PRODUKTAS
Garsusis britų dramaturgas Markas Ravenhillas teigia, kad geras menas turi būti konkretus ir geriau rizikuoti būti lokaliam, negu bendriniam. Regis, šią dramaturgo mintį visiškai pražiūrėjo jaunasis režisierius Tomas Jašinskas, Klaipėdos dramos teatre kurdamas spektaklį „Produktas“ pagal šio dramaturgo monologą.
„Produktas“ – globalizmo ir terorizmo valdomo ar kankinamo pasaulio po Rugsėjo 11-osios refleksija su „Kill Bill“ ir britiško humoro elementais. Igoris Reklaitis čia kuria kino prodiuserio, pasakojančio aktorei apie naujo filmo, kuriame ji kviečiama vaidinti, scenarijų. Pagrindinė filmo herojė per Rugsėjo 11-osios teroro aktą Niujorke praranda mylimąjį, tačiau įsimyli „Al-Qaedą“ ir galiausiai leidžiasi jo išvaduoti iš kažko panašaus į Gvantanamą.
Šis spektaklis tik dar kartą įrodo, kokie tolimi mums pasaulio įvykiai ir kokie neapčiuopiami jų padariniai. Regis, nei režisierius, nei aktorius iki galo nesuvokia nei pjesėje aprašomų įvykių, nei kūrinio žanro, nei dramaturgo požiūrio. Spektaklis tampa paviršutiniškai globalus, vengdamas savo požiūrio, o tai jį paverčia beskoniu ir bekvapiu, atsietu nuo konteksto. I.Reklaičio beriamas tekstas tampa beprasme intonuojamų, bet ne interpretuojamų žodžių lavina, vis papildoma neapskaičiuoto komizmo. O scenoje gvildenamos tariamai bendros problemos tampa niekieno.
SLAPTOJI DVIRATININKŲ DRAUGIJA
Naujausia Jaunimo teatro premjera – vienas spektaklių, skatinančių pamąstyti apie žiūrovų, kaip vartotojų, teises. Teatro vadovas Algirdas Latėnas ėmėsi šiuolaikinio rusų dramaturgo Olego Bogajevo absurdo pjesės ir nugramzdino ją buitiniame realizme, o visuomenės parabolę pavertė lengvo turinio komedija.
Pjesėje vaizduojama šiuolaikinė rusų šeimyna, kurios nariai (Tėvas, Motina, paauglė Dukra, Senelis ir Senelė ir net Katinas) pastoja ir laukiasi nuo savo sapnų / svajonių / pomėgių. Scenografas Gintaras Makarevičius scenoje pateikė detalų realistinį miegamųjų rajonų buto vaizdą bei projekcijas ir sukūrė visas galimybes režisieriui žongliruoti absurdo žanru buitinėse aplinkybėse. Apmaudu, kad režisierius tuo nepasinaudojo.
Apie šio spektaklio kokybę byloja ir tai Simono Storpirščio kruopščiai ir atidžiai kuriamas Katinas, daugelyje scenų nukonkuruojantis likusius personažus. Tai jokiu būdu nesumenkina kitų spektaklyje vaidmenis kuriančių aktorių (itin įdomus Rasos Marazaitės kuriamas Motinos portretas, kaip ir Sergejaus Ivanovo Senelis) darbo. Kai šalutiniai personažai nukonkuruoja pagrindinius, tai kalba ne apie vaidybos, o apie režisūros problemas. Taigi nors aktorių komanda ir stipri, publikai pateikiamas antrinis produktas. Nežinia kodėl, ar dėl to, kad režisierius nepajėgia pakilti nuo buities iki absurdo, ar taip nuvertinama publika, kurią tiesiog reikia pajuokinti.
PLĖŠIKAI
Klasikos interpretavimas jau tapo režisieriaus Artūro Areimos prekės ženklu. Šį kartą jis ėmėsi vokiečių romantiko Friedricho Schillerio „Plėšikų“ ir interpretuoja šį kūrinį gana drastiškai. Režisieriaus drąsa perrašyti klasikinį tekstą atsipirko. Dramą režisierius kartu su vertimo redaktoriumi Teodoru Četrausku aktualizuoja pasitelkdamas šūkį „sex, drugs and rock’n’roll“ ir taip F.Schillerio „plėšikus“ paverčia „cepūriniais“ gangsteriais, paskendusiais smagiame narkotiniame kvaitulyje, kur ne tik liuoksi neprilygstama pliušinė Indrės Patkauskaitės Voverė, bet ir „vaidenasi“ Cholina.
Itin džiugina Sauliaus Čiučelio kuriamas Franco vaidmuo, liudijantis šio jauno aktoriaus profesinę pažangą ir tobulėjimą, nors ir tenka pripažinti, kad aktorius ne visada pakelia režisieriaus jam užkrautą naštą. A.Areimai ne iki galo pavyko suvaldyti dviejų itin skirtingų brolių (Tomo Rinkūno Maksimiliano ir S.Čiučelio Franco) linijų tarpusavio dermę ir dėl to kiek kenčia spektaklio kuriamos prasmės ir dominuojantis komiksinio trilerio siautulys laimi prieš rimtąsias, apmąstymų scenas. Tačiau „Plėšikuose“, kaip būdinga A.Areimos darbams, suteikiama galimybė mėgautis aktorių ansambliškumu. Smagu pasinerti į kūrėjų siūlomą teatrinę žaismę ir atpažinti taiklias įvairių meno kūrinių bei kūrėjų parodijas.
MANON LESKO
Naujausias režisierės Dalios Ibelhauptaitės darbas – Giacomo Puccini opera „Manon Lesko“. Pagal Abbé Prévost novelę „Ševaljė de Grijė ir Manon Lesko istorija“ sukurtos operos siužetas ir jo plėtojimas ne mažiau komplikuotas nei jos libreto autorystės klausimas (priskaičiuojama iki šešių prie šio kūrinio prisidėjusių autorių). Trūkinėjantis šios operos, pasakojančios aistros kupiną nelaimingos meilės istoriją, siužetas ir netikėti šuoliai komplikuoja ne tik pačios istorijos, bet ir jos herojų interpretavimą bei apsunkina scenines užduotis vaidinti ne itin pratusiems mūsų solistams.
Puošniais ir preciziškais nuolatinio režisierės bendradarbio Juozo Statkevičiaus kostiumais mirgančio spektaklio ašis – Asmik Grogorian kuriama Manon Lesko. Solistė, apdovanota prigimtiniais sceniniais gabumais, geba viena užpildyti sceną ir „ištempti“ sunkiau su vaidybos niuansais susitvarkančius partnerius.
Naujoji „Bohemiečių“ opera žada estetišką ir stilingą vakarą su klasikine muzika ir aistros istorija (tiesa, „sekso“ scena gali smarkiai prajuokinti), nors ir neskatina didžių apmąstymų ar gilių išvadų.
Recenzavo: Goda Dapšytė
Nuotraukos: teatrų archyvo
