Rašė Jorė Janavičiūtė
Nuotraukos Gyčio Vidžiūno
Neseniai internete pasirodė ir daug dėmesio sulaukė grupės „Garbanotas“ (taip nuo šiol vadinasi grupė „Garbanotas Bosistas“ – patinka jums ar nepatinka, teks įprasti) vaizdo klipas „Liūdnos akys“. Tai pirmasis singlas iš gruodį pasirodysiančio naujo grupės albumo „Paskutinė saulė“. Ta proga nusprendėme pasikalbėti su šio klipo režisieriumi Titu Sūdžiumi, kurio sukurtas vaizdo klipas „MTJunker“ dainai „AcidPizza“ šių metų „Kino pavasaryje“ pelnė žiuri prizą už unikalią lietuviško muzikinio vaizdo klipo viziją, jį geriausiu išrinko ir žiūrovai.
– Pradėkime nuo naujausio tavo kūrinio – vaizdo klipo „Liūdnos akys“. Kiek grupė nurodė, ko nori, kiek kūrei pats, kaip apskritai vyko bendradarbiavimas?
– Per pirmąjį susitikimą su „Garbanotu“ išsiaiškinome lūkesčius – esminis grupės noras buvo, kad klipas būtų kiek keistas. O toliau jie man skyrė nemažai kūrybinės laisvės. Daina pasirodė labai nuoširdi ir jausminga, dėl to nusprendžiau pasukti lengvai ironišku keliu, norėjau, kad vaizdas derėtų prie muzikos, tačiau vis tiek išliktų netikėtas, subtiliai kontrastuotų muzikai savo tonu. Norėjosi iliustruoti kintančią perspektyvą į liūdesį, tai stengiausi išreikšti gana abstrakčiai, neužverdamas galimybių žiūrovui pačiam susikurti savo potekstę. Taigi klausant dainos keliasdešimtą kartą iš eilės vienu metu akyse sušmėžavo ikoniškoji scena iš Luiso Bunuelio filmo „Andalūzijos šuo“, kurioje vyras perpjauna moters akį. Tai buvo pradinis atspirties taškas, nuo kurio pradėjau rašyti scenarijų.
– Kaip tu rašai scenarijus?
– Galvodamas idėją muzikiniam klipui pirmiausia klausau dainos daug kartų iš eilės, vaikštau iš kampo į kampą, kartkartėmis užsimerkiu ir nieko per daug nesitikėdamas ir nereikalaudamas leidžiu vaizduotei pažerti vaizdinių. Tada nuimu derlių – pradedu kritiškiau vertinti tai, ką pasiūlė vaizduotė. Jei per anksti įsiveliu į apmąstymus dėl klipo idėjos, kūrybiškumas kartais užsiblokuoja.
– Kiek žinau, patiems teko investuoti ne tik daug laiko, jėgų, bet ir pinigų? Kaip pavyko surinkti tokią ryžtingą komandą?
– Viršijome numatytą biudžetą, bet kai visi tiki projektu, tas viršijimas neatrodo toks skaudus. Tiek grupė, tiek jų vadybos agentūra „Tilto namai“, tiek gamybos kompanija „Scuare“, tiek aš pats buvome motyvuoti siekti geriausio rezultato, todėl veltis į kompromisus drastiškai taupant biudžetą atrodė netgi neįmanoma. Man buvo svarbu šį klipą įgyvendinti taip, kad rezultatas tenkintų mane patį. Porą metų mano kūrybinė gyvenimo pusė buvo gan pasyvi, tad šiuo klipu sau prisižadėjau pradėti tam tikrą naują, produktyvesnį, etapą. Labai džiaugiuosi, kad daug talentingų žmonių patikėjo projektu ir prisijungė prie komandos. Operatorius Julius Sičiūnas, dailininkas Martynas Duškinas, kostiumų dailininkė Emilija Knyzelytė-Jočionė įnešė didelį indėlį į galutinį rezultatą, viso proceso metu pavyko su jais išlaikyti kūrybiškai vaisingą dialogą. Esu dėkingas visiems kitiems prisidėjusiems, kiekvienas komandos narys buvo labai svarbus.
– Klipų yra įvairiausių rūšių – performatyviniai, kur pasirodo grupė, naratyviniai (kur vystoma istorija) ir eksperimentiniai. Panašu, kad tau labiausiai patinka naratyviniai / eksperimentiniai. Kaip manai, ką kiekviena šių rūšių suteikia klipui?
– Aiškios muzikos ir klipų jiems, kaip ir greitojo maisto įstaigų, pasaulyje netrūksta. Man patinka muzika, kurios neperpranti pirmą kartą ją išgirdęs, tas pats galioja ir klipams – mane žavi keistesni vaizdai, kurie labiau provokuoja žiūrovo vaizduotę. Nors klipas ir turi tarnauti kaip tam tikras muzikos pažinimo vedlys, jis turi kelti daugiau klausimų, nei duoti aiškių atsakymų. Man slidžiausias atrodo grynai naratyvinis žanras – kartais žiūri tokį klipą ir supranti, kad dainos buvimas ar nebuvimas čia mažai ką pakeistų.
– Kaip nusprendi, kokį klipą kurti?
– Muzika padiktuoja. Kadangi vieno teisingo kelio nėra, dažnai pasikliauju jausmais ir intuicija. Dalykai, į kuriuos aš racionaliai atsižvelgiu, yra grupės klausytojai ir muzikos sukuriama estetika.
– Dažnai vaizdo klipais laikomi live video ir BTS video. Tai ar jie yra klipai? Kas apskritai, tavo nuomone, yra vaizdo klipas?
– Aš laikausi gana liberalios pozicijos, kad klipu gali būti bet kas. Tarkim, nemanau, kad undergroundiniam low-fi skambesio atlikėjui yra reikalingas itin išlaižytas ir brangiai atrodantis klipas. Muzikinio klipo formatas man atrodo itin beribis, dėl to pats norėčiau ateityje daugiau paeksperimentuoti su animacija ar nuotraukomis kaip kūrybinėmis priemonėmis.
– Kam apskritai grupėms reikalingi klipai?
– Muzikinio klipo formatas gimė kaip reklama muzikai ir ši funkcija nepasikeitė iki šių dienų. Žinoma, kaip ir minėjau, muzikinis klipas taip pat gali padėti atskleisti dainą, tarnauti kaip jos pažinimo gidas. Kartais pasitaiko, kad muzikinis klipas su daina veikia kartu ir tampa neatskiriami. Tokiu atveju klipas greičiausiai atsirado dėl labiau meninių nei reklaminių užmojų.
– Kokie tave labiausiai įkvėpę vaizdo klipai, kuriuos rekomenduotum pažiūrėti?
– „Justice“ „Stress“, „Yeah Yeah Yeahs“ „Y control“, El Guincho „Bombay“ ir Davido Bowie „Ashes to Ashes“ buvo tie klipai, kuriuos pamatęs paauglystėje užsinorėjau juos kurti. Iš mažo biudžeto klipų turbūt labiausiai yra įkvėpęs Toddo Terje „Inspector Norse“.
– Ko trūksta lietuviškiems vaizdo klipams?
– Lietuvoje pastaruoju metu yra sukuriama nemažai klipų, daugelis iš jų kokybiški. Gaila, kad beveik visi tie klipai yra saugūs, juose mažai provokacijų, protesto ar aštrių ir kontroversiškų idėjų bei sprendimų. Paprastai kalbant, viskas per daug normalu. Šią kritiką taikau ir savo kūrybai, bet ateityje bandysiu pasitaisyti.