Kalbino Kamilė Medelytė
Eglė Naujokaitytė-Muk – vertėja ir didžėjė, gyvenanti Meksikoje ir iš ten vedanti LRT OPUS pažintinę-muzikinę laidą „Magiška muzika“. Šiame interviu ji dalijasi savo įžvalgomis apie tai, ką jai reiškia muzika, kaip skiriasi Lietuvos ir Meksikos kultūra, kaip jai sekėsi atlikti darbą, kuriame glaudžiai siejosi abi jos veiklos – muzikavimas ir vertėjavimas. Tai knygos „Kaip veikia muzika“ vertimas į lietuvių kalbą, kurią parašė legendinės grupės „Talking Heads“ vokalistas Davidas Byrne’as (išleido „Kitos knygos“).
– D. Byrne’as teigė, kad muzika žmonėms primena, kad jie ne vieni su savo jausmais, patirtimis ir mintimis. Ką jums reiškia muzika?
– Turbūt viską – muzika man toks šventas ir absoliutus dalykas, kad neįsivaizduočiau savo gyvenimo be jos. Patiko neseniai mirusio Ryuichi Sakamoto viename sename interviu išsakyta mintis, kai jo paklausė, ką darytų, jei staiga jo gyvenime nebeliktų muzikos. Jis atsakė: „Pasijausčiau, tarsi kas nors man būtų nutraukęs ranką ar kitą galūnę.“ Skamba gal kiek makabriškai, bet kartu ir prajuokino. Patiko, kad pamėgtas kūrėjas būtent taip pasakė, nes juk tai tiesa. Todėl stengiuosi pati daug atiduoti muzikai, o ne naudotis ja kaip priemone, tarnaujančiu mano egoizmui. Viskas gerai su žmogaus ego, kai jis sveikas, o ne išpampęs ir liguistas, save ir visa aplink ryjantis, – pastaruoju metu pastebėjau, kad alternatyviojoje muzikoje ypač padaugėjo žmonių, kurie muziką įkinko savo reikmėms, narciziškumui patenkinti. Man tai svetima, muzika visada bus pirmiau manęs ir tarnausiu jai aš, o ne atvirkščiai. Žodžiu, muzika – tikra meilė.
– Kuo jums įdomi D. Byrne’o asmenybė?
– D. Byrne’as yra vienas iš mano amžinųjų art rokerių panteono narių kartu su tokiais kūrėjais kaip Brianas Eno, Peteris Gabrielis, Kate Bush, Davidas Bowie, Davidas Sylvianas ir kt. Tai žmonės, kurių muzika tarpusavyje niekuo nepanaši, bet jie sukūrė savitus pasaulius roko (plačiąja prasme) žanro ribose. Tai rokas be ribų. Jų klausausi nuo šešiolikos ar dar anksčiau ir jų muzika formavo ne tik mano skonį, bet ir pasaulio suvokimą. Galbūt „Nirvanos“ gerbėjams jie atrodys kažkokie roko intelektualai, bet man jie – paprasti, tiesiog be galo kūrybingi ir sveikai mąstantys žmonės, mėgę laužyti visokias ribas, nenueidami į visiškas abstrakcijas. „Talking Heads“ pradėjo labiau kaip paprastesnė postpanko grupė, padedant B. Eno sukūrė kažką visiškai savito ir naujo, o pats D. Byrne’as visą savo kūrybos kelią tyrinėjo muziką už baltųjų, eurocentristinės muzikos suvokimo ribų, tai irgi yra labai sveikintinas dalykas. Vienu metu man jis buvo pabodęs ir atrodė šiek tiek moralizuojantis, tačiau, šiai knygai mane pasiekus, sugrįžau į D. Byrne’o gerbėjų gretas, o jo naujausias koncertinis filmas „American Utopia“ tik davė tam dar daugiau priežasčių.
– Gyvenate Meksikoje. Kuo skiriasi muzikos kultūra Lietuvoje ir Meksikoje?
– Turbūt viskuo. Vėlgi masteliai visai kiti – pas mus nėra tokios didelės atskirties tarp popžvaigždžių ir alternatyviosios ar pogrindžio muzikos, nes mūsų – apie 50 kartų mažiau. Meksikoje šie pasauliai labai atskirti, daug ryškesnės žanrų ribos – pvz., kai didžėjauju, mano stilius labai eklektiškas, o čia žmonės, grojantys technomuziką, dažniausiai tuo ir apsiriboja; jei klauso ir mėgsta gotikinę muziką, irgi daugiausia – tik ją. Dažniausiai nesutiksi kurios nors subkultūros žmonių kitos renginiuose, labai ryškios etiketės. Labai daug dėmesio skiriama vizualiajai daliai, nors tai suprantama kaip muzikos visumos dalis. Manau, šia prasme mes nesame tokie paviršutiniški, nors naujos, su socialiniais tinklais ir vizualinių dirgiklių galybe augusios kartos gal kitokios.
– Esate ir vertėja, ir didžėjė, muzikantė. Kokį vaidmenį atliko jūsų muzikos žinios verčiant „Kaip veikia muzika“?
– Taip, visa ta muzikinė patirtis iš tiesų pravertė. Manau, tinkamesnio žmogaus šiam darbui ir nebuvo galima surasti. Vis dėlto prireikė konsultuotis su kolegomis muzikantais ar su muzika susijusiais žmonėmis, pvz., dalyje, kur kalbama apie pirmąsias gitaras, dėl terminologijos padėjo Audrius Kalytis iš grupės SH ir t. t.
– Ar, versdama knygą apie muziką, pati daug išmokote? Galbūt tai padės jūsų muzikos karjerai? Ką sužinojote naujo?
– Iš tiesų šioje knygoje daugybė įvairiausių įdomybių, susijusių su muzika ir jos istorija, bet labiausiai turbūt įkvėpė paties autoriaus mintys. Naujo sužinojau iš tiesų nemažai – tiek apie dar vienas visų plačiai naudojamo ir pamėgto „Spotify“ machinacijas, tiek apie ankstyvąją muzikos technologijų raidą, tiek apie paties D. Byrne’o muzikinį kelią ir t. t. Šiaip ar taip, šauniausias skyrius – paskutinis, „Harmonia Mundis“. Visa tai, be abejo, įkvėpė mano pačios kūrybą – dažniausia visos mano verčiamos knygos vienaip ar kitaip paveikia mano gyvenimą ir kitas jo sritis, bet ši buvo ypač artima ir padarė teigiamą įtaką.
– Kaip manote, kokia pagrindinė šios knygos stiprybė?
– Dėmesį atkreipčiau į originalią jos struktūrą ir autoriaus kalbą, kuri ne lėkšta, bet lengva ir suprantama tiek žmonėms, susijusiems su muzika, tiek ir ne.
– Kuo knyga gali būti aktuali skaitytojams, kurie nesusiję su muzikos industrija?
– Na, pirmiausia susipažinti su ta industrija ne lėkštu, bet ir ne per daug sudėtingu būdu. Knygoje daug visokių istorinių, net šiek tiek filosofinių įdomybių. Apskritai, manau, ši knyga netgi labiau skirta žmonėms, nesusijusiems su muzikos industrija tiesiogiai.
– Ar pritariate autoriaus minčiai, kad ne jausmai ir nuotaika labiausiai lemia kūrybą, o kontekstas?
– Iš dalies taip, bet, manau, jausmai ir nuotaikos taip pat lemia, kokia muzika kuriama tam tikrame kontekste. Nors, galimas daiktas, pakanka vien konteksto, kad kažką sukurtum. Jausmai ir nuotaikos gal labiau sietųsi su roko muzikos, kuri tapo svarbia XX a. muzikos išraiška, idėja. Sakydama „rokas“ turiu omenyje ne vien kokius „Led Zeppelin“ ir pan., o roką, gitaros ir gyvą muziką plačiąja prasme. Dabar gyvename elektroninės muzikos eroje – čia emocijos veikia mažiau, ir akivaizdžiau, jei kažkas perspaudžia. Vėl grįžtame labiau prie konteksto, tolstame nuo jausmų ir emocijų.
– Ar yra dar kokia knyga apie muziką, kurią norėtumėte išversti?
– Svajoju apie galimybę išversti vienos savo mėgstamiausių moterų muzikoje knygą – Cosey’os Fanni Tutti biografiją „Art. Sex. Music“. Ji yra viena iš ankstyvųjų performanso menininkių ir apskritai daugybės visokiausių praktikų ir novatoriškos mąstysenos pradininkė, beje, man gerokai įdomesnė nei, pvz., Marina Abramovič. Norėčiau išversti labai savitu, siurrealistiniu būdu rašančio Davido Toopo knygas, labiausiai galbūt „Ocean of Sound“. Deja, mūsų rinka kol kas per maža tokioms knygoms – jos nuostabios, bet turbūt daug kam atrodo nišinės. Būtų tikrai smagu išversti Simono Reynoldso knygas apie muziką – jos galbūt platesnio konteksto.