LANA DEL REY
NORMAN FUCKING ROCKWELL!
Polydor/ Interscope
Elisabeth Grant žavesys man visada buvo gana mistinis dalykas: įstrigusi tarp campy ir meno, tarp pakelės motelių ir brangiausių viešbučių, 6–7 dešimtmečių fasadinės idilės ir po ja slepiamų nesveikų santykių, atlikėja man visada daugiau atspindėjo pozą nei turinį ir po puikaus debiutinio „Born To Die“ jos triukas iš esmės buvo aiškus: melancholiškas praėjusios Amerikos portretas, tiek pat pūvantis, kiek ir blizgantis. Vis dėlto po nemažai labai vidutinių albumų, pagaliau atlikėja prisilietė prie 8-ojo dešimtmečio ir, rodos, įgavo naujų spalvų, naujų tonų ir naujų sąskambių. Nors liūdnas sentimentalumas nedingo (vien albumo pavadinimas tai parodo), šįkart Lana žengia žingsnį į priekį: psichodelika ir surf rock leidžia išvengti jau įprasto tingaus paskendusio muzikavimo, tapusio Lanos vizitine kortele, ir, nors išsilaikyti ant vandens iki albumo galo nepavyksta (reikia pripažinti, kad šis darbas yra tikrai per ilgas), kai Lana skamba gerai, ji skamba tikrai gerai. Patys pirmieji kūriniai: „Norman Rockwell“, „Mariners Apartment Complex“ ir ypač labai maloniai ilgas „Venice Bitch“ užkelia kartelę tiek, kad imi galvoti, kad galbūt tai geriausias kūrėjos albumas, kuriame puikiai sinchronizuojami ir tekstai, ir melodijos. Aišku, kaip minėjau, neišvengiama valiuminių spąstų, bet iš esmės aš galiu pasakyti, kad tikrai džiaugiuosi išgirdęs šį darbą. Lana Del Rey visada buvo įdomi persona, ji visad ėjo ne tik prieš srovę, bet apskritai išlipdavo iš vandens ir nuklajodavo miško takais ten, kur eiti nepopuliaru. Laikais, kai visi yra atsibudę, aktualūs ir up to date visais klausimais, ji yra kaip koks belaikis artefaktas, kuriai šių dienų problemos lyg ir ne tiek rūpi. Pripažinkime, šis mistiškumo dvelksmas visad intriguodavo, o dabar Lana dar ir sukūrė savo įvaizdžio vertą darbą.
80/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
BAT FOR LASHES
LOST GIRLS
Self-released/AWAL
Penktasis Natashos Khan solinis opusas vėl man parodė, kodėl aš taip mėgstu šios britės-pakistanietės kūrybą. Nuolatos besikeičianti, nuolat ieškanti ir atsinaujinanti kūrėja po ne itin išraiškingos „The Bride“ vėl save metamorfizavo ir albumo kontekste virto vampyrių grupės, kuri važinėja po Los Andželą, nare. Iš pradžių planavusi kurti netiesioginį, labiau idėjinį kultinio 9-ojo dešimtmečio paauglių filmo „The Lost Boys“ tęsinį, Natasha netyčia, visiškai neplanuotai, sukūrė ilgagrojį, kuris skamba labai lengvai, labai svajingai ir labai dvelkia 9-uoju dešimtmečiu. Visur minimos tų laikų siaubo ir mokslinės fantastikos įtakos yra akivaizdžios, kurias įprasmina saksofonų ar sintezatorių garsai. Jų primityvus, tačiau labai gyvybingas skambesys vis primena tą idealizuotą, tik mūsų fantazijose gyvenantį fluorescencinį 9-ąjį dešimtmetį, kurio fone skamba nors ir pažįstamos, bet labai malonios „Bat For Lashes“ dainos. Natasha vėl yra lyg ragana, šokinėjanti tarp natų, tik šįkart jos kūryboje daugiau popso, daugiau cheese’iškumo, kurio pilnos tų laikų baladės. Skirtingai nuo ankstesnių darbų, jame nėra kažkokių išsyk įsimenančių šlagerių, tačiau tai, ko albumui trūksta dalimis, subendrinus stabiliai stoja į savo vietas. „Lost Girls“ yra albumas, kuris nardina, ir kurio smagiausia klausytis nuo pradžios iki pabaigos, patiriant laiko, kurio nebuvo, nostalgiją. Viskas čia yra skirta potyriui: tiek muzikinis „Vampires“, tiek popsinis „Kids In The Dark“, tiek liūdnai tolstantis „Mountains“. Ir būtent tuomet galbūt ir jums pavyks rasti tarp Los Andželo kalnų pasiklydusias šiek tiek pavojingas, bet labai svajingas kraujasiurbes merginas.
82/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
C
HELSEA WOLFE
BIRTH OF VIOLENCE
Sargent House
Šeštuoju albumu amerikietė Chelsea Wolfe atsisako rėksmingo, miego paralyžiaus įkvėpto metalo, pasirinkdama ne mažiau tamsų, tačiau ne tiek intensyvų folką. Po ilgalaikio turo užsidariusi savo name, Šiaurės Kalifornijos kalnuose, atlikėja įrašė labai ramų (bent jau jai) albumą, kuris po pirmos perklausos gali sudaryti gana nykaus darbo įspūdį. Tačiau melodijų ir instrumentų gausos atsisakymas nepadaro žalos Chelsea, nes pagrindinį elementą – grėsmingą, depresyvią ir gero nelinkinčią atmosferą – kūrėja išlaiko. „Birth Of Violence“ tiesiog alsuoja šaltumu, svetimumu ir, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, rudeniškai slogia nuotaika, kuri čia yra ir laiku, ir vietoje. Kaip teigia pati atlikėja, jame apmąstoma moteriškumo tema, kurios anksčiau ji vengdavo, tačiau, kai kitos dainininkės vos ne tai švenčia, Chelsea sugeba šiai temai sukurti slogią būseną, kuri daugiau primena Pietų gotikos tamsą nei išsilaisvinimo jaudulį. Rinkdamasi akustinę gitarą, dainininkė man labiau priminė senuosius bliuzmenus, kuriems nieko gyvenime gero nenutiko, tačiau, užuot kėlę sau nuotaiką bent jau daina, jie be baimės neria į savo realybę. Visa tai lydi lėtos ir tyčia ne taip stipriai įsimenančios melodijos, kurias papuošia kitų instrumentų triukšmas, o kankinančius žodžius mini vaiduokliškas balsas, be perstojo kvėpuojantis vienatve. Kaip ir anksčiau, pernelyg daug šviesos Ch.Wolfe muzikos nesuteiks, bet tai jau galima suprasti vien pažiūrėjus į jos aprangą. Tačiau tam tikrą terapinę funkciją ši daina atlieka – kartais geriau pažvelgti į savo demonus per svetimas akis. Tuomet pasidaro drąsiau.
80/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
JENNY HVAL
THE PRACTICE OF LOVE
Sacred Bones Records
Prieš trejus metus pasaulį sužavėjusi albumu „Blood Bitch“, kurį įkvėpė 8-ojo dešimtmečio siaubo filmai, Virginia Woolf ir menstruacijos, norvegų sofistikuotos popmuzikos kūrėja Jenny Hval šį kartą ėmėsi paprastesnių, net, jos pačios teigimu, klišinių temų ir sukūrė žavų, iš pirmo žvilgsnio labai lengvą, tačiau turtingą darbą, kuris ne šokiruoja, o ramina. „The Practice of Love“ – tai albumas, kuris, kaip pati atlikėja tiksliai apibūdina, primena pasivaikščiojimą po mišką, tačiau ne ieškant grybų, o šalia vykstant dešimtojo dešimtmečio reivui. Abstraktūs monologai, neskubūs ritmai ir to laikotarpio trance muzika, kurios gyvai išgirsti atlikėja neturėjo galimybės, sukuria keistą prarasto, bet ir nebuvusio laiko atmosferą, kai nieko konkretaus iki galo ir nėra. Pasitelkusi kelias bendramintes, iš kurių viena, Felicia Atkinson, ir pati prieš porą mėnesių išleido nuostabų eksperimentinį albumą, J.Hval pakelia savo kuriamą ir tikrai formaliai galimą vadinti popmuziką iki meno lygmens. Pagal „The Practice of Love“ laisvai galima šokti, bet dar labiau norisi užsimerkti ir nerti į girią, kurią pažįsta tik Jenny. „Tai alternatyvi vieta, toji, kuri gali keistis tarp tikro miško ir neaiškaus prisiminimo, fantastinis miškas, pilnas būtybių, kurios tikrovėje neegzistuoja“, – apie albumą sako pati kūrėja. Ir nors vidinis kritikas nori kalbėti apie pretenzingumą ir savisvarbą, galiausiai „The Practice of Love“ yra tiesiog gražus darbas, kuris žavi savo nuoširdžiai neįmantria koncepcija ir savotiškai impresionistiška muzikine gama. Tačiau po šiuo pirminiu įspūdžiu dar slypi daug ko protingo, įdomaus, lavinančio ir plečiančio akiratį.
83/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
PHUN THOMAS
VOYAGER 1/ THE VISION EP
Runemark Records/ FSS Recordings
Labai labai seniai, kai dar veikė tokios vietos kaip „Gravity“, „Woo“ ir dar daug klubų, kuriuos šiandien, ko gero, atsimena tik vienetai, vardas Andy Lau buvo vienas iš gero vakarėlio kokybės garantų, ir nors dideliu jo didžėjavimo ekspertu ar gerbėju nebuvau, jis visad nuskambėdavo tarp elektroninės šokių muzikos flagmanų. Praėjo keleri, o gal ir keliolika metų, ir Andrius Laucevičius vėl pasigirdo mano ausinėse, šįkart – kaip Phun Thomas (nežinau, ar labai vykęs šis pseudonimas), su dviem per pusantro mėnesio išleistais EP: vienu, skirtu tamsiai technomuzikai, ir antruoju, kuriame skamba jo sukurtas ambient. Išsyk galiu pasakyti, kad „Voyager 1“ mane užkabino labiau; nors minimalistinė ir stilinga technomuzika yra jau šimtąsyk kurta ir perkurta klasika, Phun Thomas sugeba rasti naujų sąskambių tradiciniuose ritmuose, ypač tuomet, kai nebijo būti purvinas. Būtent tomis akimirkomis sukaupi dėmesį, nes muzika įgauna svarbos ir atsisako įvaizdžio. Tuo ypač pasižymi kūriniai „Voyager 1“ ir ypač „Active Nerve“, kai gabalas ima skambėti net šiek tiek pavojingai. Tuomet nugludinti kampai nebeatrodo tokie nugludinti, o pati muzika vėl priartėja prie purvinų gamyklų, o ne iščiustintų, bet bedvasių klubų. „The Vision EP“ aš daugiau vadinčiau Andriaus asmeninių eksperimentų rezultatu, tiesiog atskleidžiant dar vieną kūrėjo pusę, bet nesiekiant ko nors per daug įrodyti. Šis EP, jei galima vadinti, iš esmės skamba labai tradiciškai, ir jis labiau skirtas gilesnėms Phun Thomas kūrybos analizėms. Baigdamas galiu pasakyti drąsiai, kad Phun Thomo darbai (ypač „Voyager 1“) man nuskambėjo kaip asmeniškas priekaištas. Priekaištas, kad aš tokios muzikos klausausi vis rečiau, ir raginimas prie jos grįžti. O už tai kūrėjui labai ačiū.
76/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
70/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
