Rašė: Marius Burokas
Nuotrauka: Šarūno Mažeikos (BFL)
Kas nežino Alvydo Šlepiko: aktoriaus, scenaristo, režisieriaus, poeto ir prozininko?.. Tikime, kad tokių tarp mūsų skaitytojų nėra. Na, o artėjantis Vilniaus knygų festivalis – gera proga pakalbinti 2012 m. „Metų knygos“ laureatą (už romaną „Mano vardas – Marytė“) ir padiskutuoti su juo apie lietuviškos literatūros realijas.
– Kaip tave susirado literatūra? Kas, kokie autoritetai, rašytojai, bendraminčiai buvo svarbūs tau pradėjus rašyti, teberašant?
– Literatūra mane susirado paprastai ir dėsningai: jau eidamas į pirmą klasę puikiai skaičiau, mane skaityti išmokė vyresnė sesuo, kai buvau ketverių. Skaičiau labai daug ir vis nekantraudamas laukiau, kada pagaliau galėsiu imti knygas iš suaugusiųjų skyriaus. Natūralu, kad nuo mažens daug skaitydamas paprastai ir be didelių svarstymų pradedi rašyti. Tiesą sakant, net negalėčiau prisiminti, kada tai atsitiko. Mokykloje turėjau puikius lietuvių kalbos ir literatūros pedagogus, kurie visada skatino kūrybą. Jaučiausi palaikomas, žinojau, kad mano kūryba laukiama ir bent jau literatų būrelio nariams įdomi. Dar mokykloje pasirodė ir pirmoji mano publikacija rajoniniame laikraštyje „Pirmyn“. Gavau netgi honorarą. Besimokydamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometėje Konservatorijoje) debiutavau respublikinėje spaudoje: pirmiausia Zitos Čepaitės redaguojamoje „Aušrinėje“, o paskui ir „Metuose“ (nešiau eilėraščius dar į „Pergalę“, o publikacija pasirodė jau pirmajame „Metų“ numeryje“). Tada prasidėjo mano bendravimas su Valdu Kukulu ir su būsimais „Svetimais“. Kadangi mokiausi ne universitete, jaučiausi esąs kiek pašalyje ar nuošalyje nuo literatūrinio vyksmo. „Metų“ publikacija patraukė Valdo Gedgaudo dėmesį, jis susirado mane ir pakvietė prisijungti prie universiteto „Literatų kalvės“ veiklos. Šiek tiek dalyvavau, bet nedaug, nes konservatorijoje buvo labai intensyvios studijos, neleidusios laisvai dalyvauti ten, kur nori. Vis dėlto didelį įspūdį paliko Marcelijaus Martinaičio suorganizuota kelionė į Druskininkus, pas druskininkiečius poetus Vytautą Bložę, Nijolę Miliauskaitę ir Kornelijų Platelį. Dalyvavome rodos šešiese: V.Gedgaudas, Dainius Dirgėla, Evaldas Ignatavičius, Donatas Valančiauskas, Liutauras Leščinskas ir aš. Gali būti, kad buvo ir Dainius Gintalas, bet regis, kad ne. Ta kelionė buvo nepaprasta – atsidūriau žmonių, kurių kūrybą nepaprastai vertinau, mėgau, o, tarkime, M.Martinaičio tiesiog mokėjau atmintinai, rate. Didžiulį įspūdį darė viskas: ir kaip jie analizavo mūsų kūrinius, ko juose ieškojo, ką akcentavo ir kaip pasakojo apie savo kūrybą, galų gale, kaip Vytautas, persirišęs galvą juoda juostele, vis slėpėsi nuo saulės, kaip palenkusi galvą tyliai šypsojosi Nijolė, kaip dalykiškai vadovavo Kornelijus, kaip diskretiškai tarsi į šalį pasitraukė Marcelijus, leisdamas kalbėti žmonėms, pas kuriuos mus atvežė. Vakare valgėme lašinius su krienais pas Bložes – jie tada dar nebuvo pasidavę į Rytus (gal tiksliau – ne taip smarkiai pasidavę) ir klausėmės pasakojimų apie eilėraščių likimus, apie tai, kiek daug prisidėjo M.Martinaitis, kad didelė dalis V.Bložės kūrybos nedingtų sovietinėje cenzūrų bei draudimų mėsmalėje…
Ta kelionė į Druskininkus suteikė nepaprastai daug kūrybinių impulsų, smarkiai prisidėjo prie to, kad imčiau rašyti rimčiau, kad nemesčiau šio užsiėmimo.
Beje, kaip tik per tą kelionę Marcelijus ir pasiūlė mums, ten buvusiems, kartu leisti antologiją, tarsi atkartojant, ataidint „Žemę“. Tuo metu pirmosios knygos labai sunkiai skynėsi kelią ir apskritai knygų leidyba buvo beveik komos būsenos, tad keletui poetų išleisti vieną knygą ir taip debiutuoti buvo tinkamiausias sprendimas. Taip atsirado „Svetimi“.
Be mano jau minėtų žmonių, tuomet ir vėliau didelį įspūdį darė Vlado Šimkaus, Jono Strielkūno, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos kūryba, taip pat ir pažintis su šiais nepaprastais žmonėmis.
– Sklando gandai, kad kada nors turėtų pasirodyti tavo poezijos knyga. Ar tie gandai pamatuoti? Ir iš viso, ar per daugybę įvairių darbų lieka laiko poezijai?
– Esu parašęs pakankamai eilėraščių. Iš jų tikrai susidarytų knyga, tik kol kas nematau jokio vientiso ir man pačiam įdomaus jungiančio tuos eilėraščius į vienį elemento. Todėl leidyklai atiduoti tos knygos neskubu, ji pamažu klostosi galvoje – anksčiau maniau ją pavadinti „Geografijos nužudymas“, vėliau „Mėnasis“ (su „a“), dabar dar kitaip. Jau tai, manau, rodo, kad ta knygelė keičiasi. Bet ji bus. Turėtų pasirodyti.
– Tavo romanas „Mano vardas – Marytė“ pasakoja apie po Antrojo pasaulinio karo į Lietuvą nublokštus vokiečių vaikus. Šiemet išėjo Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“ – apie žydų žudynes per tą patį karą. Kaip manai, gal lietuvių proza pagaliau atsigręžia į skaudžias, nutylimas, tabu temas? Kas patį paskatino parašyti romaną apie „vilko vaikus“?
– Lietuvių literatūra yra sveika ir normali literatūra, todėl natūralu, kad rašytojai imasi įvairiausių temų, net ir tų, kurios buvo apeinamos ar nutylimos. Nevadinčiau tų temų tabu, nes niekas jokių tabu dabar neturi. O nežinojimas, tarkime, apie „vilko vaikus“ yra susijęs ne su dabartiniais draudimais, bet su sovietine praeitimi. Skaudžios temos neišvengiamos literatūroje, nes apie tai, ką tebeskauda, reikia kalbėti, išsisakyti, gal išrėkti. Negali likti jokių nutylėjimų, nes jie ims tvinkti, pūliuoti ir bus tik blogiau. Ėmiausi rašyti romaną „Mano vardas – Marytė“, nes jutau, kad turiu nors ir mikroskopiškai menku indėliu prisidėti prie kovos su Tamsiąja Puse. Reikia priminti, kalbėti, prisiminti patiems nuolat – karas yra siaubingiausia, kas gali ištikti. Apie tai ypač reikia kalbėti dabar, kai vienur ir kitur vis įsiplieskia karo židiniai. Žmonės užmiršta, koks tai blogis. „Vilko vaikai“ tebegyvena nešini savo karu – daugelis nežino savo tikrųjų vardų, kiti gimimo datų, treti taip ir nesutiko artimųjų, karas juos išblaškė ir tam tikra prasme jiems jis dar tebesitęsia. Rašiau knygą, kuri būtų kaip trumpas smūgis, greit persiskaitytų, vengiau didelių aprašymų, psichologizavimų – norėjau, kad ją galėtų skaityti paaugliai, kurių mąstymas dažnai fragmentuotas, jiems reikia daug informacijos, bet greitai, jiems reikia vaizdų. Paaugliai, atrodo, skaito, bet skaito ne tik paaugliai.
– Esi aktorius, scenaristas ir režisierius, taip pat rašytojas. Kokia tau, kaip profesionalui, atrodo dabartinės lietuvių dramaturgijos padėtis? Ar yra stiprių lietuvių autorių (nes didžioji dauguma žino tik Marių Ivaškevičių)?
– Lietuvių dramaturgijos padėtis vidutiniška. Yra rašančių, yra spektaklius statančių, bet tai neįdomu, nes teatras neturi ateities. Dramaturgija juo labiau. Galbūt todėl vienas geriausių Lietuvos dramaturgų (Herkus Kunčius – red. past.) rašo pjeses, kurios yra skirtos skaityti. Beje, M.Ivaškevičiaus pjesės taip pat yra skirtos skaityti. Šiaip jau dabar paplitusios vienadienės pjesės, kurios persirita per įvairias teatrų rampas, nusirita tolyn ir dingsta, – tai jau niekam nebereikalinga, nes ne nauja. Tai liudija, kad ir kalbama tose pjesėse dažniausiai apie menkniekius ir dažniausiai niekine forma. Didžioji dalis dramaturgų yra tiesiog beraščiai, todėl ir žinome tik jau minėtus Herkų bei Marių, dar S.Parulskį, Gintarą Grajauską, Daivą Čepauskaitę, Mindaugą Valiuką, Laurą Sintiją Černiauskaitę ir dar kelis. Ir visi mano išvardytieji yra ne tik dramaturgai arba tiksliau – dramaturgai tik pagal poreikį: reikia pjesės – prašom, nereikia – rašom ką kita. Išleistas ir skambiai pavadintas „XXI amžiaus lietuvių dramaturgijos“ tomas, bet kas iš to? Rašyti pjeses iš esmės yra keblus dalykas, nes jos atsiduria įvairių režisierių naguose ir tada už jų sudarkymą autorius dar turi būti dėkingas teatrui. Už tai, kad iš viso teikėsi atkreipti dėmesį į kažkokio literato šūdiną kūrinėlį. Manau, dramaturgija laimingai numirs, ir tai tik į gera. Bent jau tokia, kokia yra dabar.
– Ar pritartum atkakliai aidinčioms kalboms, kad lietuvių literatūros kokybė prastėja ir smunka, o mus užplūdo menkaverčių knygų tvanas? O gal dabartinės literatūros paveikslas tau atrodo optimistiškas?
– Visais laikas sukuriama daug menkavertės lektūros. Dabartis nėra kuo nors unikali. Galų gale, jeigu apninka tokia paranoja ir pradedi manyti, kad visos šiemet pasirodžiusios knygos yra šlamštas, galima pasiimti pernykštes knygas. Juk prirašyta pasaulyje tiek, kad net vienų metų produkciją vargiai perskaitytum. Susidaro įspūdis, kad dejuoja dėl literatūros kokybės tie, kurie tiesiog tingi skaityti ir a priori žino, kad viskas neįdomu, viskas nuobodu. Taip nebūna. Literatūros kritikui, taip dejuojančiam, reiktų pasiūlyti kiek pailsėti nuo prievartinio skaitymo, pabandyti skaityti tik savo malonumui ir pamažu literatūros paveikslas sugrįš į pakenčiamas ribas. Dar vienas tokių kalbų šaltinis – žmonės, kurie patys dirba leidybos versle. Juos visada, anot tavęs, užplūsta menkaverčių knygų tvanas. Bet keistu būdu tą tvaną kelia tik konkuruojančios leidyklos.
– Ar įsivaizduoji save kaip bestselerių rašytoją? Kokia, tavo manymu, būtų lietuviško bestselerio, kokybiško ir gero, sėkmės formulė? Kas iš viso yra sėkmė literatūroje?
– Na, romanas „Mano vardas – Marytė“ yra gana gerai parduodamas – eina į pabaigą ketvirtojo leidimo tiražas, todėl jį, manau, galima vadinti bestseleriu. Kiekvienas autorius nori, kad jo kūryba būtų skaitoma, plistų žmonėse, o tam neužtenka vien bibliotekų, reikia, kad knyga būtų ir perkama.
Lietuviško bestselerio sėkmės formulė yra turbūt tokia pati kaip ir nelietuviško – įdomus, kablingas siužetas bei geras stilius. Ir paslaptis.
– Ką manai apie visas technikos naujoves, kurios skverbiasi ir į literatūros lauką, keičia skaitymo įpročius? Ar paimtum į rankas elektroninę knygą? Kokią matai knygos ateitį?
– Skaityti elektroninę knygą yra patogu tada, kai esi ne namie. Iš esmės tu gali skaityti bet kur, tik bibliotekos su savimi nepasiimsi, o elektroninę skaityklę, kurioje telpa visa ta biblioteka, gali. Kol kas aš dar nesinaudoju elektroninėmis skaityklėmis, tačiau tai nereiškia, kad ateity neskaitysiu elektroninių knygų. Beje, „Mano vardas – Marytė“ jau pasirodė (arba netrukus pasirodys) ir elektroniniu formatu.