Rašė Jorė Janavičiūtė
Nuotrauka Rasmuso Wen Carlseno
Kovą Vilniuje koncertuos skandinavų elektronikos grupė „Liima“, kurios pagrindą sudaro kita grupė „Efterklang“. 2014 m. šios danų grupės branduolys Casperas Clausenas (C.C), Rasmusas Stolbergas (R.S.) ir Madsas Braueris sukirto rankomis su suomiu perkusininku Tatu Rönkkö ir pradėjo kartu eksperimentuoti – taip prasidėjo grupės „Liima“ kelias. Praeitais metais jie išleido jau antrąjį albumą „1982“. Apie šį albumą ir apskritai kūrybinį procesą kalbamės su grupės vokalistu C.Clausenu ir bosistu R.Stolbergu.
– Kodėl „Efterklang“ tapo „Liima“?
R.S.: Norėčiau pastebėti, kad „Liima“ nepakeitė „Efterklang“. Abi grupės yra aktyvios ir gyvuoja paraleliai. „Efterklang“ šiuo metu nekuria albumų ir nerengia koncertinių turų kaip anksčiau, bet yra užsiėmusi įvairiais projektais ir įrašais. „Liima“ atsirado, nes norėjome sukurti kažką nuo pat pradžių kartu su T.Rönkkö. Mūsų kūrybinis procesas 100 proc. demokratiškas, gyvuose pasirodymuose naudojame kitokią garso aparatūrą ir instrumentus. Tai pastūmėjo „Liima“ į teritorijas, į kurias „Efterklang“ niekada nebūtų nukeliavusi. Tai mums yra įdomu ir vilioja. Kai 2014-ųjų liepą sukūrėme „Liimą“, nemanėme, kad įrašysime du albumus ir leisimės į koncertinius turus po visą pasaulį. Manėme, kad tai bus vienkartinis eksperimentas, visa tai mus užklupo netikėtai.
– Kodėl „1982“?
C.C.: 1982-ieji yra mano gimimo metai, panašiais metais gimė ir kiti grupės nariai. Taigi mes visi užaugome panašiame kultūriniame lauke, mus visus supo panaši popmuzika ir holivudiniai filmai. Mums visiems labai svarbu surasti bendras, mus siejančias kultūrines nuorodas. Kai kuriame muziką ar tiesiog kalbamės, ieškome, kas jaudintų mus visus.
– Koks jūsų muzikos kūrimo procesas? Ar jūs pirmiau sukuriate muziką ir po to sugalvojate viso albumo idėją, ar atvirkščiai?
C.C.: Iki šiol „Liimai“ muzikos kūrimas buvo labai organiškas procesas. Susitinkame ir kuriame muziką be jokio išankstinio pasiruošimo. Muzika ir dainų žodžiai tarsi randasi iš mūsų susitikimų, jamų ir pan. Mūsų idėja ir yra taip kurti. Aš dainuoju iškart sugalvodamas žodžius, klausausi kitų grupės narių, o jie klausosi manęs.
– Kaip gimsta jūsų dainų pavadinimai? Ar „Liima“ turi politinį atspalvį? Jūs esate išleidę dainas pavadinimais „Amerika“, „Russians“…
R.S.: Mūsų pirmasis albumas „ii“ buvo parašytas labai įdomiu metu. Rusija aneksavo Krymą, artėjo JAV prezidento rinkimai, taigi visiems rūpėjo tas cirkas – kas taps kitu Amerikos prezidentu, iškilo D.Trumpas. Tai galėjo intuityviai paveikti to albumo dainas. „Russians“ buvo pavadinta taip, nes pirminėje dainos versijoje buvau naudojamas V.Putino, kalbančio angliškai Sočio olimpinių žaidynių pristatyme, įrašas, taip pat dainoje naudojamos rusiškos dainos, parašytos Maskvos olimpinių žaidynių 1980-aisiais atidarymo ceremonijai, sample’as. Tai buvo pirmieji dainos elementai. „Amerika“ buvo sukurta Madeiros saloje, toli Atlanto vandenyne, tarp Europos ir Šiaurės Amerikos. Manau, kad įkvėpimas dainos žodžiams Casperui atėjo būtent dėl vietos. Pirmieji žodžiai, kuriuos jis sudainavo, buvo „Amerika“.
Mūsų dainų pavadinimai kartais yra šmaikštūs. Kai pradedi kurti dainą, ne visada žinai, kokia ji bus, kokie žodžiai skambės, bet tam, kad dainai suteiktum kryptį, turi ją kaip nors pavadinti. Taip dainos gauna pavadinimus ir jie dažnai prilimpa. Albume „1982“ yra daina pavadinimu „David Copperfield“. Jos orginalus pavadinimas buvo „Harry Potter“, nes daina atsirado iš abstrakčios elektroninės kompozicijos, kurią sukūrė mūsų grupės narys Madsas, grojantis elektroniniais instrumentais. Mes kartais jį vadiname Hariu Poteriu (šypsosi). Vėliau Casperas pradėjo dainuoti apie tai, ką reiškia būti vieninteliu vaiku savo šeimoje, ir tuomet mes pagalvojome, kad pavadinimas „Harry Potter“ šiai dainai labai tinka, nes jis irgi buvo vienintelis vaikas. Tik vėliau negalėjome taip pavadinti dainos dėl autorinių teisių ir turėjome jai sugalvoti kitą pavadinimą. Taip šis kūrinys gavo pavadinimą „David Copperfield“. Dar vienas magas, taip pat vienintelis vaikas šeimoje.
C.C. Aš nesakyčiau, kad mūsų dainos yra politinės, dainų skleidžiamos žinutės yra veikiau kultūrinės nei politinės. Gali būti, kad dainomis „Russians“ ir „Amerika“ pasąmoningai stengiausi atrasti mūsų vietą žemėlapyje, tarp sienų, kurių nė vienas mūsų pats nesirenka, ir suprasti, kaip tos sienos mus veikia. „Liima“ gimė tada, kai atrodė, kad Europos Sąjunga pradėjo byrėti, nors dabar ji stengiasi likti vieninga.
– Jūsų albumai „1982“ ir „ii“ buvo įrašomi skirtinguose Europos kraštuose rezidavimo metu. Kaip, jūsų nuomone, vieta veikia muziką?
R.S.: Mes parašėme visas „1982“ dainas keturiose skirtingose vietose. Pradėjome Londone. Savaitę rezidavome viename viešbutyje. Jo rūsyje buvo klubas, kuris laikinai buvo uždarytas. Mes galėjome ten kurti. Paskutinę rezidavimo dieną surengėme koncertą, kur pirmą kartą sugrojome ten sukurtas naujas dainas. Tokia dažniausiai būna visų mūsų rezidavimo forma. Mes susitinkame maždaug penkioms dienoms ir paskutinę dieną būname pažadėję sugroti naujus kūrinius publikai. Visada atvykstame tuščiomis, neturime jokių dainų eskizų ar idėjų. Mes pradedame kurti nuo pačių pradžių – improvizuojame ir iš to išsigryniname idėjas savo kūriniams. Dažniausiai per dieną parašome po vieną dainą. Tai, kad kiekvieno rezidavimo periodo pabaigoje turime sugroti naujas dainas, mus labai įkvepia, meta iššūkį ir motyvuoja produktyviai dirbti. Mes taip pat rezidavome Kopenhagoje, Vizėjuje (Portugalijoje) ir Berlyne. Galiausiai 2017-ųjų sausį įrašėme albumą Suomijoje.
– Kiek daniška ar suomiška (ar berlynietiška, žinau, gyvenote ir ten) yra „Liima“? Ar gyvenamoji vieta, gimtoji šalis vis dar kažką reiškia muzikai?
R.S.: Madsas, Casperas ir Tatu gyveno Berlyne, tuo metu atrodė, kad ten yra mūsų bazė, bet po to Casperas persikėlė į Lisaboną, Tatu sugrįžo į Helsinkį, o Madsas – į Kopenhagą, kur gyvenu ir aš. Nesijaučia, kad kaip grupė mes turėtume namus, arba mes turime daugybę namų. Kai grojame Helsinkyje, Kopenhagoje ar Berlyne, visada būna nuostabu, kovą grosime Lisabonoje, visada labai laukiame savo koncertų ten. Todėl, kad visi gyvename skirtingose vietose ir susitinkame įvairiuose Europos kraštuose, kai kuriame naują albumą.
– Jūsų, „Liimos“ ar „Efterklang“, koncertuose esu buvusi netgi keturis kartus. Kiekvienas pasirodymas suteikė skirtingą pojūtį, kitaip skambėjo ir buvo savitai ypatingas. Kas jums svarbu gyvų pasirodymu metu, kaip jiems ruošiatės?
C.C.: Mano nuomone, svarbu klausytojui perduoti kažką unikalaus ir tuomet mes patys iš koncerto gauname kažką unikalaus, stengiamės kad jis būtų ypatingas mums patiems.
– Kiek galiu suskaičiuoti, koncertas „Kablyje“ bus jau trečias jūsų koncertas Vilniuje. Kokie prisiminimai iš ankstesnių kartų?
R.S. Taip, mes grojome „Lofte“ ir „Kultūros nakties“ renginyje. Aš prieš keletą metų dalyvavau „Vilnius Music Week“. Vilnius mums ypatingas miestas. Daug dalykų čia mums (kaip danams ir suomiui) čia artimi, tačiau kai kas atrodo labai egzotiška ir skirtinga. Tai kultūriniai dalykai, architektūra ir žmonės. Vilniuje visuomet labai gerai praleidžiame laiką. Paprastai nueiname prie Zappos paminklo, o po koncerto kur nors smarkiai prisigeriam . . . . . . . .
– „Liima“ laisvai žaidžia su muzikos žanrais, jūsų muzika klajoja po skirtingas vietas ir laikus. Iš kur visa ta atkeliauja?
R.S.: Iš mūsų keturių, iš mūsų bendros energijos, intuicijos ir smalsumo. Mes visada norime išbandyti kažką naujo. Norime tyrinėti naujas erdves. Tai ir dėl to, kad mes visi, prieš įkurdami „Liimą“, grojome ir kitose grupėse, išbandėme daugybę skirtingų dalykų ir sau patiems įrodėme, kad esame tam pasiruošę.