Rašė: Goda Dapšytė
Metų pradžia mūsų teatruose – ramus ir premjerų ne itin gausus metas, tačiau tinkamas laikas pasižvalgyti, kokių naujienų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos teatrai žiūrovams pasiūlys antroje sezono pusėje.
Tenka pripažinti, kad toli gražu ne visi mūsų teatrai jau įpratę planuoti visą sezoną, tad dalies jų planai kiek migloti. Nepaisant to, jau galima ne tik šį tą papasakoti, bet ir įžvelgti tam tikras tendencijas. Pirmiausia, mūsų teatruose vis dažniau kuria režisieriai iš užsienio ir dar šį sezoną bus galima pamatyti ne vieną užsienio kūrėjų pristatomą spektaklį. Be to, ne vienas teatras pavasarį žada daugiau dėmesio skirti jaunimui.
Vengriškos premjeros
Jau antrą sezoną lyderio poziciją išlaikantis Lietuvos nacionalinis dramos teatras šį sezoną pristatys dar keturias premjeras Didžiojoje salėje. Jau vasario viduryje čia įvyks naujo Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Rojus“ premjera. Regis, dar praeitą sezoną parodęs Dante’s „Dieviškąją komediją“, režisierius neatskleidė visų jam kilusių šio klasikinio kūrinio interpretacijos galimybių, tad dar rugsėjį senajame pasaulyje, Vičencos mieste Italijoje, teatre „Olimpico“, pristatė „Rojaus“ premjerą. Šiokią tokią nuomonę apie tai, kas laukia naujausiame „Meno forto“ spektaklyje, galima susidaryti iš italų recenzijų: „Aktoriai čia groja, dainuoja, šoka, rečituoja įvairių kantikų eiles ir kuria vaizdines metaforas <…>, kurios kartais atrodo stiprios, o kartais „pavargusios“ <…>. Personažų čia nėra – tai veikiau sielos būsenos, ramybės neduodančios mintys“, – taip spektaklį apibūdino „Corriere della Sera” apžvalgininkė Magda Poli. Ar ji teisi, netrukus galės įsitikinti ir Vilniaus žiūrovai.
Paskutinę vasario dieną toje pat scenoje jau bus vaidinamas kviestinio režisieriaus László Bagossy (Vengrija) režisuotas Ferenco Molnáro „Lilijomas“. Kaip vienas garsiausių vidurinės kartos Vengrijos režisierių pristatomas L.Bagossy yra sukūręs daugiau nei dvi dešimtis spektaklių ir dirba kaip nepriklausomas režisierius įvairiuose Vengrijos teatruose, taip pat Vienoje ir Štutgarte.
2011 m. jis pelnė vengrų kritikų apdovanojimą kaip geriausias režisierius. Nenuostabu, kad L.Bagossy spektakliui Lietuvoje pasirinko tautiečio pjesę. Brodvėjaus teatrų XX a. pradžioje itin pamėgtas vengrų dramaturgas F.Molnáro „Lilijome“ suderino natūralizmą ir simbolizmą: dalis pjesės veiksmo vyksta Budapešte, o kita – „aname pasaulyje“.
Vengrišką premjerą žada ir Valstybinis Vilniaus mažasis teatras. Dar vienas vengrų režisierius Peteris Galambosas čia pristatys spektaklį „Trio“ pagal Israelos Margalit pjesę. Nauju Vengrijos talentu tituluojamas režisierius šios pjesės imasi nebe pirmą kartą – Vengrijoje sukurtas jo spektaklis jau sulaukė sėkmės, tad įdomu, kaip šią pjesę seksis interpretuoti su lietuvių aktoriais. I.Margalit labiau žinoma ne kaip dramaturgė, bet kaip su garsiausiais pasaulio orkestrais sėkmingai gastroliuojanti pianistė. Tad nenuostabu, kad jos pjesė remiasi trijų garsių muzikų – Roberto Schumanno, Claros Schumann bei Johannes’o Brahmso – santykiais ir asmeninės aistros bei kūrybinio egoizmo konfliktu.
Nuo japonų iki graikų klasikos
Režisierių iš užsienio parsikvietė ir dar vienas valstybinis – Jaunimo – teatras. Šį kartą jau nebe iš Vengrijos, o nuo Volgos. Samaros teatrui Rusijoje vadovaujantis Viačeslavas Gvozdkovas Vilniuje vasario pabaigoje pristatys spektaklį „Juoko akademija“ pagal japonų dramaturgo ir kino kūrėjo Koki Mitani pjesę. Vos žengęs žingsnelį į priekį link jaunimo Vido Bareikio režisuotu „Kovos klubu“, Jaunimo teatras, regis, skubiai traukiasi atgal ir naujuoju spektakliu pasakos apie 1940-uosius bei tuomet galiojusią teatro cenzūrą.
Skirtingai nei valstybiniai teatrai, nepriklausomos trupės premjerų gausos nežada. Menų spaustuvėje jaunoji „Trupė liūdi“ vasario pradžioje pristatė režisieriaus Tomo Stirnos spektaklį „Mano vardas Čarlis“ pagal JAV rašytojo psichologo Danielio Keyeso kūrinį „Gėlės Aldžernonui“. Bene vienintele šokio premjera šį pusmetį pretenduoja tapti vasario viduryje pristatomas Gyčio Ivanausko „Bollywoodas“. O kamerinius spektaklius pastaruoju metu pamėgęs OKT / Vilniaus miesto teatras kovą pristatys naujausią Oskaro Koršunovo spektaklį. Šį kartą tai laboratorinio darbo metu atsiradęs monospektaklis pagal airių absurdo dramaturgo Samuelio Becketto pjesę „Paskutinė Krepo juosta“, kurį režisierius kuria kartu su legendiniu teatro ir kino aktoriumi Juozu Budraičiu.
Kovo pabaigoje dar vieną premjerą pristatys Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Rolandas Atkočiūnas čia režisuoja vokiečių dramaturgo Martino Sperro šiurkščia kaimiška kalba parašytas „Medžioklės scenas“. Tikėtina, kad apie grėsmingą ir pavojingą kaimo bendruomenę pasakojanti drama nesunkiai susisies su mūsų dabartinėmis realijomis.
Paskutinė sezono premjera šiame teatre įvyks balandžio pabaigoje, ir tai bus graikų klasika. Euripido „Bachantes“ režisuoja Gintaras Varnas. Filosofinė drama paremta dievo Dioniso kulto atėjimo į Tėbus mitu ir kelia klausimus apie tikėjimo bei dievo pažinimo prasmę. Žinant režisieriaus braižą, būtų galima tikėtis estetiško ir mąslaus spektaklio.
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras sezoną baigs ne premjera, o projektais, skirtais jauniesiems kūrėjams. Gegužę čia vyks penktasis debiutų festivalis „Tylos!“, leisiantis susipažinti su pirmaisiais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų darbais. O gegužės pabaigoje laukia projektas „Jaunųjų režisierių klasikinės lietuvių literatūros sceninės interpretacijos“. Kas tiksliai tai bus, teatras kol kas neatskleidžia, tik užsimena, kad šis projektas bus konkurso formos.
Savo sceną jauniesiems pavasarį užleis ir Valstybinis rusų dramos teatras. Kovą–gegužę čia bus rodomi šiam teatrui surinkto ir šiemet studijas LMTA baigiančio aktorių kurso (vadovas – Jonas Vaitkus) diplominiai spektakliai.
Apie 1983 m. sukilimą – šokio ritmu
Neseniai nacionaliniu tapęs Kauno dramos teatras šį pavasarį žada atsigręžti į rusų klasiką. Ivano Turgenevo pjesę „Mėnuo kaime“ čia režisuoja daugiausia Maskvoje kuriantis režisierius Valius Tertelis. O drąsiai su klasika eksperimentuojantis Artūras Areima imasi Maksimo Gorkio pjesės „Saulės vaikai” ir kiek netikėtai žada atsigręžti į psichologinį realistinį teatrą. Be to, kovą čia vyks kasmetis į teatro užkulisius užsukti kviečiantis festivalis jaunimui „Nerk į teatrą“.
Kauno kamerinis teatras pavasarį skirs prancūzams. Kovą čia vyks bene populiariausio visų laikų prancūzų dramaturgo Molière komedijos „Šykštuolis“ premjera. Spektaklį režisuojantis Algimantas Pociūnas žada, kad tai bus ne antikvarinė vertybė, bet aktualus, šiuolaikiniam žmogui suprantamas kūrinys. Kita šio sezono premjera – jau šiuolaikinio, Lietuvoje dar nepristatyto autoriaus Floriano Zellerio „Tiesa“. Birželį pasirodysiantį spektaklį apie dvi partneriais besikeičiančias poras režisuoja pats teatro vadovas Stanislovas Rubinovas.
Intriguojančią premjerą kovą žada Kauno šokio teatras „Aura“. Vengrų choreografas Ferencas Fehéris su „Auros“ šokėjais ir kompozitoriumi Dávidu Kovácsovicsu sukūrė spektaklį apie 1863 m. sukilimą Lietuvoje – „1863“.
Vis dar savo pastato neturintis Klaipėdos dramos teatras pavasariui žada komedijų. Kroatų dramaturgo Miro Gavrano komediją „Poros“ čia režisuoja iš Vilniaus atvykusi režisierė Ramunė Kudzmanaitė. O pusšimtį kūrybinės veiklos metų švenčiantis šio teatro meno vadovas Povilas Gaidys staigmenų žiūrovams žada spektaklyje „Viskuo kaltas Batleris“ pagal amerikiečių P. ir W. Marksų pjesę.
Neseniai susikūręs Valentino Masalskio vadovaujamas Klaipėdos jaunimo teatras, kaip ir dera tokį pavadinimą pasirinkusiai trupei, kovo pradžioje uostamiestyje žada surengti Jauno teatro dienas, kuriose bus rodomi spektakliai, vyks seminarai ir diskusijos. Renginyje įvyks ir šio teatro spektaklio „Batai“ premjera. Judesio ir muzikavimo spektaklius pamėgusi trupė šį kartą pamėgins papasakoti apie mūsų batus, tikėdami, kad juose gyvena žmonių istorijos. Dar viena pavasarinė premjera – spektaklis pagal naują jauno dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus kūrinį „Kita mokykla“. Į bendrabutyje gyvenančių moterų kasdienybę debiutinėje pjesėje gilinęsis autorius šį kartą domisi, kaip skiriasi įvairių kartų požiūris į mokyklos ir mokytojo vaidmenis.
Nors šiuolaikinio šokio premjerų nebus gausu ir Klaipėdoje, čia birželį vyks Šiaurės ir Baltijos šalių šokio susitikimas „keðja“, šokio profesionalams žadantis daug naujų patirčių, o žiūrovams šokio spektaklių pačiose netikėčiausiose erdvėse.
Taigi, pavasarinės scenos naujienos žada daug klasikos, nemažai kviestinių kūrėjų, jaunimo darbų ir renginių jaunimui, nedaug šokio, bet daug teatro. Lieka išsirinkti, kas įdomiausia.
Nuotraukos: Tommy Illay, Dmitrijaus Matvejevo ir Naglio Bieranco
