Viena iš keturių „Mados injekcijos“ laimėtojų praėjusį penktadienį tapo „370“ jau senokai pastebėta ir įvertinta jauna mergina vardu Milda. Jos vardas drabužių rinkoje tiesiog mimi.c.
„Mados injekcijoje“ ji parodė kolekciją „FTRBT0000″
Milda: „Kolekcijos idėja – šiuolaikinio amžiaus technologijų ir informacijos gausos įtaka jauno žmogaus kūrybai. Fotorobotas – tai menamo nusikaltėlio, įtariamojo veidas, sulipdytas iš skirtingų veido bruožų. Dabartinė žmonių kūryba irgi susideda iš įvairiuose informacijos šaltiniuose rastų inspiracijų ir dažnai yra surinkta iš skirtingų vaizdinių. Ši kolekcija savyje jungia įvairių amžių kostiumų elementus ir skirtingų stilių detales. Rezultate gaunamas eklektiškas mišinys, tikras mados fotorobotas, informacijos ir inspiracijų gausos produktas“.
Keli kadrai iš Mildos užkulisių:
Ir nuo podiumo:
Jaunuosius dizainerius vertino Lietuvos mados profesionalai: dizaineriai Sandra Straukaitė, Agnė Kuzmickaitė, Vitalis Čepkauskas, Giedrius Paulauskas bei menotyrininkė Nijolė Adamonytė, taip pat viešnia iš Latvijos – Rygos mados savaitės vadovė Elena Strahova.
Fotografavo: Visvaldas Morkevičius
Mimi.c drabužis papuošė ir patį pirmąjį „370“ viršelį. Ta proga prisiminkime jos ambicingąjį interviu su Inga Norke prieš gerą pusmetį.
Milda – jauniausia (18m.!) mados kūrėja, kurią esu sutikusi ir kuri tiek daug dirba, tad pasimaivyti šiaip jai dažnai nelieka nė minutės. O kokia gi mada be akių vartymo, pozavimo treniruočių prieš veidrodį ir sužvėrėjimo, kai tenka rengtis ir pan. Tad su Milda susitinku pamaiviškiausią metų akimirką – praėjus kelioms minutėms po „Mados infekcijos“. Ji atsiskleidžia visu gražumu ir pasakoja apie save, savo kuriamą madą ir dar kartą madą. Po pokalbio supratau, kad nereikia važiuoti į Londono „Topshop“ ar Covent Garden parduotuves, užteks įsipilti benzino iki Mažeikių ir vasarai turėsiu originalių drabužių.
– Tu įkvepianti, kas įkvepia tave?
– Ačiū. Mane įkvepia viskas, ką suvartoju dieną ir pagimdau vakare, arba atvirkščiai. Muzika man visada liks pirmoje vietoje po mados, o tada jau filmai, reiškiniai, nuotraukos – viską suvirškinu ir gimdau naujas formas su mimi.c ženklu.
– Tavo tikslas 2010 m.
– Artimiausias tikslas – balandžio mėnesį nesaviveikliškai pristatyti savo saviveiklinę kolekciją. Antras – pristatyti antrą kolekciją, kurią sukūriau dar nebaigusi pirmosios. Be išorinių tikslų, turiu ir begales vidinių: ugdyti kantrybę, protą, įgyti visokeriopos patirties.
– Būdama tokia jauna moki tiek daug (nuo savirinkodaros, fotosesijų organizacijos, nekalbant apie puikias idėjas ir kostiumus), kada pajautei, kad tavyje įvyko kūrybinis lūžis?
– Matyt, kad laužausi kasmet. Šiais metais įvyko stipriausias lūžis – seniai išgyvenau tokį renesansą, kai nebespėji užsirašinėti ir nusipiešti idėjų, rėki ant parkerių, kurie nerašo, nes kol surandi kitą – gali pamiršti idėją. Staiga gimsta kita… Gal tai jau liga?
– Jei liga, reiktų sugalvoti jai pavadinimą. Ką gera norėtum pasakyti Lietuvos madai?
– Ačiū tau, kad dar nemirei.
– Ką bloga norėtum pasakyti Lietuvos madai?
– I am not a little black dress.
– Ką veiki, kai atsikeli ryte?
– Nustatau žadintuvą dešimčia minučių vėliau. Tada vėl dešimčia. Dar vieną kartą…
EAT YOUR MAKE UP from GintareS on Vimeo.
– O kaip mokykla?
– Tai vienintelis dalykas, kuris mane priverčia jaustis ant žemės.
– Kaip rengiesi eidama į mokslus?
– Tada dar nukeliu žadintuvą dešimčia minučių… Lieka dešimt minučių susiruošti, kažkur guli tamprės ir didelis jaukus megztinis, tad dažniausiai griebiu juos.
– Ar dar ką nors perki iš drabužių? Kodėl?
– Taip, vis dar turiu silpnybę, nors man seniai nieko nebereikia ir drabužinėje gali koją nusisukti. Mažeikių „Humanoje“ kas antrą pirmadienį prekės po 3 litus. Ji nurungia geriausius Londono turgus. Pasaka – ne gyvenimas.
– Kokio drabužio pastaruoju metu negali nusivilkti?
– Drabužiai išsitepa, juos būtina nusirengti. Tačiau tapau priklausoma nuo juodo dirbtinių tatuiruočių markerio, kuriuo per neįdomią pamoką nusipiešiu sau tatuiruotę.
– Tavo mama – menininkė? Ką paveldėjai iš jos?
– Taip, ji rašytoja ir mano autoritetas. Jaunystėje ji irgi buvo mėgėja susikurti sau kokį nors drabužį, tačiau duok Dieve, kad būčiau paveldėjus tokį protą!
– Ėmeisi Lietuvoje neišpopuliarintos veiklos – filmuoti savo kolekcijas. Kam to reikia?
– Gyvename informacijos amžiuje, kai viskas patenka į internetą. Be to, kaip kitaip pasidalyti judančiu vaizdu? Juk drabužis – ne tik nuotrauka, tai ir judesys, ir nuotaika, ir atmosfera. Radau nuostabią bendramintę filmų kūrėją Gintarę Sokelytę, kurią kiekvieną dieną bombarduoju savo laužytom idėjom, ir ji ne tik jų neišsigąsta, bet šauna į mane savosiomis.
– Kokios tavo kurtų drabužių kainos?
– Priklauso nuo to, kas ir ką užsisako. Nuo šimto litų iki begalybės.
– Koks tavo kurtas kostiumas buvo iki šiol brangiausias?
– Brangiausiai kainavo triko su sparnais, kuriuos puošė dekoratyvinės grandinėlės. Dievaži, už tuos metalo gabalus sumokėjau kosminę sumą.
– Ar pati siuvi visas kolekcijas savo rankomis?
– Ne, esant rimtesniam užsakymui bendradarbiauju su savo siuvėja, tačiau tai prabanga, o aš neišlepusi moteris ir dažnai bendrauju su savo birbiančia „Toyota“. Pykstamės, adatos lūžta. Ji – tikra moteris.
– Iš kur išmokai siūti?
– Pradėjau nuo barbių. Iš pradžių savarankiškai, klausydama mamos ir močiutės patarimų. Vėliau jau nebenorėjau girdėti jų patarimų, klausiau vidinio balso, tada knygų. Dabar klausau savo siuvimo mokytojos.
– Mažeikiai ir mada – kiek yra žmonių, kuriems ji rūpi? Išvis, ar esi ten sutikusi didesnių fanatikų nei tu?
– Ne, abejoju, ar kam nors ji rūpi labiau nei man. Turime nuostabiausius second handus, tačiau nė vieno supratingo pirkėjo. Mano siuvėjos mano drabužius vadina vabalų kostiumais, o kai kuriems bendraamžiams atrodau nenormali.
– Kaip atrodo tavo darbo vieta?
– Ne itin prabangiai, tai kampas valgomajame kambaryje. Krūvos audinių, siūlų, ant sienos kabo inspiracijos. Tik aš viena ten sugebu šį tą rasti.
– Kokio įrankio darbui tau dabar labiausiai trūksta?
– Siuvėjo iš Kinijos. Arba viso cecho. Dar rėmėjo su milijonine sąskaita… (nutyla – red. past.) O tada jau aleliuja…
– Pirma tavo kolekcija pasirodė, kai tau buvo keturiolika? Kas tai buvo?
– „Love Food“ – infantiliai spalvinga kolekcija iš panaudotų audinių. Buvau jauna, naivi ir ambicinga. Tokia ir likau, tik naivumas su metais blėsta.
– Vis dėlto kiek laiko per savaitę skiri ne madai?
– Tiek, kiek trunka lankyti pamokas ir nueiti į tualetą. Tiesiog negaliu apie tai negalvoti, atsikeliu ir užmiegu su mintimis apie tai, ką turiu sukurti ir apie tai, ko dar nesukūriau.
– Kaip manai, faktas, kad augai ne Vilniuje, tavo užsispyrimui, kantrybei ir kryptingam darbui turėjo įtakos?
– Manau, kad ne Vilnius yra mano tikslas. Žvelgiu į viską globaliau. Netikiu, jog miestas, iš kurio esi kilęs, turi įtakos tavo užsispyrimui. Tik žmogus kontroliuoja savo užsispyrimą.
– Kaip dažnai būni Vilniuje?
– Važiuoju tik kūrybiniais tikslais. Duok Dieve, du tris kartus per mėnesį. Mažeikiuose dažniausiai dirbu užsidariusi ir viena. Tada ateina laikas, kai visas sukauptas idėjas ir darbus atsivežu į Vilnių. Man taip patinka, nes rezultatas tampa koncentruotas ir stiprus.
– Tavo stropus ir kryptingas darbas juk ne šiaip sau. Kur save matai po dešimt metų?
– Svajonė yra kurti ir nešvaistyti laiko organizaciniams reikalams, taip pat kančioms prie siuvimo mašinos. Noriu turėti savo kontingentą ir kūrybos laisvę. Didžiausia mano svajonė – negalvoti, iš kur gauti pinigų ar kaip tą pamušalą prisiūti.
– Papasakok apie naujausią savo kolekciją ir jos pristatymą.
– „Silvestria“ – tai ta pati kolekcija, kurią pristačiau „Mados infekcijos“ komisijai. Deja, „Mados injekcijos“ ji nelaimėjo, tačiau nenuleidau rankų ir dalį modelių pasiuvau pati. Kita dalis modelių jau pakito, jų atsirado daugiau, su laiku pasikeitė ir koncepsija. Šį mėnesį filmuosime jos pristatymą, virtualus pristatymas bus platinamas internete. Jau dabar miksuoju garso takelį ir negaliu ramiai nusėdėti vietoje. Dar tiek daug liko padaryti!
virtual fashion show SILVESTRIA by MIMI.C from GintareS on Vimeo.
– Ką tu pati pasakytum apie žmogų, kuris dėvi drabužį iš tavo kolekcijos „Silvestria“, jo nepažinodama?
– Įsimylėčiau.
– Kam norėtum sukurti kostiumą už savo pinigus ir laiką?
– Oi, daug tų ikonų. Jei turėčiau laiko mašiną – būtų dar daugiau! Man džiugu, kad jau dabar dauguma artistų domisi mano kostiumais. Net neabejoju, jog ateityje artistų, dėvinčių mimik drabužius, skaičius tik didės!
– Ar tau yra tekę pakliūti į keistas situacijas kaip kūrėjai vien dėl to, kad esi tokia jauna?
– Taip. Dalis konkursų, į kuriuos noriu patekti, priima tik studentus arba jau baigusius studijas. Kokia diskriminacija! Taip pat neseniai vienas internetinis Amerikos žurnalas pareiškė, jog apie mane negali rašyti straipsnio, nes neturiu aštuoniolikos metų. Panašiai buvo ir su viena amerikiečių elektronine parduotuve – buvau išrinkta į pripažintus dizainerius ir jie siūlė man labai geras sąlygas, tačiau neturėdama aštuoniolikos negalėjau susitvarkyti bankininkystės reikalų. Tačiau TA diena jau atėjo.
Rašė: Inga Norke