Rašė: Mantas Balčiūnas
„Jei nebūčiau tapęs režisieriumi, būčiau tapęs architektu“, – sakė italų kino klasikas Michelangelo Antonioni. Ne veltui taip sakė. Jo filmai tokie architektūriški, kad galėtų tapti įvadinėmis paskaitomis pradedantiems architektams. Išgrynintos erdvės, preciziškos kompozicijos, griežtos linijos puikiai kuria šaltumo, užsisklendimo ir neišsipildžiusių lūkesčių atmosferą. Perteikia ją neką prasčiau nei filmų herojai. Gal todėl jam taip patiko eksperimentuoti su aplinka, ją perkurti, pritaikyti savo vaizdiniams.
Statydamas garsųjį „Fotopadidinimą“ („Blow-up“, 1966 m.), vienareikšmišką must see fotografams ir kitiems vizualiujų menų išpažinėjams, jis ėmė ir pakeitė Londono dalį, kad šis labiau panėšėtų į tikrąjį Londoną. Švelniai pasakyta „pakeitė“. Ieškodamas spalvų vienovės ir dermės M.Antonioni pasiekė, kad būtų nuspalvinti medžiai, namai, netgi statomi nauji pastatai.
Dar beprotiškiau atrodo jo pirmasis eksperimentas su aplinka „Raudonojoje dykumoje“ (1964 m.). Laužydamas galvą, kaip vizualine kalba perteikti moters neurotiškumą, italų kino meistras taip pat pasitelkia spalvą, tik dar drastiškiau. Spaudžiant 15–20 laipsnių šaltukui visa filmavimo aikštelė išpurškiama raudonu dažu. Absurdiška? Gal ir taip, tačiau po filmo giliausiai ir įsirėžia ta visa apimanti tiršta raudona su joje įkalinta pagrindine veikėja.
„Jei noriu, kad peizažas ar interjeras pasakotų apie psichologiją, reikia išgryninti tuos psichologinius momentus atitinkančias spalvas. „Raudonosios dykumos“ herojė labai neurotiška, beveik beprotė, krizės momentais ji spalvas mato kitaip nei mes“, – polinkį aplinkai suteikti kitas spalvas aiškino kūrėjas.
M.Antonioni eksperimentai su spalva buvo tik vienas nesuskaičiuojamų būdų kurti savo vizualinę kalbą, įgyvendinti filmo viziją. Kiekvienas naujas jo darbas vėrė vis kitas erdves, plėtė ribas, arba, tiksliau, jas trynė. Argi galima bent vieną M.Antonioni filmą įstatyti į rėmus, kad ir temos?
1975 m. išleista juosta „Profesija: reporteris“ su Jacku Nickolsonu yra apie pastangas pabėgti nuo savo ankstesnio gyvenimo, pakeisti tapatybę ir išsilaisvinti, minėtasis „Fotopadidinimas“ – apie fotografijos ir realybės santykį, mums primetamas žaidimo taisykles, garsioji trilogija „Nuotykis“ (1960 m.), „Naktis“ (1961 m.) ir „Užtemimas“ (1962 m.) su režisieriaus mūza Monica Vitti – apie komplikuotą šiuolaikinės moters ir vyro santykį, nesugebėjimą mylėti besąlygiškai, tačiau tai būtų pernelyg paprastas M.Antonioni filmų pristatymas.
Kodėl? Nes vienintelės jų versijos nėra: jau vizitine kortele tapusios kulminacinės M.Antonioni filmų scenos žiūrovui leidžia matyti tą patį, bet įžvelgti skirtingus dalykus. Filmas ir jo niuansai po peržiūros sukasi galvoje dar ne vieną dieną. Gal todėl, kad žiūrovui leidžia pamatyti tai, kas jam rūpi labiausiai…
M.Antonioni filmų retrospektyva (1950–1982 m.) vyks gruodžio 6–13 d. „Skalvijos“ kino centre.