TAMSA IR PARTNERIAI
VILNIUS, „ALMA LITTERA“, 2013 M.
„Mes atkapstome kokią nors sumautą puodynės šukę ir džiaugiamės, mes kenčiame, kad išnyko klumpės ir molio asla, bet kai išnyksta šimtai tūkstančių žmonių, mums tai atrodo normalu“, – interviu „Lietuvos rytui“ sako rašytojas Sigitas Parulskis.
Jo naujasis romanas „Tamsa ir partneriai“ – sunki, sukrečiantį įspūdį paliekanti knyga. Romanas skirtas iki šiol lietuvių literatūroje beveik nenagrinėtai temai – žydų žudynėms Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais.
Pagrindinis romano veikėjas Vincentas tampa žydšaudžių būrio fotografu, dalyvauja jų „išvykose“ – masinėse egzekucijose, savo akimis mato visą siaubą. Tuo pat metu autorius plėtoja Vincento ir žydės Juditos meilės istoriją, ji tarsi atsvara tam, kas vyksta prie iškastų duobių. Ar meilė gali išgelbėti Vincentą nuo grimzdimo į tamsą? Ar ji atperka?
Meilė ir mirtis, Erosas ir Tanatas – pagrindiniai romano įtampos poliai. Autorius teigia, kad nėra aplinkybių, yra tik žmonės, kurie patys pasirenka, kaip jiems elgtis. O ir šis romanas ne apie aukas, o apie budelius. Kodėl jais tampama, kaip pasirenkamas šis kelias ir kiek jis kainuoja.
„Tamsa ir partneriai“ – šokiruojantis romanas (nes tokia tema kitaip apie tai neparašysi). Tai stipri, gera proza – savo kulminacijoje nuo realistinio pasakojimo pereinanti prie fantasmagorinio košmaro. Ji pilna biblinių ir meno aliuzijų. Tai pasakojimas apie mirtį ir gyvenimą, kaltę ir atpirkimą, karą ir žudynes, meilę ir aistrą.
Mes, didžioji dalis skaitančių šias eilutes, gyvename mieste, iš kurio ištrinta didelė dalis jo istorijos, o tūkstančiai vaiduoklių nebyliai sklando ore. Mes pamiršome arba nenorime žinoti. Mums atrodo, kad taip geriau. Ir mes klystame, nes žmogus, savanoriškai cenzūruojantis savo atmintį (kad ir kolektyvinę), vis dėlto yra baisiau nei mankurtas. Tai mankurtas savo noru. S.Parulskio knyga ir apie tai.
„Tiesiog norėčiau, kad Lietuvoje į nužudytus žydus būtų imta žiūrėti kaip į žmones, kaip į mūsų piliečius, o ne kaip į kokių nors nelemtų istorinių aplinkybių aukas, kurios veidmainiškoje pasiteisinimo mitologijoje pačios dėl visko kaltos“, – sako autorius.
POGRINDIS
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ IRMA ŠLEKYTĖ. VILNIUS, „VERSUS AUREUS“, 2012 M.
Kanadoje gyvenančio lietuvių kilmės prozininko romanas „Pogrindis“ pasakoja apie dar vieną kruviną ir žiaurų Lietuvos istorijos puslapį – pokario partizanų kovas. Tai visiškai Vakarų skaitytojui nežinoma mūsų istorija. Ši knyga pateko tarp 100 geriausių 2011-aisiais Kanadoje išleistų knygų.
Pats autorius yra užsiminęs, kad Kanados skaitytojai nežino, kas dėjosi Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo, o gėrio ir blogio kovą įsivaizduoja kaip filme „Gelbstint eilinį Rajaną“.
„Pogrindyje“ pasakojama partizano Luko gyvenimo istorija. Herojaus prototipu autorius pasirinko žymų partizaninio karo dalyvį Juozą Lukšą-Daumantą. Lukas pasirenka partizano kelią todėl, kad jam nebėra kur trauktis, jį šaukia sąžinės balsas ir pareiga. Taip prasideda jo epopėja, vedanti per miškuose iškastus bunkerius į Paryžių ir atgal – į lemiamą gyvenimo kovą.
Autorius įpina ir Luko bei Elenos meilės istoriją. Jie čia iškyla ir kaip keršto angelai, ir kaip du paprasti, meilę išsaugoti siekiantys žmonės.
„A.Šileika sukuria egzistencinę ir semiotinę įtampą tarp savosios erdvės ir Europos, kurią šiek tiek mitologizuoti lengviau ne pačiam europiečiui, o Šiaurės Amerikos rašytojui“, – knygos viršelyje rašo filosofas Leonidas Donskis. Pastebėta tiksliai: partizaninis karas romane tikrai mitologizuotas ir hiperbolizuotas – autorius puikiai aprašo žiemos miško gūdumą, bunkerių ir partizanų buities dalykus. O ir didieji istorijos kataklizmai čia perteikiami per paprastus žmones, jų istorijas.
Tiesa, skaitant niekaip nepalieka įspūdis, tarsi laižytum medų per stiklą. Veikėjai šneka nenatūralia kalba, lyg būtų išlipę iš prastai parašytų pjesių. Užsienio recenzijose užsimenama, kad romano kalba šiek tiek medinė. Tai tiesa. O dar labiau kalba nukentėjo verčiant. Vietomis tiesiog neįmanoma skaityti. O gaila. Juk ne kiekvienas imsis lyginti vertimą su originalu arba skaityti angliškai.
Taigi, sumanymas geras, bet atlikimas, švelniai tariant, keistokas. Man skaityti sunku buvo būtent dėl kalbos. Ji tokia sausa, neišraiškinga ir skurdi, kad atstumia.
TARNAITĖS PASAKOJIMAS
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ NIJOLĖ REGINA CHIJENIENĖ. VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2012 M.
Šis romanas – turbūt garsiausias kanadiečių rašytojos kūrinys. Tai niūri distopija apie netolimą ateitį. Gileado respublika. Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis…
Štai toks siužetas. Autorė puikiai, iki menkiausių smulkmenų sukuria Gileado respubliką. Ir tai kraupiausia. O dar kraupiau suvokti, kad mes visi, nesvarbu, kurią šalį paimsi, esame per žingsnį nuo panašios diktatūros. Ryžtingų ir planus rezgančių bepročių juk niekad netrūksta. Keletą panašių personažų savo šalyje turime ir mes.
Fredinės būsena, jausmai ir mintys (pasakojimas – jos dienoraštis, įkalbėtas į kasetes) perteikiamos itin subtiliai ir nuodugniai. Fredinė patenka į tuštumą, sterilią pseudoreliginį nieką, nuolatinę baimę, ir kiekvienas teigiamas dalykas – saulės šviesa, gėlė, šypsena, pasisveikinimas, įgyja neįkainojamą vertę.
Kita vertus, autorė nepateikia vienareikšmių atsakymų. Fredinės prisiminimai apie buvusį pasaulį ne vien rožiniai – nuodugniai parodoma, kaip buvo nusirista iki tos būklės, į kurią ji pateko. O kalti mes: savo aplinkos tarša, neapykanta kitaip mąstantiems, savo kūno ir vartojimo kultu. Juk vieni kraštutinumai neišvengiamai veda prie kitų.
Romano pabaiga taip pat dviprasmiška: autorė neatsako į klausimą, kas nutiko Fredinei, nepapasakoja, kaip klostėsi toliau įvykiai Gileade, į kurį romano pabaigoje jau žvelgiama iš tolimos2195 m. perspektyvos. Atsakymų ieškoti teks patiems.
Puiki, meistriškai parašyta knyga, papildysianti kiekvieno rimto skaitytojo lentyną.
ANGELO KVIETIMAS
IŠ PRANCŪZŲ KALBOS VERTĖ DONATA PLESKEVIČIENĖ. VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2012 M.
Po trijų, švelniai tariant, nelengvas temas nagrinėjančių romanų norėjosi atokvėpio. Ir į rankas pakliuvo ši knyga. Prancūzijoje šis autorius – vienas populiariausių rašytojų, jo kūriniai išversti į daugybę kalbų. Lietuviškai jau išleistas šio autoriaus romanas „Ar būsi ten?“. Knyga apie meilę ir sugrįžimą į praeitį.
O siužetas toks: oro uoste vienas į kitą atsitrenkia visiškai nepažįstami vyras ir moteris ir netyčia berinkdami pabirusius daiktus susikeičia mobiliaisiais telefonais. Vedami smalsumo, jie ištyrinėja vienas kito telefonus. Abu pasielgia netaktiškai, bet atskleidžia netikėtą, sukrečiantį dalyką: jų gyvenimus sieja paslaptis, kurią jie manė visiems laikams palaidoję…
Labai originalu. Guillaume’as Musso parašė tipišką, tyrą it krištolas euroromaną. Tai trileris ir kartu meilės istorija. Romanas parašytas paprastai, lengva ranka, galima sakyti net meistriškai. Skaitytojas neapkraunamas ypatingomis veikėjų refleksijomis, jam vis pametėjamas tai naujas siužeto posūkis, tai meilės scena, tai kokių nors įdomių faktų: pagrindinis veikėjas – pasaulinės klasės virėjas, o veikėja – floristė. Tad apie gėles ir kulinariją sužinosite šį tą įdomaus.
Nors autorius paliečia keletą rimtų temų: vaikų pagrobimas, artimųjų išdavystė, viskas nuslysta paviršiumi. Knyga puikiai tiks skaityti traukinyje, oro uoste ar kokį savaitgalį, kai nesinori sukti smegenų. Bet aš mieliau rinkčiausi ką nors ne taip optimistiška.
Knyga labai vizuali ir tikriausiai jos ekranizavimo teises jau kas nors įsigijo. Tad netrukus išvysite ir filmą.