Kelionė autobusu vaizdingąja Panemune, dar šiek tiek pėsčiomis Karalienės Luizos tiltu ir atsiduriu pilkame posovietine realybe alsuojančiame Sovetske, kuris iš mokyklinių vadovėlių įsiminė kaip Tilžė. Ir nors telefonas toliau gaudo lietuvių operatorių tinklus, vis dėlto tai jau Rusija. Griežtas pasienietis pasiteirauja, koks kelionės tikslas. Išgirdęs, jog spektaklio premjera, nustemba, kad jų mieste yra teatras. O teatras iš tiesų yra. Prisidengęs bent trimis pavadinimais, bet labiausiai mėgstantis prisistatyti kaip „Tilzit teatras“. Šio teatro vyriausiuoju režisieriumi balandį tapo jaunas lietuvių režisierius Vilius Malinauskas, čia dirbti pradėjęs dar rudenį.
Teatras įsikūręs puikiame dar vokiečių statytame pastate, turi priešgaisrinę uždangą ir vieną pirmųjų Europoje sukamųjų scenos ratų. Tačiau šiuo metu pastatas remontuojamas, tad spektaklius trupė rodo gyvenamųjų namų apsuptyje, buvusioje katilinėje. Į spektaklius čia renkasi pasipuošusi, inteligentiška ir teatrą mėgstanti publika, kuriai netrukdo aplink lakstantys berniūkščiai, su plastikiniais kalašnikovais žaidžiantys karą. Tokioje žaismingoje aplinkoje ir kalbinu Vilių.
– Papildei emigrantų gretas – tapai išvarytuoju?
– Čia vietiniai juokauja, kad reikia nepainioti turizmo su emigracija. O jei rimtai, kol kas esu čia laikinai ir visam laikui likti neplanuoju. Su pagaliu niekas nevarė. Turėjau galimybę rinktis ir pasirinkau.
– Esi jaunas režisierius, bet Sovetske tapai vyriausiuoju teatro režisieriumi. Kaip sekasi vadovauti teatrui?
– Ką čia protinga pasakius? Tiesiog čia man – gera gyvenimo, teatro ir vadovavimo mokykla. Ir „Tilzit teatro“ trupė, ir visas kolektyvas pasakiškai draugiški. Jiems būdinga sena gera rusų teatro disciplina ir darbo santykiai. Žinoma, kaip ir kiekviename teatre kyla buitinių problemų, atsiranda intrigėlių, santykėlių.
Kuo skiriasi „Tilzit teatras“ Sovetske nuo Vachtangovo teatro Maskvoje? Niekuo. Tie patys santykiai, intrigos, problemos, skiriasi tik biudžetinio finansavimo srautai. Žinoma, skiriasi ir šių teatrų masteliai, bet juk man ir metų dar nėra daug, taip kad viskas – pagal proporcijas.
– Nesijauti per jaunas vadovauti?
– Čia mes visi siekiame bendro tikslo, o vadovavimas savaime nėra toks svarbus. Žinoma, turiu priimti sprendimus, atrinkti spektaklius, aktorius, planuoti repertuarą. Atsakomybės yra. Tačiau tai nėra mano vieno reikalas. Pats žodis „vadovavimas“ skamba taip, lyg būtų su šauktukais. Nors šiame teatre paisoma hierarchijos ir ji itin gerbiama, trupė vieninga, tad tikslų siekiame visi drauge.
Karalienės Luizos tiltas, vedantis iš Lietuvos į Rusiją, yra maždaug trijų šimtų metrų ilgio. Tačiau jo pabaigoje, perėjęs muitinę, tampi ir gražesnis, ir protingesnis, ir talentingesnis. Čia nežino mano gyvenimo smulkmenų, neturi išankstinės nuomonės, nežino pletkų. Lietuvoje kokius septyniasdešimt procentų laiko, skirto spektakliui sukurti, tenka išnaudoti organizuojant darbą, aiškinantis santykius, įtvirtinant autoritetą. Čia tokių problemų nekyla, ir visą laiką galima skirti kūrybai. Niekas nesilanksto prieš režisierių, bet ir netrukdo.
– Tai atvažiavęs į Rusiją tarsi atvertei tabula rasa (švarų lapą – lot.)?
– Iš dalies taip. Žinoma, padeda tai, kad esu Rimo Tumino mokinys. Tačiau turiu puikias galimybes įsitvirtinti savo paties darbais.
– Tačiau ne vienas kolega lietuvis išgirdęs, kad dirbi Sovetske, greičiausiai numos ranka: „Ai, provincija…“
– O va, ir nė velnio. Jei pažvelgtume į teatrinį Rusijos žemėlapį, tai „Tilzit teatras“ su buvusiu vyriausiuoju režisieriumi Jevgenijumi Marčeli prieš dešimtmetį buvo vienas reikšmingiausių provincijos teatrų. Teatras gastroliavo visoje „plačiojoje tėvynėje“ ir daugelyje kitų pasaulio šalių, dalyvavo ne viename tarptautiniame festivalyje, pelnė daugybę apdovanojimų. Beje, provinciją dažnai suvokiame neigiamai, tačiau tai tiesiog nėra centras, ir tiek.
„Tilzit teatro“ trupė puiki, profesionali, o šio miesto publika labai išlavinta. Žinoma, per pastaruosius šešerius metus, kol teatras veikė be vyriausiojo režisieriaus, daug kas išklibo. Tačiau patirtis ir profesionalumas niekur nedingo, reikia tik atgaivinti, atnaujinti, pratęsti.
– Sovetskas sudaro gana atšiauraus miesto įspūdį…
– Išeinu dešimtą ryto, grįžtu dešimtą vakaro. Teatre labai griežtas repeticijų grafikas – po dvi per dieną – ir jis nesikeičia. Mūsų teatro aktoriai dirba tik čia: jie nesifilmuoja reklamose, serialuose, nedalyvauja chaltūrose. Jie gyvena vos ne komunos principu. Todėl man netenka galvoti, ar gatvės per pilkos, neturiu tam laiko. Žinoma, erzina, kai pardavėjos vis dar rėkia ant tavęs kaip sovietmečiu, ir jautiesi kaltas, kad nori nusipirkti mišrainės. Tačiau tai nėra svarbiausia.
Tarp repeticijų turiu daugybę administracinių reikalų: ieškau naujų aktorių, planuoju repertuarą, rengiamės teatro atidarymui po kapitalinio remonto. Netrukus pajudėsime į gastroles po atominius Rusijos miestus, laukia Mažųjų Rusijos miestų festivalio renginiai ir laboratorijos, taip pat gastrolės Vokietijoje. O iki Naujųjų metų dar laukia trys nauji spektakliai. Tad pats miestas nėra toks svarbus.
– Esi apsikrovęs planais.
– Taip, bet esu viskam atviras.
– Greta viso to, ką išvardijai, dar lauki naujų pasiūlymų?
– Kad ir kaip būtų malonu ir gera dirbti vienoje vietoje, esu įsitikinęs, jog bet koks aplinkos pakeitimas yra labai sveika. Tai suteikia galimybę naujam požiūriui. Savo dabartinį darbą ir poziciją suvokiu kaip etapą, kaip tam tikrą misiją. Suprantu, kad tai laikina. Kaip byloja teatro istorija, teatras gyvybingas išlieka penkerius–septynerius metus. Bet nesakysiu, kiek esu numatęs čia likti…
– Dėl naujųjų pareigų šiemet bene pirmą kartą tavęs nebuvo ant „Mados infekcijos“ podiumo…
– Taip, deja. Tačiau laikiau kumščius ir sirgau už šį renginį. Sulaukiau Renatos ir Medos skambučių, tačiau po devynerių metų pirmą kartą teko atsisakyti. Man tai buvo vienas įdomiausių renginių, kuriame kas kartą dalyvaudavau su azartu. Daugelį metų pasivaikščiojimas „Mados infekcijos“ podiumu buvo „as a must“. Manau, taip yra daugeliui nuolatinių jos dalyvių. Kasmet sutinki tuos pačius žmones, žinai kad bus daug laukimo, bus žvėriškai sunku, bet čia privaloma dalyvauti ir kitaip negalima. Taigi, buvo be galo apmaudu, kad šiemet negalėjau dalyvauti.
– Režisierius-modelis. Skamba kažkaip nerimtai…
– Negi dėl to, kad Andrejaus Bartenevo performanse pasirodau vilkėdamas ekstravagantišką kostiumą, tapau kvailesnis? Kiekviena patirtis yra svarbi ir vertinga. Vienoje iš „Mados injekcijų“ buvo kolekcija „Kupiškėnų vestuvės“. Tai buvo idealiai suderinto kičo pavyzdys. Būtų labai smagu tai kada nors panaudoti spektaklyje. „Mados infekcija“ man suteikia įvairiausių patirčių lauką, o kūrėjui tai svarbu.
– O tėvynės nesiilgi?
– Žmonių ilgiuosi. Tėvynė už kelių šimtų metrų – galiu pėsčiomis pareiti. Mano nuolatinė bendradarbė kuriant spektaklius, Jolanta Rimkutė, sako, kad didžiausia atrakcija – pėsčiomis pareiti į Lietuvą.
Žmonių iš tiesų pasiilgau. Jaučiu mentalitetų skirtumą. Ėmiau vertinti kai kurias lietuviškas savybes, kurių anksčiau nemėgau. Čia šiek tiek keista vieta. Didžioji dalis trupės kilę ne iš Kaliningrado, todėl susidaro tarsi visos Rusijos mišrainė. Vadinamoji ruskaja duša čia labai sutramdyta. Jie kitokie nei statistiniai rusai.
Lietuvoje esame linkę slėptis, o čia jausmai ir emocijos iškeliami į paviršių. Tai tampa teatro tradicijos bruožu. Žinoma, kartais šie skirtumai kelia keblumų. Tačiau kartu su aktoriais turime bendrą tikslą – spektaklį. Tai reta prabanga. Bet tuomet viskas stoja į savo vietas.
– Po tavo spektaklio „Bjaurusis“ premjeros prišokęs vienas trupės veteranų man tvirtino, kad anksčiau, dirbdami su Marcelli, jie mokėsi italų, o dabar būtinai išmoks lietuvių kalbą.
– Lietuviškai jie nesimoko, bet mano rusų kalbos žinios tikrai padidėjo. Tiesa, aktoriai labai mėgsta lietuviškai sveikintis, jiems tai labai įdomu ir smagu. Dar moka „kur važiuoji?“, „viskas gerai“. Maždaug tiek. Gal dar išmoks.
– Ar Lietuvoje turi planų?
– Kol kas esu atviras. Nežinau, ar tai bus „išvarymas“ ar kas kita. Kol kas pasiūlymų nėra.
– Kol Lietuvoje nieko nesiūlo, kurpi vis naujus planus Rusijoje. Lietuvių režisieriai okupuoja Rusijos teatrus?
– Cituojant Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskarą“, „jesli ana nas, tak my jejo“. Per kitą pusę, taip sakant. Su teatro direktore juokavom, kad jie bando būti madingi, sekti Maskvos, kur teatrams jau vadovauja Mindaugas Karbauskis ir R.Tuminas, tendencijomis.
O jei rimtai, tai bet kokia patirtis naudinga. Nesvarbu, kur ji – ar Lietuvoje, ar Rusijoje. Geriau eiti į priekį atvira širdimi, nei zirzti, kad niekas neduoda darbo, kad neįvertina. Gal pats esi ne toje vietoje? Juk aplinka nekalta, kad esi ne ten, kur reikėtų. Jei negali pakeisti situacijos – keisk požiūrį. Viskas iš tiesų paprasta. Jei neturiu pasiūlymų Lietuvoje – turiu čia. Atsiras Lietuvoje – grįšiu. Nieko nėra amžina. Kaita yra normalu.
Rašė: Goda Dapšytė
Nuotraukos: Kamilės Žičkytės
 kaitos taškas pasienyje){kind=link}