UOSTO FUGA
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.
Kai jau manai, kad kilnios ir taurios knygos šiais išskydusiais laikais neberašomos, kai vis nuožmiau atidą ir jautrą keičia pretenzija ir narciziškumas, o viešiesiems veikėjams, užuot atsigręžus į turtingą paveldą ir kanoną, rūpi apsistatyti laikinais stabais – net jeigu tas stabas bus jis pats, literatūrologo M.Kvietkausko eseistika grąžina pasitikėjimą lietuvių kultūros išskirtinumu ir humanitarikos misija, idealais.
Knygos tekstuose pasakotojas, keliaudamas po primirštas Vilniaus kultūros erdves ir kitus Europos kraštus, rekonstruoja ištisą epochą, atmintį įgalina dabarčiai ir ateičiai – ir pasakoja vietomis bemaž detektyviniu stiliumi, kad skaitytojas pats pasijunta veikiąs Milošo ar Glaubico Vilniuje.
Ypatinga šios knygos tekstų ypatybė – susitapatinimas. Pasakotojas, tirdamas Lietuvos kultūros ženklus ir reliktus, asmenybes ir likimus, taip giliai ir atvirai įsitraukia į praėjusio laiko sąlygas ir istorijas, kad regisi pats esąs tų įvykių dalyvis ar liudininkas. Antai svarstydamas apie Vlado Drėmos atsidavimą atkuriant dingusio Vilniaus architektūrą, M.Kvietkauskas kelia prielaidą, kad meno istorikas savo statusą sutapatindavo su praeities situacijomis. Ši analogija tinka pačiam M. Kvietkauskui – kiekvienas autoriaus judesys yra prisotintas turtingo Lietuvos kultūros paveldo.
Ne tik M.Kvietkausko dar 2004 m. aprašytam Kipro konfliktui, bet ir Lietuvos dabartinei realybei, kai valstybę groteskiškai išsiūbuoja tokios temos kaip dirbtinis apvaisinimas, išperkamoji visureigių nuoma ar beržinė košė, puikiai tinka ištara iš „Uosto fugos“: „Svarbiausia šio nesibaigiančio konflikto priežastis – dvasinio kilnumo trūkumas; tad kas kitas, jei ne rašytojai, gali jį sumažinti.“
Ir ši knyga tiks tiems, kurie siekia dvasinio kilnumo kasdienybėje, kurie tikisi visuomenėje sumažėsiant barbarybės. Net jei tik po žingsnelį. Po vieną esė. Špilis po špilio iki tvirto kultūros valstybėje ir kultūringos valstybės mūro.