Neseniai Vilniuje atsivėrė Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kiemo vartai. Tai reiškia tik du dalykus: arba rodo futbolą, arba prasideda „Kinas po žvaigždėmis“. Teisingas antrasis variantas. Nuo birželio 7-osios vėl galime pakliūti tarsi į kitą dimensiją, kurioje kasdienybę pamiršti padės spalvingi ekrano herojų gyvenimai. Arba ne.
„Meldžiame Dievo, kad saulėtų dienų būtų daugiau“, – jaučiu, kaip į telefoną šypsosi Daiva Rudytė, paklausta, ar domėjosi šios vasaros orų prognozėmis. Kol kino teatro „Pasaka“ idėjinė vadė Greta Akcijonaitė motinystės atostogose, programos sudarytojai Daivai tenka rūpintis, kad 400 vietų ŠMC kiemelyje šurmuliuotų žiūrovai. Oras – vienas svarbiausių veiksnių projekto „Kinas po žvaigždėmis“ sėkmei. Nes, kad ir koks atsidavęs kino mylėtojas būtum, pasigauti slogos žvarbiame kiemelyje nesinori.
Girdėjau prognozes, kad vasara bus apyvėsė. Linkėdama Daivai sėkmės maldose, atsidarau elektroninį paštą pažiūrėti, kokį būsimą repertuarą ji man atsiuntė. Kaip ir tikėjausi, jis labai „kinopasakiškas“. Nors kino teatro numylėtinio Woody Alleno vardo nepastebiu: sako, dėl jo naujausio filmo dar vyksta derybos. Bet yra kita asmenybė, ne mažiau krintanti į akis ir džiuginanti. Tai – Julie Delpy. Šviesiaplaukė prancūzaitė daugeliui įstrigo iš filmo „Prieš saulėtekį“, kuriame su simpatiškuoju Ethanu Hawke’u klaidžiojo po naktinį Paryžių. Dabar aktorė kibo į režisūrą ir, nors nufilmavo dar tik ketvirtą savo filmą, tai daro ne prasčiau nei minėtasis kino maestro. Naujausias režisierės darbas „Dvi dienos Niujorke“ būtent ir atvers vartus į „Kino po žvaigždėmis“ sezoną.
Komedijos „Dvi dienos Paryžiuje“ tęsinys, kaip ir priklauso, žiūrovus toliau linksmina nevaldomu chaosu, spalvingais personažais ir lengvu humoru. J.Delpy ir šįkart savo filme vaidina pagrindinę veikėją – fotografę Marion. Manhatane laimingai ir ramiai su radijo laidų vedėju gyvenanti Marion vieną dieną sau padaro meškos paslaugą – į parodos atidarymą pakviečia šeimą iš Prancūzijos. Tada ir įsisuka veiksmas, nes vėjavaikiškas tėvas, nimfomanė sesuo ir jos sužadėtinis, kadaise intymiai glamžęs pačią Marion, yra triguba vaikščiojanti bėda.
Įkvėpimo iš savo pačios gyvenimo besisemianti J.Delpy šiame filme nevaizduoja motinos. Neatsitiktinai. Aktorės ir režisierės mama prieš kelerius metus mirė nuo vėžio. Jai dukra dedikavo kitą savo komediją – „Skailabas“ („Le Skylab“ ), kuri 2011 m. Sandanso kino festivalyje (JAV) pelnė žiuri prizą, o rudenėjant uždarys „Kino po žvaigždėmis“ sezoną.
Dar repertuare į akis krenta daug ispaniškų ir lietuviškų filmų pavadinimų, kino legendų Andrejaus Tarkovskio, Alfredo Hitchcocko vardai. Daug filmų kartojasi iš „Kino pasakos“ programos, kaip Christophe’o Honoré „Mylimieji“ ar Nanni Morretti „Turime popiežių“. Gal ir gerai – manau, tikrai atsiras tokių kaip aš, per darbus nespėjusių jų pažiūrėti. Vasarą, tikiuosi, visi tam atrasime daugiau laiko. O jei gamta trauks labiau už kino ekraną, pasistenkime, kad į nuotaikingą filmą būtų panašus pats gyvenimas.
Rašė: Aura Mykolaitytė
Nuotraukos: „Pasakos“ archyvo