdienėje rutinoje. Šis efektas lygiai toks pat svarbus kaip ir tie, kurių siekia rimtesni filmai. Tai, kad romantinių komedijų pagrindas yra jaukumas ir romantinių fantazijų sričiai priklausančios istorijos, nereiškia, jog šis žanras prastesnis už kitus. Juk ir rimčiausi kino žiūrovai išgyvena pirmosios meilės jaudulį ir išsiskyrimo sielvartą, tad romantinių komedijų mums reikia lygiai taip pat, kiek ir rimtų filmų.
Moterys romantinėse komedijose
Kaip jau minėjau, romantinių komedijų tikslinė auditorija yra moterys. Nors šiuos filmus neabejotinai žiūri ne vien moteriškos lyties atstovės, kūrėjai ir reklamos specialistai dėmesį sutelkia būtent į jas, tad svarbu atsižvelgti į tai, kaip vaizduojamos moterys šio žanro kūriniuose. „Užsispyrėlės sutramdymo“ pagrindinė veikėja, kaip ir galime suprasti iš lietuviško pavadinimo, ne pati maloniausia asmenybė. Kat nesistengia įtikti aplinkiniams, nesirūpina vaikinais, klauso alternatyviojo roko (ypač grupės „Letters to Cleo“, kuri svariai prisidėjo prie filmo muzikinio takelio) ir tvirtai laikosi savo nuomonės net (ir ypač) tada, kai ji nepatogi ar nepriimtina kitiems. Tapatindamiesi su Kat, žiūrovai įtiki, kad gali nebijoti būti savimi, nes net ir tokio sudėtingo charakterio žmogus kaip Kat gali susirasti antrąją pusę. Tai fantazija, kuria norisi tikėti, – visi mielai draugautume su žmonėmis, kurie nereikalauja iš mūsų asmenybės pokyčių ar apsimetinėjimo, o leidžia būti savimi ir myli mus tokius, kokie esame.
Andie irgi nėra tipiškai moteriška, nors ir dirba žurnale, skirtame moterims. Jai rūpi globalinės problemos ir ji nori rašyti apie pasauliui svarbius dalykus, o ne vien apie drabužius ir makiažą. Tiesa, jos straipsnio apie konfliktus Azijoje juodraštis atrodo kiek komiškai bendrame filmo kontekste, bet akivaizdu, kad Andie rūpi rimtos temos. Viena iš priežasčių, dėl kurių Andie imasi straipsnio apie vaikino atsikratymą, yra jos lūkestis, kad galiausiai žurnalo redaktorė leis rašyti rimtesnėmis temomis. Šiuo aspektu filmas kiek primena „Ir velnias dėvi Pradą“ (2006, rež. Davidas Frankelis), kurio pagrindinė veikėja Andy (akt. Anne Hathaway) irgi turi padirbėti mados žurnale „Runway“, kad vėliau galėtų gauti darbą rimtesniame žurnale. Be abejo, svarbu aptarti ir bendrą visuomenės požiūrį į moterų pomėgius ar aktualijas kaip į kažką nerimto. Tiek „Kaip atsikratyti vaikino…“, tiek „Užsispyrėlės sutramdyme“ galima pajusti tam tikrą panieką tradiciškai moteriškiems dalykams kaip mada, vyrų dėmesio ar populiarumo vaikymasis, perdėtas emocionalumas ir t. t. Vertinant iš dabartinės perspektyvos, šios linijos atrodo kiek mizoginiškos – kodėl tipiški moteriški dalykai turi būti niekinami ar pašiepiami ir kodėl merginų personažai turi būti tam tikra prasme vyriški, kad juos vertintume rimtai? Tačiau galime į tai pažvelgti iš geranoriškesnės pusės. Tai labiau galioja Kat nei Andie atveju, tačiau taip pat aktualu ir galvojant apie tokias romantines komedijas kaip „Kai Haris sutiko Salę“ (1989, rež. Robas Reineris) ar „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (2001, rež. Sharon Maguire). Šių ir kitų romantinių komedijų herojės dažnai kažkuo skiriasi nuo tipinio moters paveikslo – jų herojų pomėgiai labiau vyriški, jos neatitinka idealaus grožio standarto ir nėra visada itin malonios asmenybės. Moterų veikėjų kitoniškumas šiuo atveju veikia kaip patvirtinimas žiūrovui, kad nereikia būti tobulu žmogumi tam, jog sutiktum savo antrąją pusę.
Ilgai ir laimingai
Pagrindinių personažų susitaikymas visada yra filmo kulminacija ir emociškai stipriausia romantinės komedijos dalis – nepaisant visų kliūčių, savo asmeninių nuostatų ar asmenybės skirtumų, šie žmonės pasirenka būti kartu. Visą filmą stebėję jų bendravimą ir besivystančią meilę, pabaigoje pagaliau pamatome išsipildžiusią romantinę fantaziją, suteikiančią žiūrovui pilnatvės jausmą. Puikiai suprantame, kad išėję iš kino teatro susidursime su realybe ir nepatirsime tokios pasakiškos meilės istorijos, tačiau tas kelias valandas tikime, kad ir mes galiausiai gyvensime ilgai ir laimingai. Romantinės komedijos, net jeigu nėra ypač rimti kinematografijos šedevrai, be galo svarbios ir reikalingos. Galime prie jų prisikabinti dėl klišių, formuluočių ir įprasto vizualinio pasakojimo, tačiau nederėtų nuvertinti emocinio poveikio, kurį sukelia šio žanro kūriniai. Istorijų apie laimingą meilę visada reikės ir jos visada bus žiūrimos – juk absoliučiai visi norime tikėti, kad meilė nugali viską.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
