Rašė: Sigita Ivaškaitė
Nuotraukos: BFL, redakcijos archyvo
Įdomu, kodėl pasirinkote skaityti šį straipsnį? Domitės opera? Skaitote visus straipsnius iš eilės? Planuojate artimiausiu metu eiti į operos teatrą? Galbūt netyčia buvote suvilioti nuotraukų?
Iš kur ir kodėl atsiranda tokie klausimai? Pastaruoju metu operos žanras pasaulyje išgyvena atgimimo laikotarpį, tačiau neišvengiamai susiduria su publikos klausimu. Todėl prieš pradedant rašančio ir skaitančio pokalbį būtų įdomu, jei patys sau apibrėžtumėte, kaip įsivaizduojate operą, o rašytojo bus pasistengta ir sudominti, ir galbūt atsakyti į kai kuriuos klausimus.
Antžmogiškas talentas?
Senokai praėjo laikai, kai į operą buvo žvelgiama kaip į vieną valstybės reprezentacinių įrankių. XIX a. buvo auksinis bene tikrąja to žodžio prasme. Dramos teatre išsikerojęs aktoriaus žvaigždės kultas buvo itin parankus klasikinės muzikos žanrui, besiorientuojančiam į solisto balso grožį, virtuoziškumą ir galimybes. Dainininkai tapdavo bene sudievintais idealais, giedančiais angelų balsais. Matyt, ne veltui garsiajame filme „Penktasis elementas“ operos solistės personažui parinkta kerinti mėlyno kraujo moteris – ateivė. Kompiuteriu patobulintas jos balsas sukūrė įspūdingą ateities muzikos ir arijos portretą. Galbūt būtent taip kažkada seniai publikai ir atrodydavo „antžmogiškais“ talentais apdovanoti vokalistai.
Didžioji dalis garsiausių šiandienos operos teatrų buvo pastatyti iki moderniųjų laikų ir yra laikomi architektūros paveldu bei atidžiai saugomi. Išpuošti raudonais ir purpuriniais (kilmingųjų spalvos) baldakimais ir auksu šie teatrai bene kas vakarą laukdavo minios žiūrovų, tarp jų – nemažai kilmingųjų ar to miesto (šalies) turtingųjų elito. Dar kartą prisimenant filmus: istorijos ir scenos, kai susirinkusieji į teatrą stebi vieni kitus iš savo balkonų, apkalbinėja, dalijasi naujienomis, – ne iš piršto laužtos. Vakarai stebint spektaklius anuomet atstojo mūsų šiandienius naktinius pasisėdėjimus feisbuke klausantis draugų rekomenduotos naujausios muzikos youtube.com, besidalijant aktualiausia socialine informacija.
Etiketas, taisyklės, normos, įpročiai ar net papročiai buvo neatsiejama vizito į operą dalis. Apie tai tikriausiai būtų galima rašyti ilgiausias mokslines studijas. Į teatrą rinkdavosi tiek nuoširdūs ir ištikimi muzikos gerbėjai, tiek įvairių aukštuomenės klubų atstovai, savo vakarėlius paįvairinantys vizitu į konkretų spektaklio veiksmą konkrečiu laiku, kai (kaip pagal susitarimą) buvo atliekami baleto intarpai.
Į operą – prievarta
Pirmasis, išsakęs mintį, kad opera gali tapti totaline meno forma, jungiančia muziką, dramą, dailę bei literatūrą, buvo žymusis kompozitorius Richardas Wagneris, savo darbais kėlęs revoliucijas ir stebinantis iki šiandien. Kaip ir daugelis genialių kūrėjų bei mąstytojų, R.Wagneris nesulaukė savo idėjų piko gyvas.
XX a., atnešęs perversmų dramos teatro srityje, kur viršų spektaklyje paėmė režisierius, palietė ir operą. Atrodo, šiandien nieko neturėtų stebinti mintis apie operą kaip visavertį spektaklį, tačiau dirbantiems šioje srityje vis dar tenka susidurti su publikos pasąmonėje įstrigusiais įsitikinimais.
Didžiausi Europos ir viso pasaulio teatrai paskutinį XX a. dešimtmetį ėmė atvirai diskutuoti, kaip susigrąžinti žiūrovus ir vėl pradėti su jais bendrauti. Viena vertus, seniai dingo ėjimo į operos teatrą tradicijos ir būtinybė. Drama vis dar išlaiko savo pozicijas, kaip (dažniausiai) lengviau suprantamas ir daugelio skoniui tinkamas žanras, o opera, kad ir kiek atsinaujintų, pasąmonėje daugeliui asocijuojasi su krinolinu, krakmolu, nėriniais, tapytais peizažais bei klykiančiomis moterimis (na, šios vis dar – skonio reikalas). Kai kurių subjektyvia nuomone, dėl tokio įvaizdžio kuo puikiausiai gali būti kalti mokytojai, dažniausiai prievarta vedantys mokinius į išskirtinai tradicinius operos spektaklius. Bet apie tai nepradėsime.
Vis dar taip apie operą manančius galime nustebinti žiniomis, kad šiandienos etalonai gerokai pasikeitę. Spektaklius režisuoti imasi garsūs ne tik teatro, bet ir kino kūrėjai, pavyzdžiui, Anthony Minghela („Anglas ligonis“, „Šaltasis kalnas“). Jis ėmėsi Giaccomo Puccini operos „Madame Butterfly“ ir Londone, Vilniuje bei Niujorke ji kritikų bei nuolatinės publikos buvo įvertinta aukščiausiais balais ir žavi iki šiol. XXI a. operos dainininkai vėl tampa gerai žinomais veidais ne tik operos srityje, jie yra kviečiami reklamuoti produktų, jų gyvenimas sekamas spaudos, kai kurie iš jų net išbando save kitose meno srityse: čia pavyzdžių toli ieškoti nereikia – visai neseniai kino juostoje „Narcizas“ nusifilmavo ir lietuvių solistė Asmik Grigorian. Be to, jei vaikystės vaizdiniuose visi operos vokalistai iškyla kaip nuoširdūs, bet itin apvalių kūno formų vidutinio amžiaus žmonės, – pamirškit. Reikalavimai, keliami agentų, prodiuserių ir režisierių, seniai juos pavertė jaunuoliais atletais, sportininkais ir modeliais.
Šiuolaikinės operos scenoje beveik nebelieka sąlygiškumo, tradicinių kostiumų, dvarų ir rūmų. Visa tai keičia mūsų kasdienybės vaizdai, vilos ar lūšnynai. Atrodo, tarsi dar kartą apsisuko ratas, ir kažkada aktualios buvusios operos bei jų siužetai įgauna naują kvėpavimą. Šiandien mitologinė Elektros istorija gali virsti pasakojimu apie Amy Winehouse. Reiktų turėti omenyje ir tai, kad rašomos ir naujos operos, kurių muzikinė pajauta artėja prie šiuolaikinės populiariosios muzikos, o pasirinktos temos, istorijos nebereikalauja iš žiūrovo skaityti siužeto santraukų, nes yra žinomos ir artimos. Tarkime, visiškai neseniai pasirodžiusi opera apie Annos Nicole Smith gyvenimą ar Vilniuje rodytas spektaklis „Meilė ir kiti demonai“ pagal populiarųjį to paties pavadinimo Gabrielio Garcíos Márquezo romaną.
Naujovės patinka ne visiems
Žinoma, atsiranda žiūrovų, kuriems tokios naujovės ne visada būna priimtinos, kurie nori išsaugoti „klasiką“. Visada išliks skirtingos nuomonės, papildančios vienos kitas ir istorijai paliekančios svarbių pranešimų apie tai, kas buvo svarbu ir nauja, o kas tiesiog pratekėjo pro šalį. Štai kodėl šiandienis rūpestis dėl žiūrovų yra toks aiškus ir logiškas. Ar kuriant naujas operos interpretacijas, ar nusprendus sukurti tradicinį klasikinį spektaklį, itin svarbi tampa žinia, idėja, kurią kūrėjai savo koncepcija imasi siųsti. Todėl kinta ir bendravimas su potencialiu žiūrovu. Operos teatras ima taikyti populiariosios kultūros komunikacijos priemones, taip tikėdamasis pasiekti ir supažindinti publiką su naujovėmis tam, kad ši galėtų pasirinkti, ar tai atitinka jos požiūrį ir skonį.
Šiemet „Vilnius City Opera“ tapę bohemiečiai renkasi žengti panašiu keliu. Pirmąja premjera – Wolfgango Amadeus Mozarto „Visos jos tokios“ (režisierė – Dalia Ibelhauptaitė) – trupė paliečia šiandienį istorijos aktualumą. Mes gyvename laike, kur turtingi ir žymūs visuomenės veikėjai gali sau leisti bet ką, jie perka ne namus, jie perka salas. O visi eiliniai mirtingieji negali nustoti jų stebėti ne tik gatvėje – tam kuriami žurnalai, TV laidos, interneto puslapiai… O galiausiai mes vieni kitus teisiame: visi jie tokie – išdavikai, melagiai ir sukčiai. Bet ar tikrai? Kokios yra jų poelgių priežastys ir aplinkybės? Dar XVIII a. W.A. Mozartas uždavė šiuos klausimus, tačiau nepaliko vieno atsakymo, nesudėliojo visko į lentynėles. Kaip apie tai mąstome šiandien? Ir kaip tai atrodo šiandieniame pasaulyje?
„Vilnius City Operos“ premjera „Visos jos tokios“ Vilniaus kongresų rūmuose gegužės 8–12 d.