Vaikystėje darželio auklėtoja mokė budrumo – į dubenį sudėdavo obuolius ir vieną apvalainą kriaušę: „Vienas iš jų yra kitoks“. Vaikų žinančių, kuris vaisius yra „kitoks“ IQ neva būdavo didesnis.
Lietuvą maždaug kas pusmetį už plaukų su jėga tampo vienas kitas grandiozinis skandalas, kuriam neatsispiria ir užsienio naujienų tarnybos. Beveik tradiciškai kas mėnesį – nacionaliniu mastu.
LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) eisena – ne atominio ginklo testavimas, ne politinis sekso skandalas, ne istorinio paminklo griovimas, ne susikompromitavusi teisėsauga ir ne užgrobtas piratų laivas, o tik vos šimto žmonių eisena (veikiau iškyla), kurią filmavo ir fotografavo žiniasklaida.
Nuo to ir pradėkime: nebūtų ten žiniasklaidos, nebūtų ir didžiųjų skorintųjų Šustausko, Buškevičiaus, Gražulio, jų pudelių irgi. Nebūtų tų riaušų kurstytojų ir išsamių šūkių per garsiakalbį apie analinį seksą, nebūtų ir šokinėjančios priekvailių minios rėkiančios „kas nešokinės, kas nešokinės, tas pyde…“
Aišku, ir LGBT reikia viešumo, kitaip jie nepasieks dėmesio lygybės skatinimo klausimais. Tačiau pripažinkime, tik protestuotojai padarė didžiausią darbą, atkreipdami net viso pasaulio dėmesį į gėjus Lietuvoje. Grybauskaitei teko raudonuoti.
Sunku tikėtis, kad kažkas pakeis savo geležinę nuomonę (juolab, jei kitas ją pirš per jėgą), nes kiekvienam ji yra svarbiausia. Tačiau akivaizdu, kad seksualumas tapo mūšio lauku. Netgi heteroseksualumas, kaip „Olialia“ nuogybės vaikams viešai pasiekiamose VIP, yra didžiulis diskusijų klausimas, kuris apskritai yra pamirštas. O jaunos mergaitės jau žino, ką daryti, jei iki keturiolikos papai taip ir neišaugs iki D dydžio.
Po eitynių mano feisbuko profilyje užsidegė tokio ir panašaus turinio statusų lentelės „Pirmą kartą nuoširdžiai noriu emigruoti“. Debilizmas, kai dauguma remia fašistuojančius tamsuolius, kuriems pedofilija yra tas pats, kas homoseksualumas, varo ne iš proto, o iš tokios visuomenės.
Močiutės su kryžiais rankose net nepagalvoja, kad tie jauni žmonės eisenoje (ne tik gėjai, bet ir už lygybę kovojantys „normalūs“) ir mokesčius moka, ir dažnai būdami užsigrūdinę visuomenės spaudimo, daugiau mokosi bei stengiasi, to pasekoje ir uždirba. Ir jie ne sektantai. Močiutės eina už bažnyčią, o pastaroji pataikauja daugumai.
Kita dalis žmonių, atrodo, nustebo, kad gėjų Lietuvoje daugiau nei Žilinskas ar Kirilkinas. Juk pastarasis buvo kone visų LNK projektų fanų herojus, už kurį jie negailėjo kas savaitę paesemesinti kelių litų ir šis tapo didžiulio komercinio TV projekto laimėtoju. Beje, jau būdamas oficialiai gėjus.
Dainininkė Migloko šio numerio interviu sako, kad Lietuvoje gyventi gerai, tik reikia reikalauti to, kas mums priklauso. Tačiau štai grupė „Freaks on Floor“ pristato savo ilgai lauktą debiutinį albumą „Freaky Wonder“ ir, su visa pagarba Lietuvai, ją palieka springti televizijos duetų triukšme. Kitas mano draugas sako, geriau iš valstybės nieko neimti, bet ir nieko neduoti. Kitaip tariant, šokti iš ratų bet kada, kai tik šaus gera idėja svetur. Jei šalyje norėsis būti, jai mokesčius mokėti nebus gaila.
Nors Ugandos netolerancijos lygio dar nepasiekėme, kaip ir Irako, kur vyram už nevyriškumą į užpakalį pylė klijų (ir tai vyko dar ne taip ir seniai, prieš metus), vis tik būsiu nepopuliari ir pasiūlysiu daugiau supratingumo vienas kitam čia ir dabar. Kitaip Lietuva kartu su savo kaimynėmis po truputį, kaip prognozuoja „The Economist“, žemėlapyje atsidurs kitoje vietoje ne tik dėl ekonominių kliurkų, bet ir dėl socialinio nesusikalbėjimo. Skamba kaip grasinimas, bet tai yra tiesiog realybė, kurią matau savo jaunų talentingų ambicingų draugų rate. Netolerancija gegužę tapo esmine tema Lietuvoje. Atskirti obuolius nuo kriaušės mus mokydama mokytoja siekė ne to.
Rašė: Inga Norke