Aliejinės tapybos magija animacijoje

Kalbino Ieva Šukytė

Režisierių pora Hughas ir DK Welchmanai 2017 m. nustebino pasaulį aliejinės tapybos animaciniu filmu „Jūsų Vincentas“ („Loving Vincent“), kuris prikėlė garsiausius Vincento van Gogho paveikslus naujam gyvenimui ir buvo nominuotas „Oskarui“. Antruoju bendru filmu jie išsikėlė dar didesnę užduotį – ekranizuoti Nobelio premijos laureato Wladyslavo Reymonto romaną „Kaimiečiai“ – itin svarbų Lenkijos literatūros kūrinį, naudojant tą pačią animacijos techniką, kuri sukėlė dar didesnių iššūkių. Apie naujausią animacinį filmą, pasakojantį mažo šalies kaimo XIX ir XX a. sandūroje gyvenimą, kalbėjomės su vienu iš režisierių  – H. Welchmanu.

– Filmas pastatytas pagal Nobelio premijos laureato W. Reymonto knygą „Kaimiečiai“. Kaip manote, kiek šis romanas rezonuoja su dabartiniais laikais?

– Tai milžiniška knyga – 900 puslapių lenkiškai, o anglų kalba – net 1 000. Viskas prasidėjo nuo to, kad mano žmona DK, kaip ir kiekvienas lenkas, paauglystėje turėjo perskaityti šį romaną mokykloje. Atvirai sakant, manau, tai gan sudėtinga knyga šešiolikmečiui. Dauguma mokinių turėjo perskaityti tik pirmą knygą. Iš viso jų yra keturios pagal metų laikus: „Ruduo“, „Žiema“, „Pavasaris“ ir „Vasara“. Iš pradžių jai knyga nelabai patiko. Vėliau DK ją vėl perskaitė būdama jau vyresnė. Iš tiesų ji klausėsi romano garso knygos formatu kurdama filmą „Jūsų Vincentas“. Tada ji suprato, kad iš šios knygos išeitų puikus aliejinės tapybos animacinis filmas. Dėl W. Reymonto poetinės kalbos atrodo, kad priešais akis matai paveikslus. Jo aprašymuose nėra šiurkštumo, purvo, kaimiečių skurdo. Jo kalba daug gyvybingesnė ir spalvingesnė. Jau nekalbant apie tai, kaip jis rašo apie gamtą ir sezonų kaitą… Atrodo, tarsi esi nutapytame pasaulyje.

Buvau nuvykęs į kaimą, kuriame vyksta veiksmas. Tikrame gyvenime jis paprastas ir negražus. Tačiau knygoje tai magiška vieta. DK labai patiko knyga ir ji susitapatino su Jagnos veikėja. Ji ilgą laiką dirbo prie projekto apie Vakarų menininką ir norėjo grįžti arčiau namų. Taip pat jai norėjosi istorijos, kur pagrindinė veikėja būtų moteris. Žinoma, nerimavo, kad istorija per daug lenkiška. Ji man nupirko W. Reymonto knygą, kurią rasti nebuvo taip jau lengva. Vienintelį kartą knyga buvo išversta į anglų kalbą 1942 m. Tad DK rado romaną antikvariate ir, parnešusi namo, pasakė, kad turiu ją perskaityti. Gyvenu Lenkijoje, todėl turėčiau išmokti šalies istoriją. Knygų šriftas buvo toks smulkus, kad manęs net netraukė jų atsiversti. Visą laiką, kol kūrėme filmą „Jūsų Vincentas“, jos neliestos pragulėjo ant mano naktinio stalelio. Kai baigėme filmą, DK vis kartojo, kad turiu jas perskaityti. Po filmo išvykau mėnesiui pailsėti. Kūnas buvo nusilpęs nuo visų kelionių. Nuo visko atsitraukęs nusprendžiau nežiūrėti jokių filmų, net nesinaudoti telefonu, todėl pagalvojau, kad, jei dabar neperskaitysiu šios knygos, to nepadarysiu niekada. Pasirodo, „Kaimiečiai“ yra šedevras.

Pirmiausia pagalvojau, kad ši knyga tinka aliejinės tapybos animacijai būtent dėl savo poetinio stiliaus. Tačiau ne tai mane labiausiai sudomino. Ši knyga yra apie žmoniją. Tai  metus trunkanti istorija apie kaimo gyvenimą prieš 140 metų. Knygoje susiduriama su mirtimi, santuoka, aistra, pavydu, konfliktais dėl palikimo, meilės, gamtos išteklių, pykčiais su kaimynais, tėvais, seserimis. Ji atskleidžia visas emocijas, su kuriomis susiduriame gyvenime. Šias situacijas atpažįstu ir iš savo vaikystės devintojo dešimtmečio Anglijos kaime. Žmonės ten mezgė romanus, pykdavosi su kaimynais. Gal tie pykčiai nebuvo tokie fiziniai, nes Anglija nebuvo tokia varginga kaip XIX a. Lenkija, bet tikrai moterims ir vyrams buvo taikomi dvigubi standartai, vyravo seksualinė prievarta, kuri beveik visada būdavo prieš moteris.

Užaugau kaime, todėl žinau, kad buitiniai konfliktai pas mus buvo didelė problema. Man neatrodė, kad tarp knygos ir dabartinio pasaulio – didelis skirtumas. Kai kurie dalykai nepasikeitė net per 100 metų. Knygoje kaimo gyventojai susiburia prieš vieną jauną moterį. Tai vis didesnė problema ir šių dienų gyvenime, ypač internete, kur anonimiškai galima nulinčiuoti bet ką – vyrą ar moterį. Nors dažniausiai nukenčia pastaroji lytis. Atrodo, mes esame progresyvesni, tačiau sukūrėme aplinką, kurioje galime lieti pagiežą ant žmonių, turinčių kitokį požiūrį nei mes patys. Šiuo filmu norėjome paklausti žiūrovų, kiek mes iš tiesų pasikeitėme.

– Jūsų pirmas ilgametražis animacinis filmas „Jūsų Vincentas“ pasakojo apie vieną žymiausių menininkų – V. van Goghą. Jis sulaukė didelės sėkmės. Ar nebijojote, kad animacinis filmas apie Lenkijos kaimo gyventojus taip stipriai nepalies žiūrovų kaip ankstesnysis?

– Žinoma, bijojome. Lenkijoje filmas sulaukė didelės sėkmės, tačiau to nebūtų galima pasakyti apie kitas pasaulio šalis. Mūsų valstybėje filmas nusileido tik „Barbei“ ir „Oppenheimeriui“. Pralenkėme „Avatarą“, „Batuotą katiną Pūkį“. Tai visiškai beprotiška ir  įvyko dėl jaunos auditorijos, kuri ėjo į filmą. Tačiau už Lenkijos ribų neturėjome tokio pasisekimo. Pats kūrinys sulaukė aukštesnio žiūrovų įvertinimo nei „Jūsų Vincentas“, tačiau jis ne taip gausiai žiūrimas. Kalbant atvirai, tai mane nustebino, nes, atrodo, sukūrėme kažką unikalaus. Nėra kito tokio filmo, išskyrus „Jūsų Vincentas“, todėl galvojome, kad žmonės susidomės unikalia kūrinio vizija, bet tikriausiai jiems labiau patinka tas pats nuolat besikartojantis turinys. Aišku, kai išleidome filmą, autorinio kino žiūrovai buvo pavargę nuo koronaviruso. Net jei dabar skaičiai yra kažkiek geresni nei prieš pandemiją, jie palankesni didžiųjų studijų juostoms, o ne nepriklausomam kinui. Be to, visi yra girdėję apie V. van Goghą, tačiau mažai kas žino W. Reymontą. Tai irgi turėjo įtakos.

– Visą romaną sudaro keturios knygos. Kaip nusprendėte, ką įtraukti į scenarijų, o ko atsisakyti?

– Viena priežasčių, kodėl pasirinkome šią knygą (nors ji ir labai ilga), kad romane pasakojama apie 32 veikėjų gyvenimą. Gal ne apie visą kaimą, bet knygoje tikrai yra daug veikėjų. Tai yra ansamblinis kūrinys, kurio siužetas vyksta metus. Pačioje jo šerdyje – aistringas ir pavydo kupinas meilės keturkampis tarp Jagnos, Anteko, Hankos ir Borynos, kuris pagal dramaturginę struktūrą yra gana klasikinis. Žinojome, kad Jagna bus pagrindinė filmo veikėja, nors knygoje ji lygiai tokia pat svarbi kaip ir kiti kaimo gyventojai. Todėl pasirinkome tik tas vietas, kurios susijusios su meilės linija. Taip pat supratome, kad ilgi aprašymai gali būti parodomi vienu kadru. Antros knygos pradžioje ilgai aprašoma, kaip iš rudens pereinama į žiemą, tačiau mes parodėme tai per vieną sceną, kai vestuves perkeliame į mišką. Rašytojas suteikė mums galimybę sukurti itin vizualų pasakojimą. Galėjome pastatyti vaidybinį filmą, tačiau būtų prarasta vizuali poetinė kalba, kurią galima perduoti aliejinės tapybos animacijos technika.

– Įdomu, kad filme visi veikėjai nėra nei itin geri, nei itin blogi. Jagna miega su vedusiu vyru, o Boryna, net ir elgdamasis bjauriai su savo sūnumi, vis tiek rūpinasi jo vaikais ir žmona.

– Žinoma. Mes niekada neteigėme, kad Jagna yra gera. Su ja tiesiog elgiamasi blogiau nei su kitais veikėjais. Tai buvo labai sąmoningas sprendimas. Beje, taip parašyta ir knygoje. Mane sudomino, kad kai kurie žmonės gali būti labai geri, tačiau apsisukę pasielgti siaubingai. 

– Paminėjai, kad filmą įkvėpė poetinė W. Reymonto kalba. Kas buvo jūsų vizualinio stiliaus įkvėpimo šaltiniu?

– Ir DK, ir Piotras (meno skyriaus vadovas) įgijo meninį išsilavinimą Lenkijoje. Jie paauglystėje mokėsi meno mokykloje ir devynerius metus mokėsi meno. Žinoma, mokykloje buvo skiriama daug dėmesio Lenkijos dailei, todėl jie turėjo mokytis jos meno istorijos. XIX ir XX a. pradžios šalies dailėje yra daug paveikslų, kuriuose vaizduojamas kaimo gyvenimas. Mes pasitelkėme to paties laikotarpio menininkus, kurie kūrė tuo metu, kai W. Reymontas buvo jaunas rašytojas. Orientavomės į realizmo judėjimą visoje Europoje, JAV. Filme galima įžvelgti kelių prancūzų, danų realistų paveikslų citatas. Panaudojome net Jano Vermeerio paveikslą „Mergina su perlo auskaru“ bažnyčios scenoje, kur Jagna atsisuka. Nesistengėme sujungti paveikslų į vieną kūrinį kaip filme „Jūsų Vincentas“, kur idėja buvo prikelti menininko paveikslus naujam gyvenimui. Tačiau ten, kur galėjome, citavome meno kūrinius. Tokių paveikslų iš viso buvo 43. Prieš filmavimą DK ir Piotras atrinko spalvų schemas kiekvienam sezonui. Tam buvo pasitelkta 300 tapybos kūrinių.

– Lyginant su jūsų ankstesniuoju filmu, kuriame dirbote naudodami tą pačią animacijos techniką, kur pirmiausia nufilmuojate filmą ir tada pagal jį tapote paveikslus ir juos animuojate, ar išmokote ko nors naujo? Galbūt ši patirtis palengvino darbą?

– Šį filmą kurti buvo tris kartus sudėtingiau nei „Jūsų Vincentą“. Iš pradžių manėme, kad bus tik 50 proc. sudėtingiau, bet klydome. Taip yra dėl realistinio tapybos stiliaus. Manėme, kad prie šio filmo dirbs didžioji dalis ankstesnio filmo tapytojų. Tačiau daug jų atkrito dėl koronaviruso. Kadangi daugelis gyvena užsienyje, prasidėjus pandemijai, nebegalėjo atvykti į Lenkiją. Tada gal du trečdaliai „Jūsų Vincento“ tapytojų pasitraukė, nes tapybos stilius buvo per sudėtingas, jis reikalavo detalių, sofistikos, to nereikėjo filmui apie V. van Goghą. Tarkim, Jagnos blakstienoms naudojome vieno plauko teptukus. Nutapyti vieną kadrą užtrukdavo penkias valandas, dvigubai ilgiau nei ankstesniame kūrinyje. Filmo „Jūsų Vincentas“ vienoje scenoje yra vos keli žmonės, o šiame – didelės vestuvės, linčiavimas, mūšis miške, šokių scenos. Skiriasi ir kameros judesys. „Kaimiečiuose“ kamera žymiai dinamiškesnė. Tapytojai turėjo išmokti tapyti judančios kameros vaizdus. Jeigu sustabdytum šokių scenas, atrastum beprotiškų kadrų, kur viskas išsilieję, nutapyta impresionistine maniera. Tačiau sumontuota scena vis tiek turėjo atrodyti kaip realizmo paveikslas.

– Filmas turėjo būti kuriamas kartu su ukrainiečiais. Kaip karas pakeitė jūsų planus?

– Prie filmo „Jūsų Vincentas“ dirbo septyniolika ukrainiečių tapytojų. Nusprendę imtis šio darbo, iškart pagalvojome, kad norime kurti bendrą filmą su Ukraina. Turėjome tris labai talentingus serbų menininkus, iš kurių du norėjo būti gamybos prižiūrėtojais. Lietuvos prisijungimas buvo romantinis gestas dėl bendros šalių istorijos. Mano viena geriausių draugių yra lietuvė Aistė Diržiūtė. Be to, mes gyvename vos keturių valandų kelionės atstumu nuo Lietuvos pasienio. Iš praktinės pusės Lietuva yra labai mažai šalis su maža tapytojų pasiūla, todėl buvo sudėtinga rasti menininkų. Galų gale jie labiau tapo skaitmeniniu stiliumi.

Ukraina – ne tik didelė šalis, bet ir turi daug talentingų tapytojų. Meno mokyklose juos moko realizmo stiliaus tapybos, todėl jie labai tiko mūsų filmui. Tačiau vos po mėnesio, kai įrengėme ten studiją, prasidėjo karas. Mano prodiuseriai tą pačią dieną pasiūlė traukinio bilietus visiems tapytojams. Tačiau paaiškėjo, kad vyrai negali išvykti. Du trečdaliai moterų juos pasiėmė, tačiau kiti pagalvojo, kad viskas greitai pasibaigs. Tačiau įvykiai pasisuko kita linkme ir po poros savaičių jos irgi norėjo atvykti į Lenkiją. Komandos nariai suorganizavo joms kelionę, padėjo gauti dokumentus, apgyvendinti. Kai kurios atvyko su vaikais, todėl pasirūpinome ir vietomis mokyklose. 

Įdomu, kad mūsų filmo kūrimo pradžia buvo labai niūri. Buvo didelė infliacija. Ne tokia kaip Lietuvoje, bet ji itin paveikė mūsų biudžetą, todėl jautėmės prastai. Žmonės, su kuriais ketinome dirbti, negalėjo keliauti arba prisijungti prie filmo gamybos. Tada pas mus atvyko trylika ukrainiečių moterų, kurios buvo itin pozityviai nusiteikusios: turime darbą ir tai nuostabu. Jos pabėgėlės, jų miestas subombarduotas, tačiau jų teigiamas nusiteikimas visiškai pakeitė mūsų darbo atmosferą. Jos nuostabios tapytojos, todėl lenkų menininkams reikėjo labiau pasistengti.

Po keturių mėnesių Kyjive vėl atidarėme studiją. Tačiau ten dažnai dingdavo elektra, todėl pradėjome „Kickstarter“ kampaniją – pardavinėjome filmo  „Jūsų Vincentas“ paveikslus. Taip galėjome nupirkti generatorių iš Vokietijos, nes Lenkijoje visi buvo išpirkti ir išsiųsti į Ukrainą. Darbas grįžo į vėžes ir ateinančius aštuonis mėnesius dirbome sklandžiai.