Kalbino Jorė Janavičiūtė
Prodiuserė, povandeninė operatorė ir režisierė Veronika Tamulionytė sukūrė pirmąjį Lietuvos kino istorijoje povandeninį dokumentinį filmą apie Baltijos jūrą – „Nuskendusi Žemė“. Šio trumpametražio filmo nacionalinė premjera vyks „Nepatogaus kino“ festivalio studentiškų filmų konkursinėje programoje. Veronika neseniai grįžo iš NASA, kur mokėsi povandeninio filmavimo paslapčių. Kalbėjome apie kelionę, filmo kūrimo procesą ir tai, kas ją nuvedė po vandeniu.
– Veronika, papasakok, kur Tu ką tik buvai.
– Prieš porą dienų (su Veronika susitikome spalio pradžioje – aut. past.) grįžau iš Hjustono, Teksaso, kur turėjau išskirtinę galimybę tris dienas treniruotis NASA Neutralaus plūdrumo laboratorijoje – taip oficialiai ji vadinasi. Iš tikrųjų tai vienintelis ir didžiausias pasaulyje NASA astronautų mokymo centras, kur jie treniruojasi ir ruošiasi ateinančioms misijoms kosmose. Po vandeniu, 12 m gylyje, yra Tarptautinės kosminės stoties replika. Ji praktiškai tokio pat dydžio kaip ta, kurioje dirbama kosmose. Astronautai mokosi šioje aplinkoje tvarkytis, atlikti įvairius darbus. Iš viso pasaulio astronautai į Teksasą atskrenda treniruotis, tad mums teko ypatinga galimybė stebėti ir fiksuoti jų vykdomus darbus.
– Kaip ten patekai?
– Patekau ten per savo partnerius – amerikiečių įmonę „Gates“. Tai yra viena didžiausių pasaulyje povandeninių kino kamerų korpusų gamintojų. Tai – šeimos verslas. San Diege esančioje nedidelėje gamykloje rankomis surinkinėjami korpusai kameroms, kurias įsigyja operatoriai iš viso pasaulio. Būtent iš šio gamintojo daugiau nei prieš metus įsigijau savo povandeninės kameros korpusą ir nuo tada su jais palaikome ypač šiltus santykius. Jaučiu, kad jie nuoširdžiai tiki manimi ir mano sėkme šioje srityje. Be to, jie labai palaiko moteris ir skatina lygybę šioje vyriškoje industrijoje.
Viskas nutiko labai netikėtai: prieš porą mėnesių parašiau „Gates“ laišką prašydama jų rekomendacijos, nes šiuo metu tvarkausi Amerikos talento vizą. Atsiųsdami rekomendaciją, kartu pridėjo ir kvietimą į NASA vykstančius mokymus, o juose tik dešimt vietų, tad sprendimą priimti reikėjo greitai. Man nuoširdžiai buvo sunku patikėti, nes, kaip vėliau paaiškėjo, šiuose mokymuose dalyvavo operatoriai, kurie filmavo „Karibų piratus“, „Įsikūnijimą“, „Perl Harborą“, taip pat žmonės, kurie dirbo su garsiausiomis dokumentikomis, pvz., „Our Planet“ ar Davido Attenborougho filmais, o tarp jų ir aš, lietuvė moteris, kuri viso labo spėjo nufilmuoti trumpametražį dokumentinį filmą apie Baltijos jūrą.
– Ką ten veikei?
– Tris dienas praleidome po vandeniu filmuodami NASA astronautus, kurie ten atliko įvairiausius darbus, – taip testavome naujausias kameras ir povandeninius „Gates“ korpusus. Šiuose mokymuose dalyvavo devyni operatoriai iš įvairių pasaulio šalių: Amerikos, Indijos, Vokietijos. Kaip paaiškėjo, aš esu vienintelė lietuvė, kada nors buvusi šiame NASA mokymų centre.
– Kaip pradėjai nardyti?
– Buvau įkvėpta JAV Ramiojo vandenyno pakrantės. 2024 m. pirmą kartą aplankiau JAV. Ten, Los Andžele, praleidau visą žiemą. Kai patenki į tokią šalį, niekada prieš tai ten nebuvęs, tavo galva nebežino, kaip su visu tuo, ką ten mato, tvarkytis, kaip nusiraminti, kai aplink tiek triukšmo. Kūnas ir protas ieškojo būdo nuo to pailsėti, ir taip netikėtai atradau savo ramybės uostą ir geriausią terapiją – povandenines gamtos dokumentikas. Mano kūnas pats prašėsi jų. Man atrodo, peržiūrėjau visas įmanomas dokumentikų serijas po kelis kartus. Povandeninė ramybė man padėjo susitvarkyti su nemiga ir nerimu, kurį tuo metu jausdavau. Po tų trijų mėnesių, vakarą leidžiant Malibu paplūdimyje, netikėtai atėjo mintis ir drąsos pliūpsnis – aš pati turiu pamatyti ir patirti, kas yra vandenyno dugne. Tai tikrai buvo ne apgalvotas žingsnis, o spontaniška mintis, kuriai pasidaviau ir leidau jai vystytis. Po savaitės aš jau sėdėjau lėktuve į Indoneziją. Paskui viskas labai greitai rutuliojosi. Pradėjau nardyti. Man gana gerai sekėsi. Visos mano baimės ir įsitikinimai, kad aš negaliu, labai greitai buvo paneigti. Supratau, kad man viskas gerai, nieko neskauda, nieko nebijau, esu saugi, galiu tęsti ir siekti tikslo – nerti su kamera.
Iš 30 dienų trukmės viešnagės Indonezijoje 28 dienas praleidau po vandeniu. Spėjau pabaigti penkis nardymo kursus, tapti gelbėtoja ir pradėti filmuoti. Tuo metu Indonezijoje turistų sezonas buvo pasibaigęs, tačiau man pavyko rasti vienintelį žmogų toje saloje, kuris turėjo pakankamai profesionalią povandeninę kamerą su galimybe ją išsinuomoti. Turbūt reikėtų akcentuoti, kad aš aštuonerius metus dirbu kine, stebėdama veiksmą aikštelėje už kameros. Gal todėl, pirmą kartą panėrus su filmavimo technika, atrodė, kad mano kūnas pats žino, ką daryti: kaip sufokusuoti vaizdą, susitvarkyti apšvietimą ir kameros nustatymus. Kai man pavyko nufilmuoti gražių kadrų ir savamoksliškai prisiliesti prie svajonės tapti povandeninio kino kūrėja, patyriau euforiją – to jausmo niekada nepamiršiu. Grįžusi į Lietuvą intuityviai žinojau, kad kitas telkinys, kurį noriu patirti ir tyrinėti, – Baltijos jūra. Žinojau, kad tai nebus lengva patirtis, kad turėsiu daug ruoštis ir treniruotis, bet viduje jau buvau apsisprendusi.
Monikos Linkytės nuotr.
– Kaip pradėjai filmą „Nuskendusi Žemė“ ir kaip šis projektas vystėsi?
– Grįždama į tą „eureka“ momentą lėktuve, mąstau, kad Baltijos jūra, ko gero, pati mane pasirinko. Skrendant iš Balio mane aplankė kūrybinė intuicija: žinojau, kad noriu kurti filmą apie Baltijos jūrą. Nežinojau, ką, nežinojau, kaip. Neturėjau supratimo, kas iš tiesų yra Baltijos jūra ir su kuo turėsiu reikalų, ką reiškia dirbti jos dugne, kokios patirties tai reikalauja, kokios komandos tam reikia. Tuo metu tikrai nebuvau pasiruošusi tam, ką ketinau daryti. Grįžusi į Lietuvą, po keleto savaičių sužinojau apie profesorių Vladą Žulkų, gyvenantį pajūryje ir tyrinėjantį Baltijos jūros dugną bemaž 20 metų. Skaitydama apie jį sužinojau, kad jis yra povandeninės archeologijos Lietuvoje pradininkas, nujaučiau, kad tai teisingas žmogus, kuris man gali padėti rasti filmo temą ir pasiekti reikiamus žmones. Mes susitikome pajūryje, muziejuje, o išvydusi jį pro automobilio langą žinojau, kad jis yra žmogus, apie kurį noriu kurti filmą. Nedidelio ūgio, nuostabiai šviesių akių ir veido, ilgų, šviesių plaukų vyras – tikras herojus. Po valandos jau žinojau, apie ką bus filmas. Atėjau su mintimi apie Baltijos jūroje nuskendusius laivus, tačiau profesoriui pradėjus pasakoti apie reliktinį mišką, nuskendusį prieš 12 tūkst. metų ir vis dar išlikusį, supratau, kad tai istorija, kurią noriu parodyti.
Tiesą pasakius, viskas vyko labai greitai – susitikimo metu iš profesoriaus gavome kvietimą prisijungti prie mokslinės ekspedicijos moksliniu Klaipėdos universiteto laivu „Brabander“, kuri turėjo vykti savaitę po mūsų susitikimo. Filmą buvau nusprendusi režisuoti ir prodiusuoti pati, tad laiko pasiruošti ir susipažinti su tema turėjau labai nedaug, o dar reikėjo spėti susirinkti kūrybinę komandą, pasirūpinti technika, logistika ir kitais gamybiniais procesais. Šioje Baltijos jūros kelionėje stengiausi sekti savo vidiniu kompasu, per daug negalvoti, leisti sau drąsiai patirti ir svajoti. Vis dėlto, neturint patirties, pasinerti į Baltijos jūrą ir mėginti jos tamsoje filmuoti tikrai reikėjo drąsos. Visą laiką mane lydėjo atsakomybės jausmas, kad tai yra pirmasis Lietuvos kino istorijoje povandeninis dokumentinis filmas apie Baltijos jūrą, turiu išnaudoti šią galimybę ir pasiekti geriausią įmanomą rezultatą.
– Gal gali plačiau papasakoti apie procesą? Kaip filmavote?
– Plaukti į ekspedicijas jūroje ir turėti visą filmo kūrybinę komandą laivo denyje – brangus malonumas. Šis dokumentinis filmas yra mano baigiamasis magistrinis darbas Nacionalinėje kino mokykloje (KIMO), tad jis iš dalies buvo finansuojamas Lietuvos kino centro. Turiu pasidžiaugti, kad į pagalbą atskubėjo vienas meno fondas ir keletas privačių verslų, kurių suteikta finansinė pagalba padėjo įgyvendinti filmo užmanymus. Nemanau, kad be jos būtų pavykę. Taip pat jutau didelį kino partnerių palaikymą – jie nuo pradžių labai tikėjo šio filmo idėja ir dėjo daug pastangų, kad jis būtų įgyvendintas.
Į mokslines ekspedicijas plaukėme Klaipėdos universiteto moksliniu laivu „Brabander“. Kartu su kovinių narų ir mokslininkų komanda leisdavomės į jūrą, nerdavome, ieškodavome ir, jeigu pavykdavo užtaikyti geras matomumo sąlygas, filmuodavome. Tikrai ne visuomet pasisekdavo. Praėjusi vasara nebuvo pati geriausia šiems darbams, o iš dešimties suplanuotų ekspedicijų turėjome tik tris, nes jūroje vyko nuolatinės audros ir orų pokyčiai. Man, kaip prodiuserei, tai buvo tikras košmaras. Esu įpratusi viską kruopščiai planuoti ir valdyti situaciją, o čia staiga atsidūriau aplinkoje, kurioje niekas nuo manęs nebepriklausė. Filmo komanda dirba Vilniuje ir dieną prieš turėdavau pasakyti, ar plauksime, ar ne. Buvo ir taip, kad komanda atvažiuoja iš Vilniaus į Klaipėdą, pasikeičia oro sąlygos, mes nebegalime plaukti į jūrą ir turime staigiai keisti planus. Neslėpsiu – man nebuvo lengva suvaldyti visus šiuos procesus ir susidraugauti su jūra, susitaikyti su tuo, kad ji yra aikštinga dama.
Be to, kad plaukdavome su KU komanda, turėdavome nemažai asmeninių ekspedicijų. Turėjome tokį nedidelį laivelį – katerį, ir, žinodami tikslias koordinates, gautas iš profesoriaus, patys plaukdavome į tokias mini ekspedicijas. Ten tyrinėdavome, filmuodavome. Turėdavome papildomo laiko kūrybai po vandeniu, nes mums tikrai nebūtų užtekę kadrų, kuriuos spėjome nusifilmuoti mokslinių ekspedicijų metu. Taip visą vasarą ir praplaukiojome – nuo gegužės iki rugsėjo. Paskutinė mūsų ekspedicija įvyko rugsėjo 1 d., tądien oficialiai baigėme filmuoti savo filmą.
– Kokie filmavimo po vandeniu iššūkiai, specifika?
– Ne visada būdavo lengva suprasti, kaip geriausiai nufilmuoti tam tikrus objektus. Štai prieš akis – medžio šaknys. Ką daryti, kad ekrane jos atrodytų mistiškai, žadintų smalsumą? Man, kaip povandeninei operatorei, buvo labai didelis iššūkis suprasti, kaip dirbti tokiame tamsiame vandenyje. 30 m gylyje nėra šviesos, ten tamsu. Mes turime savo narų apšvietimą, tačiau specializuotos apšvietimo technikos filmavimui po vandeniu tuo metu neturėjome, reikėjo tiesiog suktis iš padėties ir ieškoti būdų.
Mano, kaip režisierės, mintis buvo niekada nešviesti tiesiai į objektą, nes tai padaro jį labai buitinį. Tu tiesiog matai – tai medis. Tačiau kai švieti iš galo ir leidi šešėliams, tiems šviesos blyksniams, judėti, tai pasidaro mistiška ir įdomu. Tad susitarėme: narai dirba savo darbus, ieško objektų, o aš filmuoju ir bandau gaudytis jų šviesos blyksnius. Sakyčiau, gražiausi povandeniniai kadrai gimė visai atsitiktinai – tiesiog sustodavau priešais pasirinktą objektą ir laukdavau, kol šviesa kris tinkamu kampu.
Turėdavau vos 40 minučių gražiausiems filmo kadrams užfiksuoti, nes dažniausiai į tą pačią vietą antrą kartą negrįždavome. Per tą laiką reikėdavo atrasti įdomius objektus, nuspręsti, ką ir kaip noriu parodyti. Kartu turėdavome atlikti visas būtinas nardymo procedūras – išvynioti specialias orientavimosi rites, kad žinotume, kur esame, ir nepasiklystume. Esant giliai po vandeniu tavo smegenys nėra tokios greitos, kaip dirbant ant žemės, sprendimą priimti tikrai užtrukdavo ilgiau.
Monikos Linkytės nuotr.
– Kiek pastangų reikėjo įdėti prieš neriant į Baltijos jūrą? Minėjai, kad lankei specialius nardymo kursus.
– Patyrę narai man iškart pasakė: „Tu nesupranti, su kuo turi reikalų. Negali taip imti ir nerti į Baltijos jūrą, turi tam pasiruošti, nes tai pavojinga.“ Aš, kai turiu idėją, tikslą, nemėgstu ilgai ruoštis, noriu pradėti čia ir dabar. Viskas dėliojosi taip, kad turėjau baigti kelis kursus – sauso kostiumo, nes be jo nerti į Baltijos jūrą šaltoka, taip pat NITROX kursą, kuris galėjo prailginti mūsų buvimo laiką po vandeniu. Pirmas mano susitikimas su Lietuvos povandenine aplinka buvo Lakajų ežere. Vandens temperatūra siekė vos penkis laipsnius, nuo šalčio man surakino žandikaulį. Teko susidurti su fiziniu diskomfortu ir savo kūno ribotumu. Dabar, ko gero, taip nedaryčiau, iki tikslo eičiau po truputį, bet tada tiesiog neturėjau tam laiko, nes sezonas Baltijos jūroje labai trumpas, o kuo ilgiau lauksiu, tuo mažiau galimybių filmuoti turėsiu. Turėjome pradėti darbus vasaros pradžioje, anksti, kol dar geras matomumas, nes šiltėjant vandeniui matomumas tiesiog prastėja.
– Kokia Tavo gyvenimo kelionė iki šio filmo?
– Aš esu prodiuserė, dirbu su TV reklama, muzikiniais klipais, dabar jau ir su filmais, esu įkūrusi prodiuserinę kompaniją „Cunamis Films“.
– Save pristatai kaip kūrybinę prodiuserę. Kas tai yra ir kuo skiriasi nuo įprasto prodiuserio?
– Lietuvoje šis apibūdinimas dar nėra įprastas, tačiau JAV prodiuserio vaidmuo dažnai apima ir kūrybinę iniciatyvą: jis pasiūlo idėjas, vysto projektus, ieško režisieriaus ir suburia komandą. Lietuvoje dažniau viskas prasideda nuo režisieriaus sumanymo. Man artimesnis modelis, kai prodiuseris pats inicijuoja projektus – pastebi dar nepapasakotas istorijas, ieško galimybių ir suburia žmones, su kuriais gali jas įgyvendinti.
Taip gimė ir mano filmas apie Baltijos jūrą. Ateityje norėčiau šią temą plėtoti ilgametražiame dokumentiniame filme ir pažvelgti į ją plačiau: kalbėti apie klimato kaitą, taršą, jūros gyvūniją ir jos ekosistemos pokyčius. Norėčiau, kad ši istorija apimtų ne tik Lietuvą, bet ir visas devynias Baltijos jūrą supančias šalis. Man įdomu tyrinėti, kas mus sieja ir ką reiškia gyventi prie jūros, kuri miršta. Tai kryptis, kuria noriu judėti toliau.
