Su grupės “Requiem” lyderiu Tomu Krivicku-Psichu (36 metai) esame seni bičiuliai, tačiau duoti interviu jis sutinka tik tuomet, kai pažadu išpildyti kelias sąlygas. Pirmiausia jis paprašo būtinai parašyti apie Ukmergės jaunimo klubą “Rokmergė”, kurį kažkada pats ir įkūrė, paskui liepia pažadėti neatskleisti to, ką pasakė “ne spaudai”, ir neklausinėti apie asmeninį gyvenimą. Beveik klusniai vykdau sąlygas: kas žino, kada jis vėl leisis išprovokuojamas tokiam – žurnalistės ir muzikanto, o ne bičiuliškam – pašnekesiui. Bet Psichas vis tiek labai atsargus: atviriau ir šilčiau jis ima kalbėti tik po poros taurelių trauktinės… Na, bet svarbiausia, kad jis gyvas, niekur neemigravo ir dar kartais netgi koncertuoja!
– Kadangi retai kada sostinėje tave besutinku, turbūt derėtų paklausti, kur dabar gyveni?
– Vasarą daug keliavome – su šeima mėgavomės gamta, visą Lietuvą turbūt apvažiavome. Bet vis dar “bazuojuosi” Vilniuje. Tiek informacijos užteks? (Šypsosi.)
– Ką gi, pats paminėjai žodį “šeima”, tad išdrįsiu tiesiai šviesiai paklaust ir apie ją…
– Nieko nesakysiu! Parašyk, kad esu šeimos žmogus, turiu žmoną Rimą ir du vaikus: dukrai Mirai –treji su puse, o sūnui Danieliui pusantrų 1,5 metų. Užteks? (Šypsosi.)
– Gerai jau, gerai. Tada paklausiu, kodėl taip užsikasei ir nebenori nieko bendra turėti su pramogų verslu.
– Aš niekur neužsikasęs – tiesiog gyvenu smagų šeimyninį gyvenimą. Teisingai pasakei – su pramogų verslu nenoriu turėti nieko bendra. Kodėl? Nes man to nereikia.
– Dar negirdėjai apie save legendų, kad numirei ar bent jau emigravai?
– Visokių gandų girdėjau ir tuomet, kai dar atseit buvau tame “šoubiznyje”. Nors čia dar klausimas, ar jame aš kada nors iš tiesų buvau… Nebuvau labai pastebimas tame pramogų versle. Tiksliau, buvau pastebimas dėl tų su muzika nesusijusių dalykų, visokių nesąmoningų skandalų. O ir šiaip rokenroliškai gyvenome visi tuomet. (Šypsosi.)
– Čia kalbi apie “Akvariumą”? Turbūt iki šiol dar draugai patraukia per dantį?
– Ta praeitimi negyvenu. Labai retai kada prisimenu tuos laikus. Man patinka tai, kuo gyvenu dabar…
– Išsižadi skandalingos praeities?
– Negali išsižadėti. Taip, durnas buvau. Bet taip gerai pasitūsindavome, tuomet viskas buvo dzin… (Šypsosi.)
– O nebijai, kad tavo vaikai kada nors sužinos apie tavo nuotykius tame pačiame “Akvariume”?
– Na ir kas? Juokingi tie nuotykiai. Manau, jiems tik bus prikolas.
– Tai turbūt ir vaikus rokenrolo dvasia auklėji – mačiau ir koncerte buvo…
– Kas čia tokio, kad į koncertą atsivedžiau. Aš irgi su tėvu važinėdavau po visokias agitbrigadas ir netgi vestuves. Jis grojo armonika, taip pat klavišiniais. Iš amžinatilsį tėvo meilę muzikai ir paveldėjau.
– Pramogų versle galima uždirbti neblogus pinigus, o tau jie nepamaišytų. Juk augini net porą vaikų…
– Juk aš koncertuoju ir už pasirodymus uždirbu pinigų. O verslininkas iš manęs prastas. (Juokiasi.).
– Pats prisiprašei klausimo. Visi prisimena, kad mėginai verslauti: turėjai savo kavinę, paskui – klubą. Bet verslas nebuvo labai sėkmingas…
– Turint verslą, labai daug dirbti reikia. Ir galvos skausmo per daug. Gal ne tą verslą pasirinkau…
– Beje, ar tau net nekyla minčių įrašyti naujas dainas, išleisti albumą?
– Draugai vis dažniau apie tai paklausia, ragina įrašinėti, juolab kad ir dainų yra prisikaupę. Bet nieko nedarau – pasitenkinu tais keliais koncertais.
– Kiekvienas atlikėjas nori, kad jo dainas išgirstų kuo daugiau žmonių…
– Kiek būnu išgirstas, tiek man ir užtenka. Džiaugiuosi, kad groju tik ten, kur pats noriu ir kur esu laukiamas. Yra keli klubai Lietuvoje, kur kartkartėmis koncertuoju. Patikėk, tikrai nėra smagu groti klube, kur žmonės tik ir laukia, kada tu baigsi, ir pagaliau prasidės diskoteka. Maždaug trejus metus to nebėra: koncertuoju ir jaučiu, kad žmonės tikrai atėjo į mano koncertą. Ir autografų prašo… Kartais net ant krūtinės. Bet čia labiau dėl bajerio. Beje, vienas koncertas buvo nelabai sėkmingas… Galiu papasakoti. (Šypsosi). O buvo taip. Nidoje viename klube grojom tris vakarus iš eilės. Pirmą vakarą buvo geras koncertas, tik žmonių nedaug. Antrą vakarą buvome silpnesni, nes po pirmo koncerto gerai pasiautėme, bet žmonių jau buvo daugiau. O trečią vakarą dingo balsas – nė žodžio negaliu ištart, ką jau apie dainavimą kalbėt. O žmonių pilna… Kviečiau žmones dainuoti į sceną vietoj savęs, kažkokia karaokė išėjo… (Juokiasi.)
– Nori pasakyti, kad kas nors tau paskambina ir kviečia koncertuoti, o tu sakai: “Ne”?
– Taip, ir dažnai.
– Atsisakai, jei ir į kokį festivalį pakviečia?
– Jeigu tai roko festivalis, tai neatsisakau. Beje, pernai grojome “Roko naktyse”, šiemet tik kažkodėl nepakvietė.
– Po tavo pasirodymo “Rokmergės” klubo (apie jį dar vėliau pasikalbėsime) organizuotame koncerte išgirdau repliką: Psichas pradėjo groti kažkokį regį…
– Kam sprausti muziką į rėmus? Aš jau seniai nebegaliu pasakyti, kad groju roką. Jeigu patinka regis, tai kodėl – ne?
– Juk nesuklysiu teigdama, kad tai, ką tuo metu klausaisi, atsispindi ir kūryboje?
– Taip. Vienu metu veža kokia nors muzika, tai jos ir klausausi. Kai ji pabosta, ieškai kitokios. Suprantama, tai atsispindi ir kūryboje. Tiesiog kai kurie žmonės nemėgsta keistis, klauso tą patį per tą patį, todėl, matyt, sunkiai priima kitų pokyčius.
– Klausimas tavo paties užsakymu. Kas ta “Rokmergė”, su kuo ji valgoma ir kodėl ji tau tokia svarbi…
– “Rokmergė” – tai toks jaunimo klubas mano gimtojoje Ukmergėje, kurį kažkada su bičiuliais įkūrėme. Paskui visi išsilakstėme, aš pats į Vilnių išvažiavau gyventi. Keletą metų klubo veikla buvo apmirusi, bet atėjo nauja karta, kuri jį atgaivino. Ir šis klubas dabar krūtesnis nei mūsų laikais. Jame yra repeticijų ir įrašų studijos, čia būriuojasi ne tik muzikai, bet ir kitų sričių menams prijaučiantis jaunimas. Kiek žinau, “Rokmergė” vienija apie 200 žmonių. Be to, ketinama ir festivalį “Rokmergė” prikelti. Kalbu apie juos, nes manau, kad tai puikus pavyzdys kituose mažuose miestuose gyvenančiam jaunimui – yra įdomesnės veiklos bambaliai nei alaus ir muštynės. Labai džiaugiuosi, kad klubas atgimė, todėl noriu, kad apie tai parašytum. Beje, galvoju apie roko akademiją Ukmergėje, bet iki to dar daugybę mylių š… reikės nuplaukt. Yra visokių naujų grupių Ukmergėje: “The Nominals”, tokie visiškai jaunučiai “The Hurricanes”. Tai taip pat išsivystė iš “Rokmergės”. Dar yra Egidijus Darulis, kuris groja dambreliu. Gal matei, jis “Lietuvos talentuose”, kaip ir Bjelle, dalyvavo. Na, o visų ukmergiškių atminty išlikęs amžinatilsį Jonas Takarevičius ir grupė “Afiša”. Būtent jo dainos kažkada visus mus suvienijo…
– Pakeitei įvaizdį – užsiauginai barzdą ir ūsus. Čia kad dar sunkiau būtų atpažinti?
– Ne, įvaizdis pakeitė mane. (Šypsosi.) Daug kas prisiknisa prie tų ūsų. O man čia kaip žmonių charakterių barometras: linksmi žmonės nusišypso pamatę, o tie, kurie turi daug pykčio savyje, pasišaipo. Lengva atsirinkti, kas yra kas. (Juokiasi.)
– O žmonės gatvėje dar atpažįsta tave?
– Laimė, vaikai nebešūkalioja iš paskos. Atpažįsta dar vyresni, bet santūriau reaguoja. Gal kad vyresnis atrodau… Jaunimas netgi kartais kreipiasi “jūs”.
– Grįžkim prie tų tavo ūsų. Jeigu iš tikrųjų, kam juos užsiauginai?
– Patys užaugo. Buvo svarbesnių reikalų. Va, tai pačiai “Rokmergei” reikėjo ruoštis…
– Beje, ar tau nors kiek rūpi tavo įvaizdis?
– Žinoma, dažniausiai noriu normaliai atrodyti. Bet kartais specialiai nesistengiu, kad parodyčiau, jog jis ne toks jau ir svarbus. (Šypsosi.) Aš galiu sau tai leisti. Man p…, aš Psichas. Galiu net kaip bomžas atrodyti… Bet iš tiesų man patinka žiūrėti į žmonės, kurie turi savo stilių.
– Kadangi jau prakalbome apie įvaizdį… Vos pradėjusį dainuoti žurnalistai (ir ne tik) praminė tave lietuvišku Kurtu Cobainu. Tuo metu iš tiesų atrodei kaip jis… Tai darei sąmoningai?
– Manau, taip. Tik tuo metu nenorėjau to pripažinti. Bet dabar žiūriu į senas nuotraukas ir suprantu, kad melavau pats sau. K.Cobainas buvo mano dievukas ir aš stengiausi būti į jį panašus.
– Gal net kartais išsitrauki seną “Nirvanos” kasetę…
– Ne, neišsitraukiu. Bet kai išgirstu kur nors, veža.
– Galbūt išgirdęs “Nirvaną” ir sumanei, kad gali pats daryti ką nors panašaus?
– Tai irgi tiesa, kurios anksčiau nebūčiau pripažinęs. Kai pamačiau “Nirvanos” klipą “Smells Like Teen Spirit”, iš karto supratau, ko gyvenime noriu, – groti gitara ir dainuoti kaip tas čiuvakas.
– Esi gyvenime išbandęs įvairių dalykų, ne tik muzikavimą. Kas labiausiai vežė?
– Pramoninis alpinizmas. Ispanijoje teko dirbti tokį darbą. Labai įdomiai ten buvo. Tuo metu turėjau valkatos statusą, nieko nedirbau. Einu gatve, žiūriu čiuvakas aukštai pasilipęs, virvėmis prisikabinęs sieną dažo. Sušvilpiau, parodžiau ženklais, kad nusileistų. Dar visiškai nemokėdamas ispaniškai, pamėginau paaiškinti, kad norėčiau dirbti tokį darbą. Apsikeitėm telefonais. Kitą dieną man atvežė literatūros apie pramoninį alpinizmą. Ir ką, per dvi savaites ir ispaniškai pramokau, ir su tuo alpinizmu teoriškai susipažinau. Ką išmokau, pademonstravau praktiškai. Man aukštis žiauriai patinka, svaigstu nuo jo. Tas ispanas matė, kad nebijau. Paaiškino, kad svarbiausia saugumas, ir taip gavau darbą. Tokį darbą mielai ir Lietuvoje dirbčiau. Gal kas perskaitys ir paskambins? (Juokiasi.)
– Grįžkime prie muzikos. Ar likę grupėje “Requiem” muzikantų iš senų laikų?
– Ne, iš tų laikų nebėra nė vieno. Dabar groju su dviem jaunais muzikantais iš Ukmergės. Arba dar kokius pasikviečiu profus – prieš koncertą parepetuojam, ir tiek. Realiai aš esu vienas, o ne grupė. Beje, “Requiem” sudėtis dažnai keitėsi. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pagroti su tokiais muzikantais kaip Arnoldas Lukošius (ex “Foje”), Skirmantas Gibavičius (ex “Bix”), amžinatilsį Marius Savickas (ex “Bovy”). Su “Bix” apskritai “Roko naktyse” prieš porą metų kartu vienoje scenoje “Kiaulę” dainavau. Beje, kažkada Ukmergėje buvom įkūrę “Bix” gerbėjų klubą. Pamenu, tuo metu dirbau kioske ir Samas atėjo kažko nusipirkti. Kiek buvo džiaugsmo – išsitraukiau knygutę, paprašiau autografo. Tuo metu man labai patiko “Bix” ir “Antis”, “Foje” pradėjo patikti vėliau.
– O kas patinka iš šiuolaikinių atlikėjų?
– “Freaks on Floor”, “Golden Parazyth”… Bijau ką nors ir pamiršti, daugiau jų yra.
– Kokia tavo nuomonė apie dabartinę žiniasklaidą, kuri nuolat mus užverčia žiniomis apie nieką? Ypač jei kalbėtumėme apie pramogų verslą…
– Tikrai specialiai neskaitau, bet tos informacijos srautas toks galingas, kad nori nenori pasiekia ir mane.
– Tai jau žinai, kad Natalija Bunkė sūnų pagimdė?
– Žinau, kad nėščia buvo. Ai, tai jau pagimdė? Sveikinu! (Juokiasi.)
– O tau dar bent kartais skambina žurnalistai?
– Skambina, bet visiems atsakau, kad neturiu ką pasakyti. (Šypsosi.)
Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
Fotografavo: Visvaldas Morkevičius ir Simonas Švitra
