„Sapnavau Dalí“ – nauja rubrika be pradžios ir pabaigos. Šiek tiek veikiama gravitacijos dėsnių. Šiek tiek aptaškyta kosmoso dulkėmis. Šiek tiek įkvėpta Salvadoro. Šiek tiek gal patiktų Froidui. Kaip netikėtai atsirado, taip netikėtai gali ir pradingti.
Nuotrauka: Ugnės Henriko
Sapnų režisūrai aktorė Beata Tiškevič pasiduoda nekantraudama ir gyvai irdamasi rankomis. Kai kurie jų tokie žaibiški, kad pabėgtų iš Akimirksnio filmų festivalio, kiti virsta kunkuliuojančiomis vaizdų kaskadomis, išplaunančiomis bet kokias sąmonės nuosėdas. Rekvizitas? Surikiuotas apačioje.
– Sapne kaip kine?
– Tikrai taip. Mano sapnai dažnai lenkia mano pačios vaizduotę.
– Posmas-nėrinys, kuriuo pasipuoštum?
– Gintaro Grajausko: „Nesgi esu visai ne tas, kurio laukėte, kitokios mano rankos, eigastis, gyvenimo būdas, jei užkalbintų kas, atsakyčiau kitaip.“
– Po sekreto stiklu slėptum…
– … nagą.
– Tavo būtasis laikas?
– Koridoriai ir durys.
– Tavo dažninis kartas?
– Muzika ausyse ir šokiai prie šviesoforo.
– Ar melas būna gražus?
– Čia ilgai galvojau. Ir net tada, kai jis padeda pasislėpti ar kitą apsaugoti nuo skaudžios realybės, jis nebūna gražus ir aš jo negaliu pateisinti. Nemėgstu bet kokios rūšies melo ir pati ypač retai meluoju – neturiu šio įpročio.
– Už kokią šviesą apdovanotum?
– Už mėlyną kaip pas Krzysztofą Kieślowskį.
– Jo (-s) žodžius įsidėtum į lūpas…
– Yra toks žmogus, bet aš nesakysiu.
– Jo (-s) žodžius įsidėjai į širdį…
– Kai tėtis pasakė, kad esu jam autoritetas.
– Tobula kino salė būtų…
– … autobusas.
– Plaukti nugara…
– … lengviau, negu plaukti ant pilvo, bet vis tiek man vargiai pavyksta.
– Paukščių pienas tau…
– … kažkada buvo skanu.
– Dienos saldumas – tai…
– … pietų miegas.
– Žaidi žaidimą…
– Žaidžiu „Klases“. Vis dar.
– „37O“ – tai…
– … apsisukti aplink savo ašį… Na, ir dar šiek tiek.