Kalbino: Nerijus Maliukevičius
Iš anglų kalbos vertė: Gediminas Pulokas
Edwardas Lucasas – puikiausiai Rytų ir Centrinę Europą pažįstantis čia gyvenęs Vakarų žurnalistas, rašantis apie ją daugiau nei 25 metus. Šis savaitraščio „The Economist“ užsienio naujienų redaktorius Didžiojoje Britanijoje laikomas vienu geriausių mūsų regiono ekonomikos ir politikos ekspertų, o lietuvių skaitytojams, be kita ko, puikiai pažįstamas iš prieš keletą metų lietuviškai pasirodžiusios knygos „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“. Vilniaus knygų festivalyje pasirodys nauja jo knyga lietuvių kalba „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija kvailina Vakarus“. Šia proga autorių kalbina politologas Nerijus Maliukevičius.
– Pone E.Lucasai, ką tik į lietuvių kalbą išversta jūsų knyga „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija kvailina Vakarus“ tiesiog meistriškai atskleidžia, kaip trys Baltijos šalys per savo istoriją buvo priverstos virsti Rusijos ir Vakarų šalių slaptųjų tarnybų kovos lauku. Būtų įdomu sužinoti, ar šiame šnipinėjimo kontekste Lietuva kuo nors iš esmės skiriasi nuo Latvijos ir Estijos?
– Skiriasi nebent tuo, kad yra šiek tiek didesnė ir pasipriešinimo judėjimas joje buvo stipresnis. Lietuvoje buvo gerokai daugiau miško brolių nei kitose dviejose Baltijos valstybėse.
– Aprašydamas šokiruojantį rusų teisininko Sergejaus Magnickio mirties atvejį knygoje paaiškinate, kaip Rusijos slaptosios tarnybos veikia drumstoje korupcijos ir nusikalstamumo aplinkoje. S.Magnickio byla Vakaruose sukėlė tam tikrų reakcijų, kurios lėmė ir atitinkamus Maskvos atsakomuosius veiksmus. Kokia Vakarų strategija siekiant teisingumo šioje byloje, jūsų asmenine nuomone, būtų veiksmingiausia? Ar ES ir Europos šalys taip pat turėtų paskelbti ką nors panašaus į JAV Kongrese priimtą Magnickio aktą?
– Žinoma. Ir ne tik. Turėtume neišduoti vizų ir įšaldyti Vakaruose esantį turtą visiems, kuriuos įtariame esant susijusius su šia žmogžudyste arba prisidėjus apvagiant Rusijos mokesčių mokėtojus. Turiu nemenkų nuogąstavimų, kad poputiniškosios santvarkos (o tokia galiausiai vis tiek kada nors susiformuos) valdantieji priekaištaus mums, vakariečiams, jog buvome visų tokių piktnaudžiavimų valdžia, kurie Rusijoje įvyko per pastaruosius 20 metų, bendrininkai.
– Estijos saugumo policija („KaPo“) jau daugiau nei dešimtmetį viešai skelbia Estijos saugumui kylančių grėsmių ir šnipinėjimo veiklų, kurias jų šalyje atlieka rytinė kaimynė, metines apžvalgas. Neseniai ir Lietuvos slaptosios tarnybos, Valstybės saugumo departamentas (VSD) bei Karinė žvalgyba (AOTD), visuomenei paskelbė panašias metines ataskaitas. Jose tvirtinama, kad didžiausi saugumo iššūkiai Lietuvai yra susiję su energetikos sektoriumi, kibernetiniu saugumu ir priešiškomis informacinėmis operacijomis mūsų žiniasklaidoje. Ar sutiktumėte su šiais teiginiais? Ar minėti saugumo pavojai yra vienodai aktualūs visoms Baltijos valstybėms? O galbūt šį Rusijos žvalgybos taikinių Lietuvoje sąrašą papildytumėte dar kuo nors?
– VSD pastaraisiais metais buvo veikiau politinių intrigų auka – mano galva, labai tikėtina, jog visa tai sumaniai režisavo Maskva, kad susilpnintų Lietuvą. Manau, skirtingose valstybėse Rusija taikosi į skirtingus dalykus. Lietuvoje jos taikiniai buvo VSD ir politinės partijos. Latvijoje ir Estijoje ji naudojasi rusakalbių, o Lietuvoje, bent anksčiau, mėgino pasinaudoti lenkų mažuma. Energetika ir geležinkelių verslas taip pat nuolat sulaukia jos dėmesio. Be to, Rusijai būdinga naudotis ir ekstremistinėmis dešiniojo sparno grupėmis, kad diskredituotų Baltijos valstybes. Televizijos kadrai, vaizduojantys skustagalvius, gėjų persekiotojus, antisemitus ir kitus fanatikus, yra puiki medžiaga Kremliaus propagandininkams.
– Kaip vertintumėte šią Baltijos šalių saugumo tarnybų metinių apžvalgų praktiką? Ar įmanoma pasipriešinti agresyvioms Rusijos slaptųjų tarnybų operacijoms šitokiu ėjimu į viešumą?
– Man kelia susižavėjimą tiek Estijos „KaPo“ budrumas, tiek tiesumas aprašant savo šaliai kylančias grėsmes. Norėčiau, kad ir kitos Vakarų šalys elgtųsi taip pat. Džiaugiuosi, kad Lietuvos VSD bei AOTD irgi daro tai, ką daro, – norisi tikėti, jog šios tarnybos turi joms būtiną politinį palaikymą ir finansinių išteklių. Manau, kad, panašiai kaip ir „Haryje Poteryje“, nėra reikalo miglotai kalbėti apie „Rytų kaimyną“ kaip „Tą, kuris privalo likti neįvardytas“. Rusiją derėtų vadinti Rusija, o Voldemortą – Voldemortu.
– Viena labiausiai intriguojančių jūsų knygos dalių yra skirta britų ir amerikiečių slaptosioms operacijoms Baltijos šalyse po Antrojo pasaulinio karo. Vadinamųjų miško brolių istorija čia, Lietuvoje, paprastai pasakojama iš kitos perspektyvos, todėl buvo itin įdomu skaityti apie Vakarų valstybių vaidmenį šiuo laikotarpiu. Ypač tą knygos vietą, kur užsimenate, kad ieškote žmonių, kurie buvo šių įvykių liudininkai ar tiesiogiai juose dalyvavo, ir kviečiate juos kreiptis į jus bei pasidalyti savo patirtimi. Kokia buvo reakcija pasirodžius šiai knygai, galbūt kas nors kreipėsi į jus ar jums į rankas pateko kokių nors naujų dokumentų? Galbūt atsirado naujų krypčių tolesniems tyrimams?
– Taip, šiek tiek įdomių atsiliepimų sulaukiau, paaiškėjo ir tam tikrų detalių. Bet daugiausia apie estiškąją operacijos pusę. Šiaip ar taip, dabar ėmiausi rašyti knygą apie kibernetinį saugumą, tad istorinius tyrimus kol kas atidėjau.
– „Raudonasis tinklas“, kurį aprašote knygoje, – ypač stiprus mentalinis vaizdinys, atskleidžiantis, kaip sovietų slaptosios tarnybos Vakaruose organizuodavo apgaulės operacijas, kad įviliotų Kremliaus oponentus į savo suregztą tinklą ir pasinaudotų jais savo naudai. Tokia strategija pritaikyta per „Tresto“ operaciją, vėliau ja naudotasi ir Baltijos šalių atveju. Galbūt ši karti patirtis labiausiai ir kliudo Vakarams plėtoti santykius su šiuolaikine Rusijos pilietine visuomene bei opozicinėmis organizacijomis?
– Iš praeities iš tiesų turėtume pasimokyti. Savo žvalgyba Rusija meistriškai naudojasi ištisus amžius. O mes ją būname linkę nuvertinti ir dėl to rizikuojame. Ši šalis itin vykusiai organizuoja tokias apgaulės operacijas, kurios žadina Vakarų patiklumą ir pagundą norimus bei įsivaizduojamus dalykus laikyti realiais.
– Galite pagrįstai būti vadinamas kovotoju už Lietuvos nepriklausomybės reikalą. Akivaizdu, kad jūsų domėjimasis Lietuvos politika ir žvalgyba veikiau yra padiktuotas širdies apsisprendimo. Neseniai mūsų šalies slaptosios tarnybos išgyveno viešų skandalų laikotarpį, o netrukus patyrė ir vidinių reformų. Kokie jūsų įspūdžiai apie šiuos įvykius ir ką patartumėte mūsų institucijoms, kad, susidurdamos su šiandienės Rusijos apgaulės operacijomis, jos būtų stipresnės ir veiktų efektyviau?
– Manau, svarbiausia, kad slaptosios tarnybos nesikištų į politiką, o politikai nesikištų į slaptųjų tarnybų darbą. Reikėtų vadovautis šūkiu „šalin rankas“, panašiai, kaip juo vadovaujamasi kariuomenės ar teismų atveju.
