Iš anglų kalbos vertė Irena Alperytė
Iliustracija Editos Suchockytės
Nuotrauka Lubos Grosman
370 su malonumu publikuoja M. M. De Voe apsakymą „Pasala“. Teksase gimusi lietuvių kilmės rašytoja M. M. De Voe (tikr. vardas ir pavardė – Milda Motekaitis) gyvena ir kuria Niujorke, Manhatane. Kūrybinį rašymą studijavo Kolumbijos universitete (Niujorkas), priklausančiame elitinei Gebenės lygai (angl. Ivy League). Rašytojos erdvė internete: https://mmdevoe.substack.com.
Mergina pasirinko suoliuką po vieninteliu klevu, medžiu, kurio augimas atrodo kiek prislopęs dėl šviesos stokos. Šis medis galbūt pasąmoningai jai primena namus. Jos veidas paprastas, kampuotų bruožų, būdingų Naujosios Anglijos merginai, gimusiai senovinių daiktų prigrūstame name kaimelyje prie ežero ir iš ten išdidžių, vis dar susituokusių tėvų išsiųstai studijuoti į didmiestį. Dabar visa tai jau toli praeityje. Nieko praktiško nebeliko.
Jos trumpa juoda suknelė per žvaigždės formos iškirpimus atidengia šiek tiek liemens ir klubų; suknelė yra vakarinė, tikriausiai brangi – nors dabar tik popietė ir ji dirba apgailėtiną baristo darbą. Iš šios vietos nematau jos pėdų, tik veidą ir liemenį. Jos akių kontūras spindi auksu; kiek per prašmatnu darbui, kuris daugiausia susijęs su garintu pienu ir „iPad“. Pro šalį bidzenantis šuo suloja ant smalsios voverės ir mergina nusišypso.
Graži šypsena. Jauna šypsena. Naivi.
Ji iš tų, kurie mano, kad blogi dalykai nutinka tik tiems žmonėms, kurie nepakankamai stengiasi. Jos veide nuolat matyti viltinga išraiška. Ji turėtų būti aktorė arba modelis – arba tiki, kad netrukus ja taps. Ji atrodo taip, kaip kadaise atrodžiau aš. Aš piešdavau puikias kapučino putas, žiūrėdavau savo klientams į akis, piktai nužvelgdavau globėjiškai besielgiančius, mirktelėdavau simpatiškiems, visada laukdavau savo didžiojo laimingo šanso.
Daugiau nebe.
Mergina sėdi viena ant parko suoliuko mėgaudamasi rudens lapų rūdžių atspalvių vaivorykšte, puošiančia šią gaivią, bet pilką spalio popietę, kai prie jos prieina senyvas vyras. Aš stebiu juos landoje pro šakas. Aš žinau, kas bus toliau.
Tas vyras atrodo nepavojingas, juokinga sėkmės lydimo vyresnio džentelmeno karikatūra. Blizgantys dantys, aukštyn sušukuoti juodi plaukai, tamsus įdegis. Aš matau jį kiaurai; ji yra per jauna, kad turėtų rentgeno regėjimą, kurį suteikia amžius. Dantys netikri, plaukai persodinti ir nudažyti, įdegį labiau sukūrė lempos nei paplūdimiai. Lazda su geležiniu antgaliu? Tikra, bet veikiau ginklas negu puošmena. Veriančios akys jau mačiusios visko ganėtinai per daug, tačiau vis dar trokšta pamatyti daugiau. Tai savaip patrauklu. Kaip dainos aidas, kadaise įstrigęs galvoje, kai darei kažką pavojingo ir kvailo.
Ji negali būti vyresnė nei dvidešimties, studentė, dirbanti papildomus darbus, kad užsidirbtų bateliams, skirtiems aktorių atrankoms. Jos mintys nesiekia toliau nei kito mėnesio nuoma.
– Ar neprieštarautumėte, jei prisėsčiau? – taria jis, priversdamas ją pažvelgti į jį. Didmiestyje nepažįstamieji paprastai tavęs neužkalbina. Šis vyras yra keliomis kartomis vyresnis, nei ją galėtų dominti, todėl ji jį ignoruoja. Ne galimas partneris, ne draugas, ne grėsmė.
Dėl pastarosios ji klysta.
Aš pasislenku, kad geriau matyčiau.
Bateliai. Rožiniai kojų nagai matyti pro auksinius dirželius. Aukštakulnės basutės, nusagstytos brangakmeniais, pagal naujausią madą. Tokie aksesuarai kainuoja daugiau, nei rodo jų kaina. Turėčiau žinoti.
Lapai išsisklaido prie jos kojų. Rudi išsekusio grožio atodūsiai. Jos kojos neramiai juda. Girdžiu įkyrų lapų šiurenimą, kuriuos ji judina, antgamtinį perspėjimą, į kurį ji nekreips dėmesio.
Jis paklausia dar kartą. Mandagiai. Atkakliai.
– Galbūt neišgirdote manęs. Ar neprieštarautumėte, jei atsisėsčiau?
– Prašau, – skubiai atsako ji, staiga parausdama, nes bijo, kad senasis džentelmenas palaikys ją nemandagia. Kaip ir visi jauni žmonės, ji pernelyg rūpinasi tuo, kaip atrodo kitų akyse. – Žinoma. Prašom sėsti.
Senamadiškas manieras, kurių ją išmokė rūpestingi tėvai, jis paverčia galimybe.
Ji pasislenka ilgu suolu. Vyresnis vyras įsitaiso plačioje laisvoje vietoje, palikdamas pakankamai erdvės trečiajam žmogui, tačiau ne arčiau savęs.
Aš nesikišu.
Kol kas.
Praeina jau beveik dvi minutės.
Juodu stebi būrį balandžių, kovojančių su agresyviu žvirbliu. Jie pažvelgia į savo telefonus. Jis patikrina akcijų kainą. Ji sukikena žiūrėdama į „Instagram“: sepijos filtru padengtą stambų planą, kuriame ilgos blakstienos pridengia azijietiškas akis virš pilnos taurės vyno. Ji paspaudžia širdelę. Laimingai atsidūsta. Nuleidžia telefoną. Vėl jį pakelia pasižiūrėti, kiek valandų. Jos kaimynas pasilenkia prie jos taip, tarsi ruoštųsi atskleisti paslaptį arba papasakoti nepadorų juokelį. Jis parodo į jos pėdas.
– Kaip vadinasi ta spalva?
Tai frazė, kurią jis visada sako. Man ką tik buvo padarytas pirmasis pedikiūras. Man buvo aštuoniolika. Tai buvo prieš penkiolika metų. Aš nepasenau. Aš niekada nepasensiu. Aš miriau jo studijoje. Jis fotografavo. Prieš ir po.
Ji pažvelgia į savo tvarkingai nulakuotus kojų nagus.
– Rožinė, – sausai atsako ji.
Merginos dabar protingesnės. Protingesnės, bet vis dar naivios.
Jis supranta jos pokštą. Atsilošia. Nusijuokia. Jame yra šis tas iš Cary Granto. Šis tas iš Gregory Pecko. Jis toks senas. Tačiau vis dar geros formos. Vis dar vikrus, kaip žmonės pasakytų. Jis vis dar neprarado savo žavesio. Jo stuburas nesulinkęs, kaip būtų galima tikėtis iš vyro su lazda. Lazda dvelkia pinigais, bet slepia ginklą. Pernelyg saldus gėrimas, kuriuo jis netrukus vaišins ją viršuje, bus užnuodytas. Jo akys aštrios. Jo rankos atrodo nepaprastai stiprios. Jis užtraukia cigaretės, kurios anksčiau nebuvau pastebėjusi dūmą. Rūkymas – jo naujas įprotis. Įdomu, ką jis slepia. Jis stipriai iškvepia, nukreipdamas dūmų srovę nuo jaunos moters į tuščią vietą ant suoliuko. Į mano vietą, nors aš jos neužimu. Ji atrodo dėkinga už tokį dėmesingumą. Tai blogai. Ji mato jį kaip gerą žmogų. Toks jis nėra.
– Taip, žinau, kad rožinė, – sako jis. – Bet kaip ji vadinasi?
Akimirką man atrodo, kad ji jo išvengs. Ji sudvejoja, tarsi svarstytų, ar nepasakyti tam seniui, kad nešdintųsi po velnių. Tačiau vietoj to nusijuokia ir parausta.
– Iš tikrųjų „Pink-a-boo“.
Jis nusijuokia. Pakartoja pavadinimą. Ji ima tarsi atšilti jo atžvilgiu. Aš svarstau savo galimybes. Nedaug ką galiu padaryti; tai žinau iš ankstesnės patirties. Šios merginos nepasitiki niekuo, išskyrus komplimentus. O blogi dėdės moka sakyti puikius komplimentus.
– Gražu, – sako jis. – Tikrai gražu. Tu iš Bruklino? Iš Bronkso?
– Ne, – atsako ji.
Iš jos balso galiu suprasti, kad jai staiga kilo abejonė. Ji ima svarstyti, kaip apskritai įsivėlė į pokalbį su šiuo vyru. Kai jis užgesina cigaretę, dūmų kvapą pakeičia visai kitoks – rūgštesnis. Senatvė. Žinojimas. Ketinimas. Ji to nepastebi, bet man svaigsta galva. Dabar arba niekada.
– Na, tu atrodai kieta. Man patinka nuožmios jaunos moterys. Tu aktorė?
– Kodėl? Jūs prodiuseris?
– Iš tikrųjų taip, – atsilošdamas atsako jis. – Esu.
– Rimtai?
– Rimtai.
Juodu abu pastebi keistai sušiurenusius lapus. Klevas siūbuoja taip, lyg artėtų audra. Kiti medžiai nejuda. Dangus – tirštas pilkas apklotas, sustingęs. Nė menkiausio vėjo gūsio, kuris pajudintų žolės stiebelį. Debesys nejuda. Medžio šakos blaškosi. Keista. Įspėjimas. Ženklas.
Deja, ši bendra patirtis tik dar labiau ją prie jo priartina.
– Keista.
– Turbūt čia susidaro koks nors oro sūkurys. Ar kažkas panašaus. Bet kokiu atveju… Taip. Aš prodiuseris. Ir man patinka tavo išvaizda.
Aš vėl supurtau medį, bet veltui. Jis ir vėl laimėjo. Ir vėl, ir vėl jis laimi. Dukart per pastaruosius penkiolika metų. Kruopščiai suplanuotas penkerių metų neišsprendžiamų žiaurumų grafikas.
– Jūs mane mulkinate.
– Štai mano vizitinė kortelė, brangute. Aš tikras. Mano studija čia pat, viršuje. Leisk man nupirkti tau gėrimą.
– Dabar?
– Žinoma. O kodėl ne?
– Man pamaina.
– Jie tavęs nepasiges, – nusišypso jis. – Čia miestas. Žmonės ateina ir išeina.
Mano vaiduoklis gali tik ją perspėti, kaip mėginau perspėti ir tas dvi kitas. Man rūpi, bet aš nesu atsakinga. Tos jaunos moterys klaidžioja vietose, kurios joms buvo svarbesnės. Medicinos studentė ir padavėja. Visos trokštančios tapti modeliais. Ar yra pasaulyje mergina, kuri nenorėtų išgirsti, kad ji tobula tokia, kokia yra? Daugiau nieko negaliu padaryti. Aš purtau šakas ir tikiuosi. Ir meldžiuosi.
Mergina pakreipia galvą, tarsi būtų išgirdusi kažką juokingo.
– Palaukite minutėlę, – sako ji ir nukanda sausą atplaišą nuo apatinės lūpos. Jos rankos perbraukia plaukus. Vėjo nėra. Medis apiberia ją lapais, kurie numirė pernelyg anksti, kad nukristų patys. Jos kakta susiraukia. Ji ieško paukščio, voverės, o mato tik rudens šakas. Tik žalvarinį beveik mirusios gamtos grožį.
Jis pažvelgia į savo didžiulį naro laikrodį, primindamas jai, kad jis įkūnija turtų pažadą, tačiau pasiūlymas galios neilgai. Jis mostelėja jai ranka, kurioje laiko degančią cigaretę. Žarija ore nubrėžia tai, kas galėtų būti magiškas ženklas, kažkokia užkeikimo figūra. Kažkas smurtaujančio prieš pačią gamtą.
– Užlipk. Ar manai, kad ketinu tave nuskriausti? Ar atrodau kaip galintis tai padaryti?
Ji nusijuokia, visiškai pasitikėdama savo jėgomis. Per daug gudri, kad leistųsi apgaunama.
Jauni žmonės taip pasitiki savo gebėjimais.
Ji pirštais suima minkštą storą kortelę savo rankoje, nykščiu perbraukia juodas raides. Kokia jos patirtis su vizitinėmis kortelėmis? Jai ši kreminės spalvos kartono kortelė tikriausiai atrodo profesionali. Ji pripratusi prie ekranų, socialinių tinklų ir vaizdo pokalbių; reljefinio popieriaus pojūtis jai svetimas. Ji pasikliauna šrifto saugumu, vardų ir numerių faktiškumu. Ji dar neišmoko, kad viskas, ką gali paliesti, taip pat gali būti melas. Kad atitraukčiau jos dėmesį nuo vizitinės kortelės, vėl supurtau lapus, bet atpažįstu tą akimirką, kai viltis užpildo jos pasitikėjimo spragas. Ji pirštu perbraukia centre esantį žodį PRODIUSERIS, tarsi tai būtų muskuso, feromonų prisotintas kvapas, kurį galima pauostyti blizgaus žurnalo puslapyje.
– Ką pasakysi? Užlipk, apsižvalgyk. Jei pajusi, kad kas nors ne taip, galėsi išeiti tą pačią akimirką. Kaip tik ieškau merginos, kurios išvaizda būtų lygiai tokia kaip tavo, kitam savo projektui. Kismet. Ar jūsų amžiaus jaunimas dar sako „kismet“? Likimas. Gryniausias likimas. Padarysime ekrano bandymą. Padarysime keletą nuotraukų. Paskui atšvęsime su dieniniu gėrimu. Juk turi mano kortelę.
Editos Suchockytės iliustracija
Saulė prasiveržia pro pilkumą ir šiurenantys klevo lapai sužimba oranžine spalva.
Mergina rožiniais kojų nagais nusijuokia iš plėšrūno, kuris pasiūlė ją vidury dienos pavaišinti gėrimais. Ryškioje saulės šviesoje ji kiaurai jį permato. Ji nufotografuoja jo senamadišką pozą – atsirėmusį į lazdą taip, kaip kadaise galėjo atrodyti viliojančiai, laikantį tarp pirštų tokią vėžį sukeliančią cigaretę, kokios šiandien joks sveiko proto žmogus neberūko. Jo senatvę įrėmina oranžiniai lapai, o jo grobuonišką žvilgsnį išryškina mažas mėlyno dangaus lopinėlis. Ji įkelia pranešimą į instagramą: #keistassenis, #pabegimas, #fui, pamato, kiek valandų, ir bėga baigti savo pamainos kavinėje.
Senasis vyras žiūri jai pavymui. Cakteli ir spragteli liežuviu į priekinius dantis – ck – tuo pačiu nusivylimo garsu, kurį visada išleidžia tą akimirką, kai jo pulsas apmiršta, užpildydamas tą menkutę sekundės dalį, kurios reikia, kad vaiduoklis pakiltų iš savo gražaus, išsekusio kūno, užpildydamas tą akimirką, kol jis išjungia fotoaparatą ir pradeda įkyriai kuistis.
Dėl šio nervingo įpročio jo viršutinis dantų protezas atsilaisvina. Jis slapta apsidairo aplinkui ir skubiai prispaudžia protezą atgal prie dantenų. Sučiaupia lūpas – vėl tvarka. Jis mano, kad niekas to nepastebėjo, mano, kad tebėra toks pat nenugalimas, koks buvo trisdešimties, tačiau tai nesitęs amžinai. Jo keliai girgžda, kai, remdamasis lazda ir kovodamas su žemės trauka, atsistoja ant kojų, ir sudejuoja iš skausmo. Jo kūnas nyksta ir kai jis galutinai pasiduos, jo vaiduoklis sutiks manąjį.
O kol kas aš laukiu savo laiko.
Žlugdau jo planus.
Planuoju po vieną atimti iš jo žaislus.
Susirangau lapuose, klevo sparnavaisius pasikloju po galva vietoj pagalvės ir kaupiu savo armiją.
**********************************************************************************************
1 „Rausvulė“, lyg švelniai kalbant su kūdikiu (vert.)
2 Likimas
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
){kind=link}