VOYAGE IN A FLASH
Self – released
Kodėl dabar Lietuvoje tiek jaunų roko grupių? Nes madinga. Taip aš aiškinčiau pastaruoju metu Lietuvos sceną krečiantį gitarų drugį, kuriam būdingos aliuzijos į praeitį, tyčia naiviai primityvūs tekstai, per gerklę lendantys good vibes‘ai ir dažnai niekur nevedantis turinys. Kai tai darė „Garbanotas (tuomet dar) Bosistas“, viskas skambėjo šviežiai ir nenegatyviai, kai tai darė „Baltasis Kiras“, trūkčiojo viena akis, kai tai daro visi iš eilės, tai yra tiesiog mada. „Flash Voyage“ – puikus to pavyzdys ir ne vien dėl to, kad vienas iš kolektyvo narių dalyvauja kitoje madingoje grupėje „Flying Saucer Gang“, o dėl to, kad eilinė idealizuotos psichodelikos dozė nedaro įspūdžio ir nesukelia emocijos; matai estetiką, stilių, manierą, tačiau turinio ir galiausiai atsakymo, kodėl „Flash Voyage“ yra tokie, aš nerandu. „Voyage In A Flash“ techniškai yra tvarkingas albumas, jame tiksliai perimamos psichodelikos revivalo tendencijos, jis yra tikslus tiek nuotaika, tiek skambesiu, tačiau tą pačią akimirką „Flash Voyage“ skamba kaip grupė, kuri nori užšokti ant bangos, groti tam, kad juos pažintų, groti šią muziką ne dėl to, kad kitokios jie groti negali, o dėl to, kad tokia muzika yra cool. Todėl tu matai ne šiuolaikinius hipius, kurie susižavėję iškraustė savo tėvų spintas, o keistą spektaklį su personažais, kurie artimesni „Paskutiniams Brėmeno muzikantams“, o ne „Tame Impala“. Nors gal to dabar reikia? Gal publika, kurios gebėjimas suvaldyti dėmesį nyksta vis labiau, nori ryti kažkokį žanrą kuo didesniais gabalais, nes žino, kad rytoj atsiras kas nors dar naujesnio, dar stilingesnio, dar madingesnio. Jei taip yra, didžiausi plojimai grupei skamba už jų pavadinimą – jis puikiai apibūdina šį laiką.
70/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“)
ASTROLOGY OF EU
1328834 Records DK
Paupdate’inęs savo vardą trio dar kartą įrodo, kad hiphopas nėra vien tik kekšės, ratai ar pseudofilosofiniai pezalai. Pripažinsiu, kad kai pirmąkart išgirdau „Vilniaus Energijos“ (arba „VLN Energia“ – koks skirtumas) kūrybą, negalėjau suprasti, ar tai labai blogai, ar labai gerai. Pirmas 15 minučių jų pasirodymas skambėjo siaubingai, tačiau po valandos aš supratau, kad tai viena įdomiausių ir giliausių Lietuvos grupių. Grupė, kuri turi (arba bent jau man taip atrodo) didžiulį uždavinį. Atrodytų, tekstai – žodžių kratiniai, muzika – nuogas primityvizmas, vaizdai – kompiuterinės grafikos pradžiamokslis, tačiau visa tai buvo daroma tyčia, po visu tuo slypėjo mintis, kurią gal kartais ir buvo sunku pagauti, tačiau malonu interpretuoti. Antrasis grupės albumas tęsia apibūdintąją tradiciją, tačiau 10-ojo dešimtmečio prisiminimus keičia ES tematika, kurios suvokimas, tikslas ir vertinimas paliekamas klausytojui. Bent man „VLN Energia“ pirmiausia yra meninis projektas, kuriame albumas yra tik dalis didelio paveikslo, istorijos, pasirodymo, kurį nori surengti Adas Gecevičius, Žygimantas Kudirka ir Asta Ostrovskaja. Ir tai yra žiauriai gerai. „VLN Energia“ komanda pasitiki klausytoju: jie nesako, kas jiems patinka ar nepatinka (šiuo atveju – ES), jie nepamokslauja, neaiškina, kas geri, kas blogi. Jie pateikia ir leidžia pačiam prieiti prie pozicijos. O tai ir yra didžioji meno apgavystė: leisti žiūrovui / klausytojui / skaitytojui pačiam prieiti prie išvados, kurią nori pateikti menininkas. Jeigu norite tiesiog tūpai pakinkuoti galva ar paklausyti eilinės bukai surimuotos raudos, „Astrology Of EU“ – ne jums ir gal, tiesą sakant, jūs net nesate jos verti. Bet jeigu ieškote ko nors daugiau, stipriau, galų gale kažko, kas vers pasukti smagračius smegeninėje, imkite šį albumą ir klausykite. Ir tatai klausydami permanykite.
90/100 („Spotify“, „Deezer“)
NUOLAT PILDOMA
Muzikos herojai / Self – released
Apibūdinti Giedrės Kilčiauskienės vietą Lietuvos muzikinėje scenoje yra sudėtinga: viena koja –džiaze, kita koja – popse, ji visad sugebėdavo prisitaikyti ir išlikti lanksti, nei pasiduodama, nei parsiduodama. Aišku, nuolatiniai „Pieno lazerių“ ir „Empti“ minėjimai jau šiek tiek pabodo, juk minėtų grupių gerbėjai spėjo ir pražilti, ir praplikti, tačiau Giedrė vis dar atsilaiko, padariusi pertraukas atgimsta, ir štai grįžta į jai pažįstamą tūkstantmečio pradžia dvelkiančią popelektroniką. „Nuolat pildoma“ nėra kažkas labai stebinančio, revoliucingo ar potencialiai keičiančio gyvenimą ar muzikos sroves. Tai daugiau profesionalų darbo vaisius, gana tvarkingas, kad įtiktų vyresnei, šiek tiek praeities sentimentų turinčiai upper class klausytojų grupei, kuri nori, kad būtų viskas aišku ir suprantama. Giedrė nėra nei įmantri, nei pretenzinga, ji daugiau skoninga ir subtili, kaip ir tie žmonės, kuriems reikalingi intelektualesni, tačiau smegenų neapsunkinantys kūriniai. Jame rasite Giedrei būdingų tekstinių įmantrybių, šiek tiek „Happyendless“ atspalvių (Andrius Kauklys yra vienas iš prodiuserių), nebanalių sintezatorių. Tai yra muzika automobiliui, niūniuoti, tingesnei išvykai savaitgaliui su žmonėmis, su kuriais kažkada tūsinotės, tačiau dabar prioritetai jau pasikeitė. Tiesiog aukšto lygio muzika, skirta lengvam klausymuisi. Jeigu jūs neturite didelių norų ar reikalavimų, nenorite kvaršinti savo galvos dideliais sudėtingumais, tačiau visgi domitės ar kažkada domėjotės muzika, ypač lengvesne elektronine muzika, „Nuolat pildoma“ gali būti jums patrauklus darbas.
73/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
MADAME X
Interscope
„Madame X“ – jau keturioliktas popkaralienės Madonnos solinis darbas, kuriame atlikėja dar kartą labai stengiasi būti aktuali, revoliucinga ir up to date, tačiau kad ir kaip būtų (o gal ir nebūtų) liūdna, šis albumas tik tai dar kartą parodo, kad kažkada gyva kontroversija buvusi atlikėja, taip be proto besiversdama per galvą, vis labiau primena savo pačios parodiją. Ir taip, aplinkybė, kad 60-metė vis dar bando netiesiogiai tikinti, kad yra jaunimėlis, nepadeda. „Madame X“ – tai muzikinė netvarka, kurioje Madonna vis siūlo paklausyti ir to, ir to, ir to, kad tik kas nors nepasakytų, jog ji jau nebejaučia popmuzikos pulso. Tai ji trepuoja, tai ji kritikuoja JAV ginklų politiką, tai metasi į reggaetoną – ir taip, visa tai yra dabartinės tendencijos, tačiau seniau ji jas valdė, seniau jos teiginių buvo įdomu klausyti, seniau ji stebino. Dabar ji tik laksto paskui aktualijas, lyg bijotų pavėluoti į nuvažiuojantį traukinį. Ir pripažinsiu, jos teiginiai apie tai, kad „muzika yra visatos siela“ jau darosi nuoširdžiai juokingi. Todėl, viską sudėjus, ta valanda su „Madame X“ tampa nemaža kančia, nes darbas neturi jokios krypties, tikslo, fokuso ar būtinybės, kūriniai yra tiesiog blankūs, ir netgi eksperimentai, kurie visad atgaivina darbus, čia reikalingi tik parodyti, kad „va, mes stumiam popmuziką į priekį, matot, matot, matot“. Nenoriu būti bjaurus pirdyla, bet „Madame X“ yra tiesiog attention seekeris, darbas, neturintis sielos, tačiau turintis pernelyg daug formų, kurios visos yra paviršutiniškos ir lėkštos. Ir, deja, reikia pripažinti, kad tai jau ne pirmas ir ne antras toks Madonnos darbas, todėl norėtųsi, kad ji suprastų, kad nieko jai įrodinėti nereikia. Ir kad muzika pasaulio nepakeis.
47/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
ANIMA
XL
Naujasis Thomo Yorke’o albumas jo nekentėjams taps dar viena priežastimi jo nemėgti: apspangęs balsas, pretenzinga elektronika ir dar kartą sapną ir technologiją jungianti idėja lydi jau trečią jo solo albumą ir, tiesą sakant, bene visą „Radiohead“ kūrybą. Kai kas pasakys: „negi, vėl“, „kiek galima“, „nuobodu“, tačiau tie žmonės labai klys, o paskui, anksčiau ar vėliau, atgailaus supratę savo klaidas. „Anima“ yra eilinis labai geras darbas, kurį pristato, rodos, lyg ir nieko naujo nesukuriantis, bet visada savo progresyvumu stebinantis T.Yorke’as, šįkart nusprendęs su nuolatiniu savo bendraminčiu Nigelu Godrichu pasinaudoti kanadiečio Flying Lotus kūrybiniais principais. Ir dar albumui pristatyti jis pasikvietė Paulą Thomą Andersoną, kad šis sukurtų „Anima“ reklamuojantį / lydintį trumpametražį filmą. Patikėkite, man pačiam nuo snobizmo linksta ausys, tačiau finalinis produktas, sudarytas iš žodžių, garsų ir sample‘ų atplaišų, kurias jungia vieniša būgnų mašina, išties nardina į sapną, kurį norisi, tačiau kartu ir baisu prisiminti. Neabejotinai metų pabaigoje visuose geriausių albumų sąrašuose minėsimas darbas turi tiek ir atmosferinių opusų, tiek ir kūrinių, kurie gali būti artimi hitams. Tačiau po visu tuo slypi stiprus ir savo viziją turintis kūrėjas, kuris dirba nei pataikaudamas masių skoniui, nei bandydamas prisitaikyti, bet tobulindamas savo amatą, ir viso to rezultatas – menas. „Anima“ yra menas: muzikos, filmų, šokio ir netgi dailės (labai gražus man tas viršelis). Tai yra aukščiausio lygio koncepcija ir realizacija, tai tikslingas eksperimentas, renkantis priemonę atskleisti temą. Kai taip viskas suveikia, nebėra prasmės rašyti – reikia tiesiog mėgautis.
95/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)