Rašė: Karolis Bareckas
Žmogus iš prigimties yra sociali būtybė, kurios pamatinė egzistencijos sąlyga – buvimas tarp kitų žmonių. Tačiau visai laikais atsirasdavo marginalų, kurie savanoriškai pasitraukdavo iš visuomenės. Tikriausiai ryškiausi iš jų – Henry David Thoreau ir Christopher McCandless. Filme „Dveji metai prie jūros“ susipažįstame jau su šių dienų atsiskyrėliu – Džeiku, gyvenančiu Škotijos miškuose.
Ką mes matome ekrane? Džeikas maudosi, gaminasi maistą, renka malkas, skaito, plaukioja su plaustu, guli žolėje. Viskas labai paprasta ir buitiška, skirtumas tik tas, kad Džeikas gyvena vienas.
Pagrindinis tokio gyvenimo privalumas yra lėtumas. Atsikyrėlis niekur neskuba, dirba kada nori ir miega kada nori. Laiko sąvoka jam visiškai neegzistuoja. Laiką jis skaičiuoja saulėlydžiais ir saulėtekiais bei besikeičiančiais metų laikais. Gyvenimas anapus laiko leidžia mėgautis visiška ramybe. Ištirpusiems miesto šurmulyje, laikas skaičiuojamas minutėmis, o nuolatinis skubėjimas yra įprastinis gyvenimo palydovas. Džeikas savo asmeniu įkūnija alternatyvų gyvenimo būdą, kuris šiuolaikiniams miestiečiams tikriausiai atrodo mažų mažiausiai utopiškas ir tolimas.
Lėtumas filme bene labiausiai išplėtota tema. Ekrane matome ganėtinai statiškas scenas, trunkančias po keletą minučių. Pavyzdžiui, rodomas Džeikas, gulintis savo plauste ir žiūrintis į dangų. Problema ta, kad rodydamas tokias scenas, kuriose esi priverstas stebėti nejudantį, nebylų objektą, režisierius neišlaiko žiūrovo dėmesio ir galiausiai pradedi galvoti, kada visa tai baigsis.
„Dveji metai prie jūros“ nufilmuotas senovine kamera, vaizdas juodai baltas. Tokia pasirinkta vizualinė strategija į antrą planą nustumia gamtos vaizdus ir daiktus, į pirmą iškeldama patį atsiskyrėlio kasdienį gyvenimą, buvimą čia ir dabar.
Šį filmą galima lyginti su kita „Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje“ rodyta juosta „Montenegro“. Pagrindinis „Montenegro“ veikėjas gyvendamas atokiai jaučiasi vienišas ir vienatvė jam yra skausminga patirtis. Džeikas būdamas vienas mėgaujasi savo vienatve ir švilpauja savo kasdieninių pasivaikščiojimų po mišką metu. Aišku, kyla klausimas, kiek natūralus gali būti žmogus, kai jį visur iš paskos sekioja operatorius su kamera. Ir ar nesistengia jis savo gyvenimo pateikti taip, kaip jis pats nori. Džeiko gyvenimą, kurį matome ekrane, laikyčiau tam tikru konstruktu ar galima interpretacija, kurią jis pats pasirenka.
„Dveji metai prie jūros“ jus užliūliuos savo lėtu ir kartais kantrybės reikalaujančiu pasakojimo stilium. Vis dėlto filmas skatina apmąstyti ribines patirtis, kurios atsiskleidžia išplėšus save iš sociumo ir kitokiu kampu pažvelgti į mums įprastus gyvenimo scenarijus.