Rašė: Kęstutis Neverauskas
Nuotraukos: Lino Vaitonio, Luko Šalnos, Tomo Urbelionio
Šeštą kartą apskritai ir trečiąkart Šventojoje savaitgalį vykęs alternatyvios elektroninės muzikos festivalis „Satta Outside“ nepaliko abejingų. Visomis prasmėmis.
Pasaka tęsiasi
Prabėgo dar vieni metai, atėjo dar viena „Satta“. Kai kurie dalykai Lietuvoje dar turi tęstinumą. Natūraliai vienu labiausiai kontraversiškų renginių tapęs festivalis šiemet taip pritraukė įvairaus plauko dėmesio. Tiek iš vidaus, tiek iš išorės.
Pirmas įspūdis atvykus į festivalį buvo toks, kad elektroninės muzikos mėgėjų ir festivalio lankytojų gretos jaunėja. Ratas plečiasi geometrine progresija ir vis mažesnė to rato dalis atsimena arba žino, kas buvo to rato centre. Penkerius metus viename Vilniaus centro rūsių veikęs baras „Satta“ šiemet buvo uždarytas. Nenustebčiau, jeigu nuo dabar ne tik sąskambiais logiką ir reikšmes vyniojantys vietiniai, bet ir dalis lankytojų galvos, kad pavadinimas kažkaip susijęs su satanizmu.
Šešerius metus gyvuojantis organizmas keičiasi. Gimęs kaip draugų draugams baras, tyliai į ausį pranešdavo apie būsimus renginius. Po to atsirado šiek tiek reklamos, po to atsirado populiarumas, po to net festivalis liko, baro – ne. Šiemet festivalio reklamos pasiekė lauko stendus, interneto vaizdo ir garso kanalus. Netiesioginį supratimą lavinanti reklamos kampanija „Nevaryk į Sattą“ nedavė vaisių– važiuota buvo gausiai, dar gausiau negu anksčiau.
Muzika per kraštus ir be ribų
Apie festivalyje skambėjusių grupių kokybę daug kalbėti neverta. Pavyzdinę atranką atlikę festivalio organizatoriai kaip ir kasmet lankytojams pasiūlė rafinuotą išskirtinį meniu.
Penktadienį pagrindinėje festivalio scenoje pasirodė lietuviškos elektroninės muzikos senbuviai – grupė „Empti“. Grupės vokalistė Giedrė Vitkauskaitė, atrodo, ramiai, bet natūraliai ant scenos išsivyniojo savo charizmą. Tuo metu kitose scenose veiklą vystę Lietuvos ir užsienio didžėjai girdė ir maitino garsų ištroškusią alkaną minią. Penktadienio programą jau bešvintant užbaigė Lietuvos repo grupė „Despotin Fam“.
Dienas Šventojoje festivalio dalyviai jau įprato leisti paplūdimyje, kur pastatoma dar viena mobili scena, kuri neleidžia nuobodžiauti. Šeštadienio pavakarę prie jūros atsidūrus buvo galima pagalvoti, kad pataikei „kažkur ne ten, kur galvojai“. Pilnas pliažas atsipalaidavusių žmonių. Atsipalaidavimas, beje, buvo labai spalvotas. Šokių aikštelėje prieš „sceną“ trypę žmonės pasidavė didžėjaus pasiūlytai pramogai – dažantiems milteliams. Visa minia paskendo geltonų, žalių, raudonų, mėlynų ir dar neaišku kokių spalvų dūmuose.
Nuo sutemų iki aušros. Daugmaž toks yra piko metas festivalio teritorijoje. Nepasidavę naktį prieš tai tvyrojusiam šalčiui, šeštadienį sattiečiai nebebuvo taip šaldomi gamtos, o šildyti buvo kam. „Ritmo kovos“ užkūrė tikrą pirtį palapinės scenoje. Elektroninės muzikos kūrėjai varžėsi dėl neįprasto totemo – apuoko. Jis atiteko jauniausiam kovų dalyviui – lietuviui Napo. Palapinę visą vakarą valdė žemų dažnių ritmų meistrai, bet tai, ką jau legenda tapusioje estradoje parodė ryškiausios festivalio žvaigždės – „Mouse on Mars“, buvo neįtikėtina. Įtraukę nenutrūkstamą programą atlikę vokiečiai paleido tik po daugiau negu valandos grojimo.
Tie, kam buvo negana trijų dienų, liko ir ketvirtajai. Ištvermingiausi alternatyvieji kurortininkai išsiskirstė tik pirmadienį po pusiaudienio.
Sujaukta kurortinė idilė
Atvažiavus į Šventąją visada iš naujo pribloškia pora dalykų: didžioji dalis infrastruktūros, kuri mena Lietuvos nepriklausomybės pradžią arba netgi vėlyvąjį sovietmetį ir įspūdingas kičo kiekis. Pigių neskoningų niekniekių ir bulvinių pramogų sostinė. Šis miestukas jau seniai yra tapęs Lietuvos šeimyninių atostogų sinonimu. Čia yra ta vieta, kur važiuoja visi dėdės ir tetos. Nenustebčiau, jeigu čia buvo išrasta balta mišrainė.
Mažo Lietuvos pajūrio kurortinio miestelio gyventojai, ko gero, jau įprato apsibraukti tas kelias vasaros dienas, kai jų miestelį užplūsta keli tūkstančiai keistuolių. Vien festivalio lankytojai beveik keturis kartus padidina žmonių skaičių miestelyje. Todėl nestebina vietinių gyventojų irzlumas dėl naktį nenutylančios muzikos ir dėl nesibaigiančių eilių parduotuvėse. Vis dėlto virš 8000 margaspalvių alternatyvių kurortininkų kasmet vietinių kalbas pritildo leisdami čia pinigus, o juk būtent iš vasaros uždarbio šio prekybinio- pramoginio miestelio gyventojams tenka gyventi visus metus.
Lietuvos žiniasklaidoje spėjo nuaidėti žinia apie sustiprintas policijos pajėgas Šventojoje ir suimtus asmenis, vartojusius narkotines medžiagas. Galima tik svarstyti, ką tuo metu Palangoje nuveikė nuolat spaudoje aprašomi girti agresyvūs poilsiautojai, dėl keliolikos tvarkos pažeidėjų palikti mažesnių teisėsaugos pareigūnų pajėgų priežiūrai.
Nenustebino išgirstas pasakojimas, kad dar pernai vietiniai pradėjo rinkti parašus, kad būtų uždrausta Šventojoje rengti šį festivalį. Vis dėlto organizatoriams dar pernai pagaliau pavyko rasti kalbą su racionalesniais žmonėmis – miestelio valdžia. Ir nors įspūdingoji estrada griūva (šiemet nebeliko jos stogo), norisi tikėtis, kad dar teks ten sugrįžti.