Fotografė Viktorija Gajauskaitė: viskas, ką iš tikrųjų turime, yra ši akimirka

Kalbino Giedrė Ivanova

Atrodo, Viktorija Gajauskaitė nuolat kažko mokosi, tobulinasi, atranda naujų užsiėmimų, kuriuos ne tik puikiai suderina, bet ir atskleidžia tų veiklų plika akimi, sakyčiau, nematomą tarpusavio dermę ir harmoniją. Į atrastus ir išbandytus dalykus ji kviečia įsitraukti ir kitus: ar tai būtų fotografija, astrologija, Taro kortų skaitymas, kakavos ritualas – Viktorija įkvėps ir padės būti savimi, priimti ir mylėti save, mėgautis kiekviena (užfiksuota ar ne) akimirka. Apie įkvepiančias Viktorijos veiklas ir jų tarpusavio ryšį, deives ir emocijas, vidinį ir išorinį pasaulius – šis mūsų pokalbis.

– Pradėkime nuo pradžių – kaip ir kada tavo gyvenime atsirado fotografija? Ir, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, kaip tau atrodo, kodėl? 

– Akimirkų fiksavimas mūsų šeimoje buvo ganėtinai įprastas dalykas – mano mama stengėsi įamžinti kuo daugiau vaikystės prisiminimų: buitiškai paveiksluodavo ne tik keliones ar šventes, bet ir kasdienybę be progos. Turiu krūvas fotoalbumų su išryškintomis nuotraukomis iš 10-ojo dešimtmečio. Mano asmeninė fotografinė kelionė prasidėjo prieš 20 metų nuo autoportretų. Tiesą sakant, ką tik supratau, kad pradėjau fotografuoti dar net neturėdama fotoaparato! Turėjome nedidelę videokamerą su 2 MB vidinės atminties, kurioje buvo galima išsaugoti stop kadrus. Taip aš pradėjau fotografuoti save – eksperimentavau, bandžiau kurti meną. Man tai buvo saviraiškos forma. Pamenu, kartą namų laiptinėje pamačiau įskridusį drugelį, atsinešiau kamerą ir gal pusvalandį sėdėjau ant laiptų laukdama, kol drugelis nutūps ant manęs: turėjau viziją nufotografuoti save su drugeliu ant veido. Pavyko. Tuo metu be galo džiaugiausi tuo kadru. Toliau taip žaidžiau, o šešioliktojo gimtadienio proga gavau skaitmeninę muilinę ir pradėjau fotografuoti viską aplink: mokyklos gyvenimą, klasės draugus, gamtą, gyvūnus. Manau, mano aistra fotografijai gimė kaip būdas dalytis tuo, kaip aš matau ir jaučiu pasaulį. Be to, esu labai sentimentali, tad man nuotraukos sužadina daug jausmų, nukelia į užfiksuotus momentus, būsenas. Prieš dešimtmetį magistro baigimo proga pasidovanojau sau veidrodinį fotoaparatą. Sužavėta naujų techninių galimybių vėl pradėjau aistringai fiksuoti aplinką savo žvilgsniu, o lygiai po dviejų mėnesių jau gavau pirmąjį mokamą užsakymą. Niekada neplanavau ir net nesvajojau tapti fotografe, viskas susiklostė labai organiškai: mano saviraiška ir hobis virto mano gyvenimo būdu, o palaipsniui – ir profesija.

– Nuotraukose stabdomos akimirkos. Nufotografuotas kadras, viena vertus, žvelgiant į jį visuomet egzistuos čia ir dabar, kita vertus, atvaizdas nuotraukoje neišvengiamai liks ten ir tada. Kaip tu žiūri į šį momento fiksavimą?

– Man patinka tavo klausimas! Jis paliečia vieną mano vidinių prieštarų: gyvenime mokausi būti čia ir dabar, nes tikiu, kad viskas, ką iš tikrųjų turime, yra ši akimirka. Praeitis – tik proto iliuzija, o ateitis dar neegzistuoja. Esu sentimentali, prieraiši ir šilti prisiminimai man turi galią apgaubti, nuraminti, įkvėpti. Man tai labai brangu. Nuotraukas matau kaip katalizatorių užsipildyti prisiminimų šiluma. Laikui bėgant atmintis blėsta, o nuotraukos tarsi nutiesia tiltą jausmiškai sugrįžti į tą būseną, kurioje buvome užfiksuotu momentu. Nuotraukos leidžia pamatyti save iš šalies (ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis kito akimis). Man regis, metams bėgant tai įgyja vis daugiau vertės: įvertinti laiko tėkmę, pareflektuoti – kur ir kokia buvau tada, kokia esu šiandien, kaip šiandien jaučiuosi žiūrėdama į ankstesnę save. Labai mėgstu į save senesniuose atvaizduose pažvelgti per Tesėjo laivo paradokso prizmę: ar ankstesnė aš nuotraukoje  tas pats žmogus, ar jau kitas? 

– Koks tau yra tobulas kadras?

– Man tobulas kadras visų pirma turi (su)kelti jausmą. Visa kita – tik detalės! 

– Meilė sau, priėmimas savo kūno, buvimas savimi – ypač svarbios temos tavo gyvenime ir kūryboje. Minėjai, kad tada, kai išdrįsai pati nusifotografuoti nuoga, į tave kreipėsi daug moterų, kurios taip pat norėjo nusimesti drabužius, susilieti su savo kūnu, patirti ir įamžinti šią laisvę. Ką apima šios deivių (kaip tu jas magiškai vadini) fotosesijos?

– Ironiška, kad pati buvau batsiuvys be batų – neturėjau profesionalios asmeninės fotosesijos. Tačiau kai jau sugalvojau, tai iškart – nuoga! Man tai buvo laisvės manifestas. Metų metus gyvenau proto ir kūno kalėjime, nesutikau priimti savęs tokios, kokia buvau, ir vis bandžiau pakeisti savo kūno atvaizdą. Tai labai vargino ir vertinant iš dabartinės perspektyvos – gyvenau atidėtos laimės iliuzija: „Kai sulieknėsiu, tada save priimsiu ir būsiu laiminga.“ Ilgainiui supratau, kad švaistau gyvenimą laukdama kažkokio mistinio momento ateityje, juk gyvenimas vyksta dabar, tiesa? Nusprendžiau susitelkti į psichologinį ir dvasinį augimą, o kūno atvaizdo klausimą paleisti ir tiesiog priimti, kaip yra. Palaipsniui vykstant vidiniams pokyčiams, harmonizavosi ir santykis su kūnu – pradėjau jį priimti ir mylėti, gerai jaustis savame kailyje. Kokie didžiuliai galios klodai atsirakina priėmus savo kūną! Moterys, kurios pas mane ateina patirti save nuogume, mano žvilgsniu, yra savo galios atsiėmimo procese: vienoms tai pirmas žingsnelis, kitoms – saldus kelionės vainikavimas. Mano deivių fotosesijos visada vyksta gamtoje, tai man – svarbi dalis. Gamta atpalaiduoja, čia mes galime susilieti su visais elementais, patirti stichijų, įkūnyti savo prigimtinį laukiniškumą. Tai yra nuotykis, patyrimas, kuris įgalina, leidžia save patirti kitaip nei įprasta. Daug moterų po fotosesijų dalijasi, kad ši patirtis padėjo joms patirti ir pamatyti save kitaip: vienų atsiskleidžia moteriškumas, kitų – drąsa, laisvė, dar kai kurios nori tokia forma pagerbti kūną už tai, kad išnešiojo ir pagimdė vaiką, nubėgo maratoną. Esame neišvengiamoje laiko tėkmėje ir nuolatiniame virsme – kartu tai yra paliudijimas savęs būtent tokios, kokia esu šiandien, nes tokia pat jau niekada nebūsiu.

– Tavo kasdienoje taip pat daug dėmesio savam kūnui – daug sportuoji, šoki, kruopščiai renkiesi, ką valgyti ir gerti. Ar taip buvo visuomet? Gal reikėjo (ar tebereikia) didžiulių pastangų?

– Žiūriu į mus, žmones, kaip į sielas, atėjusias čia susirinkti patirčių kūnišku pavidalu. Viena vertus, vidinis pasaulis man svarbesnis už išorinį, kita vertus, tikiu, kad ne veltui mums duotas šis avataras, kitaip ir sklandytume kaip dvaselės. Kūnas yra dovana, per kurią galime patirti šį gyvenimą. Todėl rūpintis ta dovana man atrodo būtina. Tiesa, kaip minėjau, mano santykis su kūnu ilgus metus buvo dviprasmiškas. Skyriau labai daug dėmesio mitybai, sportui, tačiau anksčiau tai mačiau kaip priemonę pakeisti nemėgstamą kūno atvaizdą ir taip pasiekti laimę. Dabar tai iš pagrindų pasikeitė: laimė man – gera savijauta ir sveikata, darna su savimi. Dabar aš pasitikiu savo kūno išmintimi ir valgau intuityviai, savo mitybos stengiuosi neriboti ir į ją žiūrėti laisvai. Viską pakeitė vienas išgirstas klausimas paskaitoje apie intuityvų valgymą: „Kas, jei iš tikrųjų protas yra kaip mažas vaikas, o kūnas yra išmintingas, tik protas juo nepasitiki?“ Kai nustojau protu drausti sau tam tikrus dalykus ir suteikiau sau visišką leidimą valgyti juos, jei tik kūnas nori, stebuklingai nustojau jų taip stipriai norėti (aha, uždraustas vaisius visada saldesnis). Su pasitikėjimu perleidusi sprendimų dėl mitybos vadeles kūnui (užtruko), natūraliai pradėjau valgyti maistingiau ir sveikatai palankiau. 

– Žmonių fotografijos, paprastai tariant, pirmiausia yra jų atvaizdai – kūniški, empiriškai patiriami.  Žinoma, nuotraukose matome ir skirtingas nuotaikas, jausmus, emocijas, bet dažnai apie tai kalbėdami kūno nepamirštame (pavyzdžiui, čia įkūnijama viena, čia – kas kita). Save vadini gyvų emocijų fotografe. Kaip išgauni ir sugauni tas tikrąsias emocijas? Kada to padaryti nepavyksta? 

– Fotografuodama tikras emocijas matau du kelius: arba sukurti labai stiprų ryšį su fotografuojamu žmogumi, taip jam leidžiant atsiskleisti, arba tapti nepastebimai. Pirmąjį  taikau labiau asmeninėse fotosesijose, antrąjį – reportažinėje fotografijoje (vestuvėse). Manau, abiem atvejais svarbu pasitikėjimas. Labai žmogiška, kad daugelis susikaustome, kai į mus nutaikytas objektyvas: taip prarandame kontrolę, jaučiamės pažeidžiamesni. Jei fotografu pasitiki ir šalia jo jautiesi saugus, tada lengviau atsipalaiduoti, arba apskritai pamiršti, kad fotografas yra. Kai tik pavyksta,  stengiuosi organiškai įsilieti į aplinką ir kuo mažiau kištis į natūralų vyksmą. Tuo mane žavi renginių fotografija – ten labai paprasta sugaudyti visas emocijas, kai žmonės net nepastebi, kad yra fotografuojami. Man labai lengva ir šeimų fotosesijose – maži vaikai yra autentiški, juose daug gyvasties. Jiems dar nesusiformavęs suaugėliškas rimtumas, susikaustymas. Kiek žaismingumo tai suteikia fotosesijos dinamikai! Tiesa, kartais būna ir taip, kad atžalos fotosesijos dieną būna prastos nuotaikos. Suprantu tėvų norą turėti nuotraukų su besišypsančiu ir krykštaujančiu vaiku, bet nuliūstu, jei tėvai prievartauja vaiką šypsotis, kai jis liūdnas, piktas, – tokia prievarta, mano akimis, žeidžia vaiką, jis jaučiasi nepriimtas. Tad priėmimas visko, kaip yra, – viena iš mano gyvenimo filosofijų. Todėl man širdžiai artimiausios natūralesnės fotosesijos, be kičo, pompastikos, be apsimestinių šypsenų. Tai ir skaidrumas su savimi. Jei aš įsiamžinsiu netikroje emocijoje – man tai bus tam tikras melas sau,  feikas, tik gražus paveiksliukas. Jokiais būdais neneigiu estetikos svarbos, bet manęs tik gražus paviršius – be gylio – nejaudina.

– Ar kas nors yra norėję, sakykime, pykčio, pavydo, baimės fotosesijos? Apsiimtum, norėtum?

– Kol kas dar niekas nesikreipė dėl tokių fotosesijų, bet man tai būtų jaudinantis iššūkis – norėčiau! Suprantu, kad retas žmogus (kol kas) savo noru ryžtųsi. Labai nepatogu ir pačiam išbūti su tokiais jausmais, mes linkę jų vengti, juos užspausti. Pati stengiuosi būti to pokyčio dalis. 

– Esi patyrusi Taro kortų skaitytoja, tad čia vėl – vaizdai ir jų interpretacija. Šiuo atveju žmonėms parodai jų vidinio pasaulio atvaizdą. Vidaus portretus konstruoji naudodamasi nebe objektyvu, o rinkdama ir dėliodama gana subjektyvius žodžius (čia, matyt, turi įtakos ir tavo lietuvių filologijos ir reklamos, kalbotyros studijos). Su kuriais portretais dirbti tau didesnė laimė? Kur daugiau iššūkių?

– Būna, savęs klausiu: kas man suteikia daugiau džiaugsmo? Ir nerandu vieno atsakymo. Arba tiksliau – turiu sau atsakymą, kad visos mano veiklos atliepia skirtingas mano dalis. Vis prisimenu Andriaus Mamontovo mintį: „Jei gali nedainuoti – nedainuok.“ Jei jaučiu, kad galiu kažko nedaryti, – nedarau. Viskas, ką veikiu, išplaukia organiškai, nes kitaip man tiesiog neišeina. Taro skaitymuose mano siela dainuoja, ši veikla man labai prasminga. Taro sesijas matau kaip galingą vidinio augimo priemonę, galimybę panarplioti savo pasąmonę, pažiūrėti ten, kur skauda. Tai tikrai ne visada malonu. Į fotografiją žvelgiu žaismingiau, kūrybiškiau. Fotosesijose daugiau malonumo, tyro džiugesio. Vis dėlto papildomą krislą laimės Taro skaitymuose man suteikia tai, kad žmogaus atėjimas pas mane jau yra jo pasitikėjimo išraiška. Į fotosesijas, būna, ateina žmonių, dėl kurių turiu įdėti pastangų, kad proceso metu pelnyčiau jų pasitikėjimą. Tokią fotosesiją, kai žmonėms reikia tik nuotraukų dėl formalių priežasčių, nė nemirktelėjusi mainyčiau į Taro skaitymą.

– Vidinį pasaulį atveri ir pasitelkdama astrologiją, Žmogaus dizaino (Human Design) sistemą. Kas tau įdomiausia kremtant tokius mokslus? Kuo jie apskritai patraukė?

– Mano akimis, sunku pažinti pasaulį, sunku kurti santykius pirmiausia nepažinus savęs. Žinoma, tai vienas kitą papildo – mes patiriame save per santykį su kitu. Tačiau jei aš einu į santykį nė nenutuokdamas, kas esu aš, kaip aš žinosiu, kas yra mano, o ką perėmiau iš aplinkos? Astrologija man yra nuostabi priemonė giliau suprasti save: kokia aš atėjau, kodėl esu tokia, kokia esu. Tai įgalina priimti tas savybes, kurias turime, bet neigiame – ir čia kalbu tiek apie ydas, tiek apie talentus. Kartais mes taip kuklinamės pripažinti, kad esame kažkam gabūs! Astrologinė analizė dažnam suveikia kaip padrąsinimas. Kalbant apie silpnąsias vietas – jų žinojimas leidžia sušvelninti savo vidinio kritiko balsą, apkabinti save tais momentais, kai sunku ten, kur kitiems lengva. Girdžiu, kad kai kuriems tai skamba kaip savęs pateisinimas: „Ai, aš toks gimiau, nieko čia jau nepadarysi.“ Ne, aš taip nemanau. Man atrodo, mes taip pripratę tarkuoti save, kad savęs palaikymą dažnai matome kaip minkštakūniškumą, silpnumą. Tačiau tik priėmęs, kaip yra, gali priimti sprendimą tai keisti (jei nori), o kol neigiame – kuriame pasipriešinimą. Astrologiją, Human Design – matau kaip priemones harmonizuoti visas savo dalis. Nes – o, vaikyti! – mumyse telpa tiek daug. Ar viskam suteikiame erdvės? 

– Sakei, kad astrologinės žinios padėjo geriau suprasti ir – svarbiausia – priimti save. Tarsi kitoje šviesioje pamatei tam tikras savo charakterio, būdo ypatybes. 

– Net ir nesidomintys astrologija vieną dalyką apie save pasakyti gali – Zodiako ženklą. Tai, ką visuotinai vadiname Zodiako ženklu, astrologiniame pasaulyje viso labo tėra Saulės pozicija mūsų gimimo metu. Taip, gyvename Saulės sistemoje, tad jos įtaka mums labai svarbi ir ryškiai jaučiasi mūsų asmenybėje. Tačiau Zodiako ženklų yra vos dvylika, o kiekvienas žmogus – skirtingas. Garantuoju, kad pažįsti, tarkim, du Žuvų ženklo žmones, bet abu jie labai skirtingi. Kodėl taip yra? Mums gimstant visos planetos užima tam tikrą poziciją kosmose: pažiūrėję savo astrologinį gimimo žemėlapį matysime, kurioje vietoje buvo Mėnulis, Marsas, Merkurijus, Venera ir t. t. Kiekviena planeta ir šviesulys mus veikia skirtingai, todėl labai skirsis būdas žmonių, kurių Marsas bus Avino, ir kurių – Vėžio ženkluose. Taip kiekviena planeta įdeda tam tikrą prieskonį į bendrą patiekalą – mūsų asmenybę. Astrologija leidžia ją dekonstruoti ir iš arčiau susipažinti su skirtingomis savo dalimis atskirai, sujungiant ją į vieną darnią visumą. Man tai padėjo suprasti daug mano keistų vidinių prieštarų: tarkime, kodėl aš galiu nepastebėti netvarkingai susitaršiusių plaukų, bet nukritęs trupinys ant žemės mane erzins? Aš tai galiu paaiškinti astrologiškai. Tad tie, kurie astrologiją suvokia kaip savaitės horoskopus bulvariniame žurnale, labai prašauna.

– Jei mūsų gyvenimai jau sudėlioti žvaigždių ir planetų, ar galime keisti savo likimą, charakterį, kasdienybę?

–  Be jokios abejonės. Suversti atsakomybę žvaigždėms man atrodo infantilu ir nebrandu. Tai, kaip planetos buvo išsidėsčiusios mūsų gimimo akimirką, atsiskleidžia kaip mūsų charakteris, polinkiai, galimybės. Aš mėgstu lyginti, kad kosminis fonas kiekvienam iš mūsų instaliuoja tam tikrą savitą operacinę sistemą su skirtingais įskiepiais. Ką mes su ta programine įranga veiksime – mūsų sprendimas. Tikiu, kad egzistuoja laisva valia ir kad kiekvieną akimirką mes turime galią rinktis. Ar aš pasiduosiu savo silpnybėms, leisiu joms nutėkšti mane žemyn ir tada verkšlensiu, kokios nepalankios man buvo žvaigždės? Gal žinodamas, kur galiu paslysti, sąmoningai vengsiu man rizikingos aplinkos, prisiimsiu atsakomybę ir su didžiuliu atsidavimu stiprinsiu savo silpnąsias vietas, siekdamas savo svajonės? Mano suvokimu, astrologinės žinios veikia kaip žemėlapis ar navigacija gyvenime, ir vis dėlto svarbiausia kelyje – kliautis širdimi.

– Man tavyje nuostabiai dera, netgi tarsi sulimpa šie vidaus (Taro kortos, astrologija, Human Design) ir išorės (fotografija) pasauliai, šie tarsi du to paties žmogaus portretai. Visa neabejotinai gelbsti siekiant gilaus, tikro, autentiško susijungimo su savimi, savo protu, kūnu, širdimi, siela, atvaizdu. Ar tokia ir yra tavo misija?

– Ačiū, Giedre, kad taip gražiai mane apibūdinai. Taikliau turbūt ir pati nepasakyčiau.