Rašė Giedrė Steikūnaitė
Estai sukūrė serialą jaunimui apie stereotipus, kurių valdomi kontroliuojame, kas galima ir kas negalima kurios nors lyties ar amžiaus žmogui. „Miks Mitte?!“ (liet. „Kodėl gi ne?!“) pavadintas serialas prasideda nuo to, kaip namuose susirinkę tikri vidutinio amžiaus vyrai švenčia, bet truputį persišvenčia demonstruodami savo raumenis ir vieną jų ištinka infarktas.
Ši nelaimė kažką iš esmės sujudina vieno jo vaikystės draugo galvoje: jis nusprendžia mesti darbą didelėje kompanijoje. Ai, vis tiek to darbo jau seniai negalėjo pakęsti. Tačiau kartu su juo tenka mesti ir pajamas, ir mūsų kapitalistinėje visuomenėje direktoriaus pozicijos pavidalu suvokiamą statusą ir prestižą. Tai štai buvęs CEO užsiims savo tikruoju pašaukimu – modeliuos ir siūs drabužius. Jo dukra slapčia svajoja tapti repere, tik kad to įvaizdžio ji niekaip neatitinka. Be to, mokykloje ją supa įvairius primestus (ar prisiimtus) socialinius vaidmenis bandantys atitikti kiti dvyliktokai; pamažu atsiskleidžia jų pašaipos, išdavystės, bandymai žūtbūt pritapti ir, žinoma, nuo visų slepiamos problemos šeimoje. O ką daryti, jei nori grįžti į darbą po motinystės atostogų, bet esi ten nebelaukiama, tavo patirtys ir gebėjimai nieko nebereiškia? Kai pralaimi prieš arogantišką ir nelabai profesionalų kolegą, nes jis – vyras, o tu, deja, tik moteris ir dar mama?
Sklinda kalbos, kad tokios ir panašios situacijos pas mus nebenutinka, nes esą jau esame pasiekę lygybę (dar dažnai pridedama, kad „gana purkštauti, viskas čia gerai“). Tačiau ir statistika, ir kasdienės patirtys įrodo priešingai: vis dar patiriame tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl lyties, amžiaus, (ne)galios, nors nebūtinai tai suvokiame. Vis dar esame brukami į siaurus stereotipų rėmus ir vertinami pagal tai, kaip tiksliai juos atitinkame. O už paklydimus už mums nubrėžtų ribų galime būti priversti skaudžiai susimokėti. Iš to išsivaduoti galime tik gerbdami vieni kitus visų pirma kaip žmones, o ne biologinių CV savininkus. Ir vienas kitą kolektyviai palaikydami, nes, kaip sako liaudies išmintis, vienas lauke – ne karys. O lyčių lygybė niekad nebuvo ir nėra vien tik moterų reikalas – tai visų žmonių reikalas.
Apie lyčių ir kitokius stereotipus Estijoje sukurtas serialas „Miks Mitte?!“, lietuviškai – „Kodėl gi ne?!“ Dešimt jo serijų pasakoja įvairių žmonių istorijas, jas jungia pagrindinė siužetinė linija – Anna Sooväli ir jos planas tapti repere. Lietuvoje LRT Plius eteryje pavasarį rodytas serialas dabar jau laisvai prieinamas „YouTube“ (Lietuvos lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kanale) su lietuviškais titrais – bet ir, deja, įgarsintas lietuviškai (kada pagaliau baigsis ši kvaila tradicija ir galėsime su užsienio kūrėjų darbais susipažinti užsienio kalba?).
Apie serialo jaunimui kūrybos procesą kalbamės su „Kodėl gi ne?!“ scenarijaus autoriumi Martinu Algusu. Jis pelnė Estijos TV 2019 m. apdovanojimą už geriausią scenarijų.
– Kiekviename epizode tiek daug visko vyksta. Kaip sugalvojote „Kodėl gi ne?!“ siužetą?
– Norėjome sukurti šiuolaikinę istoriją apie realias problemas, kurias galėtume pateikti žaismingai ir tikroviškai. Mūsų tikslas buvo paraginti žmones iš tikrųjų būti savimi – nepaisant visko, gyventi savo gyvenimą, įgyvendinti svajones. Mūsų komanda bendradarbiavo su Lyčių lygybės institucija, universiteto studentais, skirtingais jauno ir vyresnio amžiaus žmonėmis, taip pat su mokytojais ir sociologais. Šie žmonės padėjo suprasti didžiąsias šių dienų kliūtis mūsų visuomenėje, trukdančias realizuoti save ir atskleisti savo tikruosius talentus.
Sugalvojau pagrindinę veikėją Anną – mikčiojančią moksliukę, kuri nori tapti pašėlusia repo atlikėja. Nuo pat pradžių buvau nusiteikęs muziką panaudoti kaip vieną pagrindinių serialo temų, nes per ją lengviau pasiekti jaunesnes auditorijas. Tada pradėjau galvoti apie Annos šeimos narius. Kiekvienam jų – o jie skirtingo amžiaus ir lyties – radau po tikslą ir jo siekti trukdančią problemą. Tai buvo pradinis išeities taškas, nuo kurio pradėjo vystytis pasakojama istorija.
– Kiek scenarijuje panaudota tikrų gyvenimiškų istorijų, nutikusių jums arba jūsų pažįstamiems?
– Tikros istorijos turėjo labai daug įtakos. Visos problemos, su kuriomis susiduria mūsų veikėjai, yra vienaip ar kitaip paveiktos realių gyvenimiškų situacijų. Na, bent jau tai yra tikėtini scenarijai. Bet iš tiesų nuolat girdžiu pasakojimus apie žmones, kuriems labai sunku įgyvendinti savo tikslus – vieniems dėl lyties, kitiems dėl amžiaus ar negalios. Arba net dėl draugų, turinčių kitokį požiūrį į gyvenimą, daromo spaudimo. Tad įkvėpimo serialas semiasi iš gyvenimo, tačiau, žinoma, visus veikėjus ir įvykius turėjau išgalvoti. Bandžiau juos padaryti kuo įtikimesnius.
– Pagrindine veikėja pasirinkote merginą. Ar Estijos kine, televizijoje tai įprasta? Kaip tokiais atvejais moterys vaizduojamos – stereotipiškai su puodu vienoje rankoje ir kūdikiu kitoje, ar jau iš to išaugome?
– Estijos kine ir televizijoje pagrindinė veikėja moteris yra gan įprasta. Mano nuomone, moterys vaizduojamos įvairiau, ne tik stereotipiškai. O mes, kaip galėjome, nutolome nuo stereotipinės veikėjos prototipo ir dėl to sulaukėme dėmesio.
– Beveik visoms serijoms sukūrėte ir po alternatyvią pabaigą. Tie klipai gali būti naudojami kaip mokomoji priemonė mokyklose diskusijoms apie lyčių (ne)lygybę, tačiau kartu jais taip truputį filosofiškai parodoma, kad ne viskas iškalta akmenyje, kad žmonės iš tiesų savo veiksmais gali kažką pakeisti, bent jau savo gyvenime. Ar toks ir buvo jūsų tikslas? O kaip jaučiasi scenarijaus autorius, siūlantis žiūrovams alternatyvias pabaigas, kurios gali sukelti sumaištį pagrindinėje siužeto linijoje?
– Alternatyvias pabaigas rengėme papildomai. Tai buvo bendradarbiavimo su mokytojais ir mokyklomis projektas, be to, serialas buvo ašis ir kitokioms veikloms įvairiose medijose. Jų tikslas buvo pristatyti skirtingas reakcijas arba net ir alternatyvius problemų sprendimus lyčių lygybės, smurto mokykloje, diskriminacijos dėl amžiaus kontekste. Ir tos alternatyvios pabaigos sumaišties pagrindiniame pasakojime nekėlė, kai kurioms scenoms jos tik suteikė papildomų požiūrių.
– Kaip serialą priėmė Estija? Ar kas nors, pavyzdžiui, skundėsi, kritikavo jame pateikiamas idėjas, požiūrius ar situacijas?
– Reakcijos buvo labai, labai teigiamos. Žmonėms patiko matyti kažką šiuolaikiško ir aštraus, ir dar iš tikro gyvenimo. Jiems patiko serialo tempas ir humoras. Ir jaunieji aktoriai sulaukė didžiulio dėmesio. Be to, mūsų idėją palaikė ir repo bendruomenė – kai kurie garsūs reperiai savanoriškai rašė gražius atsiliepimus apie serialą savo socialinės žiniasklaidos paskyrose. Gavau žinučių iš jaunimo, kurie dėkojo už paskatinimą. Viena mama net parašė man laišką: jos sūnus, kaip ir mūsų pagrindinė herojė, mikčioja. Ji rašo, kad serialas jam suteikė pasitikėjimo savimi. Būtent apie tai ir svajojau kurdamas „Kodėl gi ne?!“ O kritikos pats negirdėjau, bet esu tikras, kad jos kažkur buvo, nes lyčių lygybės tema paprastai įgelia kai kuriems itin konservatyvių pažiūrų žmonėms.
– Dabartinis jaunimas yra internetiškiausia istorijoje egzistavusi karta, jie įpratę prie trumpos ir vaizdingos informacijos vartojimo (instagramas, feisbukas, snapčatas ir t.t.). Ar jums tai buvo iššūkis – kurti jaunoms auditorijoms?
– Taip. Pradėjęs galvoti apie serialą suvokiau, kad esu vidutinio amžiaus vyras, bandantis sukurti pasaulį perpus už mane jaunesniems žmonėms. Užtat diskutavau su savo penkiolikamete dukterimi, sutikau daugybę 18–20 metų amžiaus žmonių, dalyvavau gal dešimtyje susitikimų su universiteto studentais. Kalbėjomės apie šiandienos jaunimo problemas, gyvenimo būdą, svajones. Ir supratau, kad, kalbant apie esminius dalykus, jaunimas per daug nepasikeitė: jauni žmonės bando save atrasti, kažkur priklausyti ir suprasti, kas jie yra. Ir baimės, ir svajonės iš esmės šiandien yra tokios pačios, kaip ir mano laikais, tačiau pasikeitė aplinka. Ir terpė, kurioje jie gyvena. O prie serialo pateikimo socialinėje žiniasklaidoje dirbo daug jaunimo, kurie stengėsi prie auditorijų priartėti joms įprastais kanalais.
– Kaip manote, ar šis jūsų kūrinys prisideda prie kovos su lyčių stereotipais Estijoje?
– Mąstysenos pokyčiai yra ilgas procesas, bet aš tikiu, kad kiekvienos pastangos verta imtis. Žinoma, kažkokios įtakos turėjome, serialas buvo populiarus, jo žinutė pasklido. Be to, džiaugiuosi, kad sulaukėme ir vyresnių auditorijų dėmesio – jų nuostatos šiais klausimais dažnai konservatyvesnės. O jaunimo supratimas modernesnis, bet jiems reikia palaikymo.
– Ar viso kūrybinio proceso metu pats supratote ar išmokote kažką naujo apie lyčių stereotipus ir kaip jie veikia mūsų kasdienius gyvenimus?
– Taip! Mane sukrėtė suvokimas, kaip tiesiogiai lyčių (ne)lygybė veikia visos šalies produktyvumą. Juk žmonės yra žymiai mažiau produktyvūs, jei negali įgyvendinti savo svajonių ar tikrųjų talentų. Kai kiekvienas turi laisvę pasirinkti pagal savo širdį, o ne lytį ar amžių, laimi visi.
– O koks kitas jūsų projektas?
– Šiuo metu kuriame serialą apie vidutinio amžiaus porą, kuri išsiskiria po ilgų santuokos metų. Vienas jų liberalus, kitas – konservatyvus. Tad viso pasaulio poliarizaciją pristatysime tiesiai į estų svetaines! Kaip ir „Kodėl gi ne?!“, tai irgi komedija su aštriais kampais.