Rašė Jurgita Kviliūnaitė
Skaitydama literatūrinio projekto „Blunkanti sofa“ tekstus, kuriuose mūsų bendraautorė Lina Simutytė su jaunaisiais šalies rašytojais ir poetais aptaria šiuolaikiniams žmonėms būdingą nerimo problemą, kaskart pamėginu persikelti bent prieš 20 metų ir prisiminti, ar mane kamavo tie patys nerimo simptomai, apie kuriuos ganėtinai atvirai kalbasi jaunoji karta.
Gilioje jaunystėje laikiau save gotų subkultūros dalimi ir didžiąją laiko dalį praleisdavau klausydamasi dainų, kurios, švelniai tariant, nenuteikdavo optimistiškai (mama jas vadindavo siaubo filmų muzika). Galbūt toje tamsioje muzikoje pavykdavo nuskandinti savo baimes prieš tai, kol jos netapdavo kankinančia problema – panikos priepuoliais, sunkesne ar lengvesne depresijos forma? O gal mano kartai nerimas buvo dramblys kambaryje – egzistuojanti, tačiau ignoruojama problema? Į šiuos klausimus veikiausiai atsakys psichologas, jeigu tik kada nors į jį kreipsiuosi.
Žvelgdama atgal, vis labiau pradedu galvoti, kad pastaruoju metu nuolat linksniuojamas nerimas yra pirmojo pasaulio problema iš serijos „seniai karo nebuvo“. Tačiau šiuo savo pastebėjimu jokiu būdu nenoriu sumenkinti problemos, juolab kad dėl šiuolaikinių technologijų pagreitėjus gyvenimo tempui ir atsiradus į kreivų veidrodžių karalystę nukeliantiems socialiniams tinklams, su savo vidiniais demonais vis dažniau susiduria ir mano karta.
Kai mes buvome labai jauni, karas (kalbu, žinoma, apie Sausio 13-osios įvykius) buvo neseniai pasibaigęs, o susidurti su pirmojo pasaulio problemomis net teoriškai negalėjome, nes buvome arčiau trečiojo pasaulio. Užuot galvoję, dėl ko šiandien reikėtų sunerimti, „kasdien išeidavome į karą“ (mano karta tą dainą tikrai prisimena), t. y. rengdavome išgyvenimo strategiją.
Net pati kartais stebiuosi, kaip anuomet pavykdavo nebadauti, o kartais net ir papramogauti už maždaug poros šimtų (dar litų) sumą per mėnesį – tiek likdavo susimokėjus už kambario nuomą ir mobiliojo ryšio paslaugas (ko gero, jaunesniems skaitytojams derėtų paaiškinti, kad toks ryšys anuomet buvo gerokai brangesnis, o naudojausi juo ne norėdama pasipuikuoti prieš tokią pat nuolatinę finansinę krizę išgyvenančius draugus, o iš būtinybės, nes girtuoklis buto šeimininkės sūnus nuolat išjungdavo bendroje virtuvėje esantį laidinį telefoną).
Taigi, tais gūdžiais laikais (pra)gyventi nebuvo paprasta, tačiau, nepaisant to, kažkodėl nesijautėme žiauriai blogai. Galbūt todėl, kad didžiajai visuomenės daliai finansine prasme sekėsi panašiai, todėl nebuvo su kuo lygintis, o pasimatavus graužtis dėl to, kad kažkas gyvena geriau nei tu.
Asmeniškai man nutildyti savikritikos monstrus padėdavo ir tai, kad dirbau mėgstamus darbus (pavyzdžiui, rašiau straipsnius apie muziką, dirbau muzikos leidybos kompanijoje), turėjau smagių hobių (grojau gotikinio roko grupėje, savanoriavau renginiuose, kartais už šią papildomą veiklą netgi gaudavau honorarus), turėjau didžiulę tikrų, o ne feisbuko draugų kompaniją.
Ir žinoma – mes negalėjome sau leisti mokėti už psichologų paslaugas ar savipagalbos knygas (jeigu tokias anais laikais kas nors leisdavo). Taigi, veikiausiai net nesupratome, ką išgyvename, kodėl nerimas atsiranda ir kaip juo nusikratyti.
Šiandien važiuodama į biurą kone išsižiojau šalia sėdinčio dvidešimtmečio rankose pamačiusi savipagalbos knygą. Pagalvojau, kad pati nesu skaičiusi nė vienos knygos, patariančios, kaip gyventi. Visada maniau, kad jų turinį galima nusakyti vienu sakiniu: „Mąstyk pozityviai, ir tavo gyvenime viskas bus nuostabu.“ Ar taip tikrai yra, galėsiu pasakyti, kai perskaitysiu bent kelias. O kol kas leiskite man manyti, kad geriausia savipagalbos knyga yra „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“.
Juokai juokais, vis dėlto džiaugiuosi, kad jaunimas nespjauna į problemą, o ir visa visuomenė darosi atviresnė, kalbėdama apie nerimą. Mane asmeniškai labai žavi „Begėdžio“ kampanija (kiek žinau, prie jos prisidėjo ir vienas iš mūsų autorių), skatinanti nebeslėpti savo kambariuose nerimo dramblių.
Džiaugiuosi, kad ir „37O“ ne tik pristato jaunus šalies kūrėjus, bet ir išdrįsta jiems užduoti nepatogius klausimus.
Nerimo ignoruoti negalima, bet ir bijoti neverta. Jį galima išvaikyti, prisijaukinti kaip laukinį kačiuką ar netgi įdarbinti mūza, įkvepiančia kurti. To jums ir linkime kartu su visa „37O“ komanda. Geros likusios vasaros, susitiksime rugsėjį!
P.S. Pavadinimą nevalingai pasiskolinau iš Sauliaus Šaltenio ir labai tikiuosi, kad puikaus kūrinio „Škac, mirtie, visados škac“ autorius dėl to
nesupyks.