Rašė: Erlend Diagilev
Nuotraukos: Tomo Ivanausko
Reta kuri mūsų sostinės naktinio gyvenimo vieta linkusi girtis turtinga patalpų, kuriose vykdo veiklą, istorija (žinoma, jeigu didžiuotis yra kuo). Bet kokie prisiminimai apie anksčiau čia virusį gyvenimą yra sumaniai dangstomi labiau į priešingą pusę referuojančiais pavadinimais ar moderniu interjeru, kuris neretai iškrenta netgi iš šiuo metu vieną ar kitą spotą supančios aplinkos konteksto. Ir tebūnie – kaip kam labiau priimtina. O mes šį kartą linkę nukrypti į istorinį diskursą.
Visada malonu apsilankyti vietoje, į kurią dar visai neseniai galėjo patekti tik būrelis išrinktųjų. Patekti tam, kad atidaręs sunkias seifo duris išsitrauktum šūsnį to, kas liaudyje vadinama vertybiniais popieriais. Arba to, ką buityje mėgstame vadinti stambiais nominalais. Bendžaminais franklinais. Arba elžbietomis antrosiomis. Visai tikėtina, kad net ir jakobais burckhardtais.
Prieš porą metų tokioje vietoje galėjome išgerti alaus. Skardinę iš mobilaus baro arba su savimi atsineštą bambaliuką. Šių tūris tada dažnai viršydavo du litrus. „Liftas“, kurio įėjimą galėdavai rasti praėjęs Reformatų skverą, savo veiklą viešindavo gana sąmoningai. Gal dėl to į ritmą įsijautusių žmonių masė buvusioje saugykloje buvo marga, tačiau gana vienalytė. Beje, visai ne dėl face control – čia to nė nebuvo. Potencialūs klubo lankytojai galėdavo apie jį sužinoti nebent užklydę į atitinkamą feisbuko puslapį. Per dvylika savo veiklos mėnesių subūręs kelias dešimtis galvų skaičiuojančią ištikimųjų bendruomenę, „Liftas“ pakilo ir įrodė, kad projektas banko saugykloje įkurti tikrosios elektronikos klubą laiko plotmėje buvo apibrėžtas itin aiškiai.
Uždarę grotas kylame… ir leidžiamės
Pogrindinė „Lifto“ bendruomenė tariamo lifto nepabūgo nuleisti ir atviroje erdvėje – idėjiškai užkrėsta draugija užpraeitą vasarą pasiryžo surengti nedidelį festivalį „The Lift: Surface“ žemės paviršiuje. „Nedidelis“ šiuo atveju reiškė tam tikrą atsvarą masyviems komerciniams vasaros susibūrimams, o prie pavadinimo prilipęs žodis „surface“ simbolizavo išsiropštimą iš saugyklos požemių. Vieta vėlgi buvo parinkta jeigu ir ne baisiai ypatinga, bent jau mažų mažiausiai netradicinė – elektronika skambėjo Molėtų rajone esančioje buvusioje pionierių stovykloje „Ereliukas“. Tam, kad seniai užgesusios tarybinių žibintų šviesos vieną vakarą imtų ir įsižiebtų, o elektroninė muzika pradėtų lepinti jos išsiilgusių renginio dalyvių ausis, tikrai nebūtų užtekę vos kelis tūkstančius litų siekiančio renginio biudžeto. Pinigų stygių kompensavo neapskaičiuojamo dydžio organizatorių entuziazmas.
Retas entuziazmo užtaisas atrodys amžinas, jeigu jo forma dienoms bėgant įtartinai nesikeis. Šiaip ar taip, viskas juda į priekį ir šiandien toje pačioje banko saugykloje kuriasi biurai. Kai kurie naujakuriai kaip palikimą gavo „Lifto“ laikų dekoracijas, kiti – klubinio apšvietimo elementus. Gavusiems sunkius ir, rodos, aklinai uždarytus seifus galima buvo pavydėti. Vis dėlto, kai pasitelkus reikalingą techniką seifai buvo atverti, viduje nerasta nei aukso, nei banknotų. Bent jau naujieji saugyklos gyventojai tikino, kad viskas, ką jiems pavyko rasti, – su Grigiškėse superkama makulatūra savo rinkos kaina susilyginę vertybiniai popieriai.
Tik nepamanykite, kad idėjinis „Lifto“ judėjimas išsikvėpė, – nors oficialios informacijos (gal vėlgi sąmoningai) ir mažėja, sklando gandai, jog pogrindyje parako jiems tikrai užtenka. Be gandų, nepateikę nieko dabar palikime intriguojančią mįslę ir keliaukime į kitas patalpas – šį kartą tegu tai būna mums įdomesnis metalinėmis grotomis ar akustiniu porolonu padabintų sienų fizinis pavidalas.
Iš šiek tiek tolimesnių laikų
Norėdamas pasinerti į prisiminimus taip, kad tai būtų panašu į veiksmą, mano aplinkoje vadinamą smegenų masturbacija, užmetu žvilgsnį į virš savo sąmonės ir pasąmonės (kažkur tarpduryje) įtaisytą lentynėlę konservams. Kai kurie šių konservų primena tuos stiklainius metaliniais dangčiais, kurių pilnas dėžes nešdavome į rūsį vasaros pabaigoje arba įpusėjus rudeniui. Rūsyje nuguldavo tara su cukruje virtais juodaisiais serbentais, avietėmis, mėlynėmis, kartais – trintais obuoliais arba agrastais. Uogienės ir tyrelės stiklainiuose laikydavosi ilgiau, negu mes būtume sugebėję jų išlaukti, – kiekvieno pavasario mūsų keturių asmenų šeima sulaukdavo jau pasibaigus net ir gausiausioms šių gėrybių atsargoms.
Atidarius metaliniu dangčiu užtaisytą stiklainį, taip pat sandariai uždaryti jo jau nebebuvo įmanoma – visą stiklainyje esantį gėrį reikėdavo suvartoti per savaitę, daugiausia – per dvi. Plastikiniai dangčiai būdavo nukeliami anksčiausiai – jais pridengtomis uogienėmis reikėdavo pradėti smaližiauti dar lapkritį gruodį. Laimė, juos galėdavai grąžinti į pradinę padėtį ir atidaryta uogiene mėgautis pamažu bei ilgiau.
Panašių savybių plastiku uždengtų konservų turiu ir fizinio pavidalo niekad neįgausiančioje savo lentynėlėje. Dar joje sustatytos aklinai uždarytos metalinės skardinės, primenančios tas, kuriose būna konservuoti ananasai ar persikai savo sultyse. Skardinės su maža rankenėle panašios į tas, į kurias pilamas sutirštintas pienas. Šios taip pat atidaromos tik kartą, tačiau net ir pati tara vėliau niekada nebepanaudojama. Tačiau kai kuo jos išskirtinės – turi spausdintas etiketes. Su paveiksliuku, turinio aprašu ir tikslia sudėtimi. Jose taip pat nurodytos tikslios pagaminimo ar išpilstymo datos ir suvartojimo dedlainai. Viskas labai tikslu ir tai siaubingai patogu.
Vienas kokybiškiausių konservų mano prisiminimų lentynėlėje (kad ir kaip būtų keista) – trijų litrų stiklainis plastikiniu dangčiu. Jis turi etiketę, tiesa, visai nedidelę – tai iš kelionės kvitų ritės išplėštas bilietėlis, kurio kitoje pusėje mėlynu šratinuku užrašyta „Vilnius. 1995 m. vasara“. Bilietėlis man buvo įteiktas, kai važiavau privačiu autobusu nuo Savivaldybės aikštės (taip, tos senosios, kurį laiką nešiojusios laikinąjį pavadinimą, įteiktą jai tarp perkrikštijimo iš Černiachovskio skvero į ir V.Kudirkos aikštę) į Santariškes. Verta pabrėžti, kad prieš 18 metų visų į tą pusę kursuojančių miesto autobusų maršrutai baigdavosi iš karto už paskutinio žiedo – tiesiai prieš centrinį Santariškių klinikų kompleksą.
Patį bilietėlį kurį laiką nešiojau šoninėje savo mėlynų kelnių kišenėje, paskui jis veikiausiai buvo sėkmingai iš ten išskalbtas galingos tarybinės skalbyklės – to stataus, taisyklingai apvalaus cilindro, į kurį visus išterliotus drabužius turėdavai sugrūsti iš viršaus. Pasąmoningai įsitikinęs, kad fizinis talončiko pavidalas buvo nesugrąžinamai sunaikintas, perkėliau jį ant išorinės anksčiau minėto stiklainio sienelės.
Kuris geriau išsilaikęs?
Kadangi laiko jau praėjo tikrai nemažai, dėl šio konservo kokybės nė trupučio nebeabejoju. To paties negalėčiau pasakyti apie neseniai per pašnekesį su bičiule prie butelio vyno atidarytą „bendrojo priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas anketos pildymo popietės konservą“ – tris pirmus studijų programų prioritetus dabar dar atsimenu, tačiau kur būčiau norėjęs stoti tuo atveju, jei man nebūtų pasisekę pakliūti į Tapybos katedrą Vilniaus dailės akademijoje, Žurnalistikos institutą Vilniaus universitete ar dabartinę Kūrybos verslo ir komunikacijos katedrą aukštojoje mokykloje, sutrumpintai vadinamoje VGTU, nebeatgaminčiau net itin stipriai versdamas save tai padaryti.
To paties negalėčiau pasakyti apie kitą ryškią savo gyvenimo vasarą – tris karštus 2008-ųjų mėnesius, kai į nuo kitos Atlanto pusės artėjantį sunkmetį buvo madinga numoti ranka, nuo ekranų nenusijungdavo vietos (taip, lietuviška!) MTV, per kurią Saulius Prūsaitis kartkartėmis užtraukdavo „Power Forever“, o „Pravdos“ žurnaliukas buvo popierinis ir visi tai priimdavo kaip normalų, niekada nesikeisiantį reiškinį. Nors gyvenimas tada buvo lyg ir paprastesnis bei niekas aplinkui nenustodavo priminti, kad taip ir turi būti, atėjo keistas ruduo, valdžia pakeitė valdžią ir žmonės, atrodo, pradėjo dažniau mitinguoti. Riksmai užgožė muziką, o vyresniųjų klasių moksleiviai suprato, kad „iPhonas“ gali pakeisti „iPodą“. Tiesa, anas netrukus pasirodė esąs ne toks praktiškas kaip pastarasis ir, pasipuošęs skilusiu ekranu demotyvacijų portaluose, kažkuo priminė išdužusius Seimo langus, kuriuos skubiai reikėjo keisti atėjus keistai žiemai. Matyt, būtent ta keistoji žiema ir sudrumstė nuo to laiko nesėkmingai bandomą perkonservuoti sutirštinto pieno skardinės turinį. Tą, kuris kinta iki šiol.
Tačiau grįžkime į 1995-ųjų Vilnių. Tais metais su šeima gyvenome Aguonų gatvėje ir buvau dar pernelyg mažas, kad dažnai eičiau į miestą be tėvų. Tėtis neseniai buvo gavęs vairuotojo pažymėjimą ir vieną saulėtą popietę pirmąsyk pastatė pilkus žigulius nuokalnės šalikelėje. Be abejo, žiguliai buvo ne nauji ir ilgainiui atradau pomėgį knistis buvusių savininkų bardačioke paliktame šlamšte. Nei amžius, nei ūgis neleido man sėdėti priekyje automobiliui judant, todėl išnaudodavau kiekvieną galimybę persiropšti į keleivio sėdynę, kai mašiniukas stovėdavo kur nors išjungtu varikliu. Tų metų vasarą oras buvo gražus vos ne kiekvieną dieną ir dažnai mamos vedamas pasivaikščioti po senamiestį ar aplinkinius rajonus turėjau tūkstančius progų sukaupti kuo ryškesnių ir kokybiškesnių konserų trijų litrų stiklainiui.
Ar pasmulkinai Žemaitę?
Dieną kartais užsukdavome sausainių į maisto prekių parduotuvę Pilies gatvėje – ten pat kepinių, ir ne tik jų, galima įsigyti ir dabar. „Dainavos“ restorane (šiandien su ta pačia iškaba gyvena naktinis klubas „Posh“) kartais prisėsdavome sukrimsti gana kuklių mano jaunam skrandžiui pietų, o esant ypatingai nuotaikai užsukdavome ir į „Neringą“, kur tą trumpą istorinio laiko dalį galėdavai jaustis ramus ir atsipalaidavęs nepriklausomai nuo to, kaip buvai apsirengęs. Kadangi per visus penkis kambarius neturėjome nė vieno laidinio telefono, vakarais tipendavome į Vilniaus ir J.Karoso (dabar – Islandijos) gatvių sankryžoje esančias patalpas ir pasislėpę vienoje iš begalės stiklinių kabinų rinkdavome ilgas skaičių sekas tam, kad kitame laido gale priežastį pakelti ragelį atrastų teta arba močiutė.
Iš pradžių automatiniai (ne tokie kaip didesniuose pašto skyriuose, kur iš anksto susimokėjęs prie langelio atitinkamu skaičiuku pažymėtoje kabinoje gaudavai atitinkamai laiko pokalbiui) taksofonai valgydavo tik monetas. Pirmosios monetos, kuriomis maitinau pilką aparatą, buvo tamsieji lietuviški centai. Kad turėtume jų pakankamai, iš anksto kuriame nors iš pilkųjų privačių kioskų išsikeisdavome kelis banknotus su Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės atvaizdu. Šiek tiek anksčiau, tačiau jau tais laikais, kai dabartinių nominalų centų monetos veisėsi kiekvieno Lietuvos gyventojo piniginėje, į pastatą, kuriame dabar veikia „Vinchenso Mimoza“, plačios margumo skalės vilniečius ar jau sava tapusią publiką suburia „Soul Box“ ir dieną naktį knibžda begalė kitų smulkių bei stambių įstaigų, žmonės įeidavo pasiruošę penkiolikos kapeikų monetas. Nes gana ilgą laiką būdamos universalios bagažo saugykloms stotyse, smulkiems automatams ir kitokių monetų nevirškinantiems taksofonams penkiolikos kapeikų monetos galėjo išnykti iš kelionės per rankas tik pakeitus visus šiuos įrenginius, o dauguma jų buvo dar gana geros būklės ir keisti jų vien dėl oficialioje apyvartoje nebesančios monetos tiesiog neapsimokėjo.
Prisimenant kvartalo transformaciją, verta atkreipti dėmesį į tai, kad klubų kryžkelei, arba tusovščikų trikampiui, atsirasti nemažai įtakos turėjo ir apleisto komplekso Vilniaus g. 31 rekonstrukcija. Dar mažiau nei prieš dešimtmetį praeivius gąsdinusiame avarinės būklės pastate šiandien telpa mažiausiai penki kabokai, bene kiekviename jų vėlyvą savaitgalio popietę nėra paprasta apsisukti devyniasdešimties laipsnių kampu dėl paprastos priežasties – iškėlus virš galvos bokalą „Guinesso“ didžiulėje grūstyje sunku net giliau įkvėpti.
Kino salių tuštėjimo metas
Tokių multikabokinių vietų mieste per pastaruosius penkerius metus atsirado toli gražu ne viena. Būti atskirai paminėtos nusipelnė buvusio „Maskvos“ (vėliau – „Helios“) kino teatro patalpos. Taip, būtent tas pasažas priešais Rotušės aikštę dabar suburia po savo stogu ir pokerio, ir populiariosios populiariąja prasme klubinės muzikos, ir sporto varžybų stebėjimo projektoriaus ekrane, ir sušių, ir striptizo mėgėjus. Prieš kokius dvylika metų ten dar buvo galima pažiūrėti kokį nors vaidybinį „Asteriksą ir Obeliksą prieš Cezarį“, o išėjus į gatvę užduoti sau klausimą, kodėl sekundes iki naujojo tūkstantmečio pradžios skaičiavęs laikrodis po Rotušės skliautais vis dar neišmontuotas ir dabar tiesiog rodo laiką. Praeito dešimtmečio pabaigoje šioje aikštėje virė daug aktyvesnis gyvenimas nei šiandien – įtraukti istorinį traukos centrą į Kaziuko mugės zoną būdavo tiesiog būtinybė, o ne priverstinė tradicijos pratęsimo ar atgaivinimo intencija, Kalėdų eglė čia stovėdavo vientisa ir natūrali – tokia, kokia ir užaugo miesto apylinkių miškuose. Ir būdavo ji, beje, didesnė negu bet kuri kita šalyje. Bent jau tarp tų – papuoštųjų. Būtent šioje aikštėje minios žmonių susirinkdavo sutikti Naujųjų metų, o ne tik į naujo kurios nors televizijos sezono atidarymą, o noras palikti skrandžio turinį ant grindinio čia kildavo dažniau pamaišius mišrainės ir pigaus putokšnio, o ne „Cubą Libre“ su „Margarita“.
„Helios“ kino teatru būtų galima sąlyginai pasidžiaugti vien dėl to, kad filmus didžiajame ekrane jis rodė dar gana ilgai po to, kai buvo privatizuotas. Tarkim, dabartinio klubo „New York“ (buvusio kino teatro „Tėvynė“) pastato istoriją nesunku sužinoti net nepasitelkus papildomų archyvinių šaltinių, o kapojant picą Savanorių prospekto čiliake net labai jauno vilniečio atmintyje iškyla kitados būtent šioje vietoje buvęs ištaigingas didysis senojo „Vingio“ holas (na, gal ir neverta skųstis, juk čia kinas rodomas iki šiol ir tikrai ne mažesne apimtimi negu anksčiau), o buvusio „Vilniaus“ kino teatro, kuriame dabar sėkmingai šopinasi naujų tam tikro brando šmūtkių mėgėjai, fasadas iki šiol išduoda čia buvus ne ką kita, o salę su projektoriaus ekranu vienoje iš keturių sienų. Seniai nesilankiusiems Naujosios Vilnios rajone skubu pranešti, kad jau kurį laiką tarp buvusios „Draugystės“ kolonų slankioja kiekvieno lietuvio širdžiai artimo prekybcentrių tinklo parduotuvės durys.
Vakarėliai buvusiuose fabrikuose ir gamyklose jau tapo visiems įprastu reiškiniu. Įprastu ir mielu dūšiai. Su tokio tipo vietomis viskas daug paprasčiau, nes tiek šių pastatų išorė, tiek vidus kalba patys už save ir savo istoriją pasakoja itin turiningai. Už tokio pasipasakojimo galimybę turėtume padėkoti tiems, kurie įrengdami vieną ar kitą naktinio gyvenimo erdvę suprato, kur pateko ir kokį interjero kūrimo žaidimą čia reikia žaisti.
Pasąmoninis laiko poslinkio efektas
Šią trumpą kelionę po sostinę baigsiu Švitrigailos gatvėje, ant kartais vis dar atgyjančio „Cecho“ stogo. Prieš pusantrų metų, baigiantis antrajam „Green Night“ festivaliui, tęsdamas dvylikos mėnesių senumo tradiciją kaip galutinį dasimušimo tašką pasiūliau draugams ne ką kita, o idėjinę žaliosios nakties šerdį – „Loftą“. Kadangi kai kas tradicijos turinį jau puikiai žinojo, o likę labai aiškiai nujautė, jokių alternatyvų negalėjo būti net teoriškai. Be kalbų apie vakarą, jo pasiekimus ir tolesnius planus nutipenome iki „Spartos“ stotelės tam, kad dar kartą prisimintume, jog mano kuprinėje vis dar guli nuo ankstyvos popietės ten užsilikusi pūslė pigaus alaus. Taip, dar dvilitrinė – kaip buvo įprasta tais laikais. Įkišę nosis pro didžiojo klubo duris įsitikinome, kad apsauginiai kuprinių turiniu linkę gyvai domėtis, tad nusprendėme perpilti alų į savo skrandžius kokiame nors jaukiame Naujamiesčio ir Naujininkų sankirtos užkampyje. Ilgai galvoti nereikėjo, nes su mumis buvo šalia esančio „Cecho“ (žinoma, taip pat įsikūrusio buvusios gamyklos patalpose) senbuvis. Jis puikiai žinojo, kaip patekti ant gretimais esančio pastato stogo, kad grožėdamiesi apylinkių vaizdu galėtume ramiai išlenkti tuos du litrus alaus.
Gėrėsi lėtai, o pokalbio tema krypo nuo lietuviško autotransporto subtilybių iki mūsų fakulteto studentų mokslinės draugijos veiklos. Vakarui baigiantis, iš margos dvidešimtmečių chebrytės paryhardinti liko tik keturi žurnalistikos antrakursiai, tad pro savo alma mater realijas šneka (ne)prasprūsti tiesiog negalėjo. Laukdamas pirmųjų patekančios saulės ženklų vis užmesdavau akį į horizontą, tada žvilgsnis nukrypdavo žemyn į gatvę – mano dėmesio negalėjo neatkreipti ilga taksi automobilių eilė, išsidriekusi priešais įėjimą į „Loftą“. Jau mažiausiai penkiolika metų diena iš dienos stebėdamas šio rajono gyvenimą (beveik visos mano gyvenamosios vietos visada būdavo kur nors netoli) sunkiai sugebėjau nuvyti mintį apie didžiulius pokyčius, kurių jis sulaukė per visą šį laiką. Kai kurios tų didžiųjų permainų buvo visai šviežios – prie to nemažai prisidėjo ir visai neseniai atsidaręs „Loftas“, ir už kelių šimtų metrų jau visu pajėgumu kvėpuojantis dizainerių kvartalas. Taksų paryčiais čia važiuodavo keliolika kartų daugiau negu krovininių sunkvežimių – ir tai buvo visai dėsninga vien dėl to, kad naujasis aplinkkelis jau buvo pasiruošęs perskirstyti eismo srautus. Tačiau ir žmonės iš čia judėjo ne į pietus, o į rytus, t. y. arčiau senamiesčio, kur nakvoti tapo daug madingiau. Bet šioje vietoje dar virė gyvenimas. Tokia jau, matyt, yra sostinės Naujamiesčio lemtis, pagalvojau. Kas žino, kaip jis atrodys dar po penkmečio?
Šių metų pradžioje tarp internautų nemažai diskusijų sukėlusi naršyklės „Internet Explorer 10“ (IE) reklama, aktyviai šerinama socialiniuose tinkluose, skleidė nostalgijos bangas virtualiose Y kartos atstovų miniose. Reklamoje IE priminė, kad yra „Child of 90’s“, su kurio tais tolimais laikais susipažinome tokiomis pat aplinkybėmis, kaip ir su „Jojo“, lanksčiaisiais diskeliais, 56k modemu, anksčiau ar vėliau numirsiančiais tamagočių gyvūnėliais, žaisliniais vandens šautuvais… Prisiminti senąją gerąją naršyklę, kurios patiko nekęsti, skatino ne tik nostalgiją keliantis muzikinis takelis ar gretinimas su daiktais, kuriuos pasąmonėje be galo mėgome ir kurie buvo perpildę mūsų gyvenimą, tačiau ilgainiui išnyko iš jo be pėdsako (kitaip tariant, tavo elektroninis gyvūnėlis jau numirė, tačiau IE – dar ne, leisk jai sugrąžinti tave į tavo kartai šiandien jau auksinį dešimtąjį dešimtmetį). Efektą stiprino už kadro pasigirstančios frazės, nudažančios bendrą žiūrovo ir IE praeitį naujais aukso atspalviais, ryškiausias iš jų, matyt, buvo „The future was bright“. Daugtaškis. Užkadrinio balso tembras ir atitinkamas tonas, susijungęs su lygiagrečiame takelyje grojančia muzika, šioje vietoje būtinai turėjo išspausti ašarą.
Žiūrėdamas klipą pirmą kartą pamaniau, kad dabar ašara turėtų išriedėti ir man. Tačiau ji neišriedėjo – matyt, dėl to, kad mano dešimtasis dešimtmetis buvo kiek kitoks. Nemėgau „Jojo“, tamagočiu mada užsikrėsti tiesiog nesugebėjau, o vandens šautuvą pamečiau po kelių dienų kautynių kieme – doro pakaito jam nebeatradau. Tačiau reklamos mintį, be abejo, pagavau. Pagavau ir perkėliau ją keliolika metų į ateitį – į tą naktį ant „Cecho“ stogo. Tada, stebint sparčiai besikeičiantį kvartalą Kauno ir Švitrigailos gatvių sankryžoje, pasąmonėje kilusi mintis apie ateities šviesumą (ir, be abejo, ryškumą) neapleidžia šio teksto autoriaus iki šiol.