Rašė: Karolis Bareckas
Režisierė Goda Rupeikaitė filme „Variacijos kaukių tema“ varijuoja tiek „tikromis“ kaukėmis, kurios paprastai turi ritualinę ir šventinę prasmę bei „nematomom“ kaukėm, kurias, sakoma, nešioja kiekvienas žmogus. Kyla klausimas, koks yra šių dviejų skirtingų „būvių“ santykis?
Ekrane rodomi šių dienų žmonės gaminantys kaukes, tačiau kalbama ir apie kaukių gamybos tradicijas praeityje. Filmas tarsi nori pasakyti, jog praeityje pati kaukių gamyba buvo ganėtinai ritualizuotas veiksmas, o dabar to sakralinio momento nebelikę. Į kaukių darymą galima žiūrėti ir tiesiogiai, ir perkeltine prasme. Viena vertus, ekrane matome tam tikro papročio istorinį vyksmą, kita v
ertus, tai galima traktuoti kaip „žmogiškosios“ kaukės, po kuria pasislepiame, gamybą. Vis dėlto šitai rašydamas prisimenu rusų režisierių Andrejų Tarkovskį, kuris paklaustas, ką jo filme „Stalkeris“ reiškia juodas šuo – atsakė, jog reiškia juodą šunį ir savo ruožtu nusistebėjo, „Kas jus išmokė taip sudėtingai mąstyti?“. Ar čia šis variantas, nedrįsčiau teigti, bet tai tik įrodo, jog kiekvieno suvokimas yra skirtingas. Kažkas mato prasmę, kažkas nemato nieko. Ir abu jie gali būti vienodai teisūs ir neteisūs.
Kitas motyvas dominuojantis filme yra vienatvė, kuri priimama kaip natūralus žmogiškosios egzistencijos atributas. Lyg seno kino juostoje atskiruose epizoduose rodomi vyras ir moteris. Už kadro girdimas balsas kiekvienam iš jų pasakoja jų gyvenimo pranašystę. Tokiu būdu, lyg iliustruojant likimo neišvengiamumą. Kartu filmas teigia, jog vienas žmogus yra žmogus be kaukės, nes jis neturi prieš ką apsimetinėti. Pasakymas „žmogus su kauke“ paprastai sukelia neigiamas konotacijas, filme ši nuostata sugriaunama. „Žmogus be paslapties yra tuščias žmogus, lyg koks banknotas be numerio, kuris neturi jokios vertės“, – sakoma filme. Kaukė slepia paslaptį, ją nuėmus pasirodo tai, ko ir ieško filmas – tikroji žmogaus tapatybė, jo giluminė esmė.
Filme susipina tiek daug skirtingų motyvų, jog tampa praktiškai neįmanoma juos išpainioti. Bet to ir nereikia – svarbiausia filmo sukeliamas jausmas ir estetinės raiškos priemonės. Atsiribojant nuo esamų ar tariamų prasmių, pati filmo vizualinė išraiška yra verta dėmesio. Į tradicinės dokumentikos rėmus „Variacijos kaukių tema“ netelpa, tačiau ir nėra prasmės filmą ten įsprausti. Kaip žmogus turi paslaptį, taip tikriausiai ir filmas turi savąją.
){kind=link}