Ne tik lapkričio, bet ir praeituose “370” rudens numeriuose iškilūs Lietuvos kultūros žmonės pakeleivingus pokalbius apie savo kūrybą netikėtai pasuka kitu maršrutu. Pirmoji stotelė, nieko nuostabaus, – nusivylimas (žinau, žinau, jokia čia naujiena Lietuvoje, kad nusipelnytų pirmosios pastraipos, bet palaukite…).
Sako, kad pesimistai niekada nenusivilia, tad džiugina faktas, kad šie žmonės tikriausiai vis tik yra optimistai. O pastarieji taip lengvai nepalieka aikštelės be kovos. Blogoji to pusė – jie išties yra rimtai nusivylę. Vietoj to, kad dialogai maloniai vystytųsi apie jų kūrybą, mintis užgožia apmaudas šalyje susidariusia situacija. Ir tai yra akivaizdu – juodu ant balto. Tiesa, kaip matome, kūryba dėl to nesustoja. Tik pasitraukia į pakampius arba už šalies ribų. Bet ar tai yra sąžininga?
Šį mėnesį “370” išskirtinį interviu davė drabužių dizaineris Juozas Statkevičius – iš jo tiek noro kalbėti NE apie save, grožį bei madą, o pensiją ir emigraciją – dievaži, tikrai nesitikėjau. Paklaustas, kada jam gerai, Juozas viltingai atsako: “Kai saulė šviečia, tada ir gerai”. Teatro režisierius Gintaras Varnas kalbėdamas apie savo premjerą, pokalbį netikėtai pasuka politiniais takais “Kultūros politikai sukurti reikia protingų žmonių, kurie suvoktų, kas yra kultūra”.
Kitą mėnesį, spėju, pašnekovai irgi negailės “žinučių” valdžiai (gal taip tik prieš metų pabaigą – patys už save kalba neišpildyti lūkesčiai?.. Nors pati tuo netikiu). Tad kodėl mūsų Lietuvos kultūra privesta stovėti prie tokios bedugnės, kai jau apie einamąją kūrybą norisi kalbėti gerokai mažiau, o pilti kritikos rūgštį ant valdininkų stalo esame priversti vis dažniau?
Parašius žodį “kritika” į Google paiešką, išmetama susiraukusio Kubiliaus nuotrauka
Vis dėlto nenorėčiau veltis gilyn į šiuos politinius dialogus. “370” – ne apie tai. Tačiau istoriškai būtent nuo kultūrinių šalies sluoksnių prasideda kelias į pokyčius, t.y. nuo maišto/protesto/streiko. Kai kurie pasakys, maištas – tai romantikų pasirinkimas. Streikas – tai profsąjungų iniciatyva. Iš esmės bet koks pasipriešinimas stovi ant kūrybinio pagrindo ir išties nesvarbu, kas yra kas ir kam, svarbu netylėti. Tai savigarbos išraiška susidarusioje situacijoje.
Kūrėjai Gediminas ir Nomeda Urbonai viename interviu sako, kad: “Protestas yra viešas žodžio įkūnijimas viešoje erdvėje. Jis veiksmingesnis už tekstą arba žodį, pasakytą mitinge, nors yra lydimas ir šių išraiškų. Nes protestas – vizualus ir performatyvus”.
Svarbu, kad protestai būtų ne vienkartiniai ir vyktų konstruktyviai, kol nebus pasiektas visuotinis tikslas. Juk protestas, tiksliau “pro” – tai pokyčių pagrindas, kurio ir siekiame. Kai kurie sakys beviltiška kelti sumaištį, nes valdžia yra bejėgė ir sėdi… ant skylėto biudžeto. Tačiau prisiminkime 1968-aisiais Prancūzijoje protestavusių darbuotojų šūkį: „Būkime realistai – reikalaukime neįmanomo”. Nuo tada jų gyvenimas ir garantijos tik gerėjo.
Prancūzai kovodami už savo teises, savo šalį pasiryžta privesti net prie energetinės krizės, kaip rodo ir dabartinė situaciją. Tačiau jie neleis valdžiai iš jų tyčiotis arba nuvilti. Lietuviams kol kas, akivaizdu, yra lengviau (!!) emigruoti nei eiti į gatves. Aišku, nederėtų sakyti, kad mes vieninteliai kenčiame ir dejuojame tyliai. Jokių būdų. Kai kurios tautos elgiasi taip pat. Pavyzdžiui, airiai. Matyt, ne veltui karštakošiai graikai vienos demonstracijos metu iškėlė plakatą – „We are not Irish”. Taip pat galėjo būti ir “We are not Lithuanians”.
Rašė: Inga Norke
