Jubiliejinio 65-ojo Kanų kino festivalio oficialiajame plakate atvaizduota Marilyn Monroe, pučianti žvakutę ant gimtadienio torto. Pagrindinėje festivalio erdvėje yra ir daugiau nespalvotų nuotraukų, vaizduojančių kino žvaigždes, kaip antai Marlene Dietrich. Kanų festivalis siekia atrodyti elegantiškas ir stilingas, ir nuotraukos išties gražios.
Festivalį atidarė konkursinės programos filmas „Mėnesienos karalystė“ (angl. „Moonrise Kingdom“), tęsiantis ankstesnio Weso Andersono filmo „Šaunusis ponas Lapinas“ (angl. „Fantastic Mr. Fox“) tradiciją. Nors „Šaunusis ponas Lapinas“ buvo animacinis filmas, o „Mėnesienos karalystė“ – vaidybinė komedija, pastarosios juostos veiksmas irgi vyksta stilizuotame W. Andersono estetikos pasaulyje. Dviejų dvylikamečių akimis pasakojama istorija, primenanti pjesę apie Romeo ir Džiuljetą, vyksta skautų stovykloje. Filme vaidina daug garsių aktorių, tarp jų Bruce‘as Willisas, Edwardas Northonas, Frances McDormand, Billas Murray‘us, Tilda Swinton ir Jasonas Swartzmanas, tačiau jiems visiems teko nuryti faktą, kad pagrindinės filmo žvaigždės – vaikai. W. Andersono humoras, žinoma, neapsieina be daugybės juokingų kepurių ir spalvingų kelnių. Linksmas, mielas ir puošnus filmas.
„Ypatingojo žvilgsnio“ programa buvo atidaryta Kazachstano filmu „Studentas“ pagal Fiodoro Dostojevskio kūrinį „Nusikaltimas ir bausmė“. Parėmusi šį filmą, Kazachstano kultūros ministerija įnešė puikų indėlį į kultūrinį paveldą, nes tai – vienas iš nedaugelio kino kūrinių, vis dar nufilmuotų 35 mm juostoje. Prisiekę kino gerbėjai, kaip aš, tikruoju kinu laiko būtent šį formatą. Pagrindinis filmo veikėjas beveik neturi pinigų, gyvena skurdžiame kambaryje ir lanko paskaitas. Jis stebti, kaip aplink jį griūna visuomenė, ir nutaria apiplėšti vietinę maisto prekių parduotuvėlę. Tipine meninio kino atmosfera ir lėta eiga pasižymintis filmas akivaizdžiai kritikuoja komercializuotą visuomenę, bet žiūrovo per daug neįtraukia. „Ypatingojo žvilgsnio“ programos atidarymo filmu jis greičiausiai tapo dėl to, kad Kazachstano kinas nėra labai dažnas svečias pasaulio kino ekranuose.
Michaelas Gondry grįžo su filmu „Mes ir aš“ (angl. „The We and the I“) nekonkursinėje „Dviejų režisierių savaičių“ programoje, kurią rengia Prancūzijos režisierių gildija. M. Gondry scenoje pajuokavo, kad Prancūzijoje dvi savaitės kažkodėl tęsiasi 15 dienų. „Mes ir aš“ – tai nuoširdi ir komiška istorija apie kelių moksleivių ir abiturientų paskutinę kelionę autobusu namo. Visiems žinoma, kad „kieti vyrukai“ visada sėdi gale. Autobusui riedant Niujorko gatvėmis priekabiautojai terorizuoja keleivius. Istorijai plėtojantis atsiskleidžia vis daugiau informacijos apie abiturientų pasaulį: meilę, konfliktus, nusivylimą ir viltis.
Šiek tiek festivalio žavesio nuplovė lietingi ir audringi orai, bet Helmero Jaqcueso Audiardo filmo „Rūdys ir kaulai“ (pranc. „De rouille et d’os“) premjeroje prancūzų aktorė Marion Cotillard spindėjo ne blankiau nei saulė. Žurnalistus, gerbėjus ir visą festivalį galutinai sušildė Bradas Pittas, pasirodęs ant raudonojo kilimo prieš filmo „Nužudyk juos švelniai“ (angl. „Killing them Softly“) premjerą.
Paminėtinas ir naujųjų ekonomikos milžinų, Kinijos bei Brazilijos, įnašas į Kanų kino festivalį: Kino mugėje šios šalys surengė ištaigingus vakarėlius su daugiau nei 1000 kviestinių svečių, nemokamais užkandžiais, šampanu ir fejerverkais. Tai irgi neprieštarauja elegancijos ir stilingumo sampratai.
P.S. Rašant šį straipsnį, 2012 m. Kanų festivalio apdovanojimai dar nebuvo paskelbti.
Rašė: Tomas Tengmark (specialiai „iš Kanų „370“)
Nuotrauka: „Scanpix“