Recenzavo Goda Dapšytė
DĖDĖ VANIA
ŽIŪRĖKITE LITERATŪRINIAME A.PUŠKINO MUZIEJUJE MARKUČIUOSE (Subačiaus g. 124, Vilnius)
Repertuarą sekite http://www.rusudrama.lt
Lietuvos rusų dramos teatras praėjusį sezoną pabaigė ir šį sezoną pradėjo ne savo scenoje, o Markučių dvaro sodyboje, kur įsikūręs Literatūrinis A.Puškino muziejus. Ir ne dėl remonto, kaip dauguma Vilniaus teatrų, o žadėdamas teatro formos inovacijas ir naujas patirtis.
Name, kuriame kadaise gyveno poeto Aleksandro Puškino sūnus su žmona, šiuo metu Rusijoje gyvenantis ir kuriantis jaunas lietuvių režisierius Tadas Montrimas apgyvendino vienos garsiausių Antono Čechovo pjesės „Dėdė Vania“ veikėjus. Apgyvendino beveik tiesiogine ta žodžio prasme.
Prisidengę kartoninėmis kaukėmis (tokiomis itin tolimomis, nekilmingomis venecijietiškų kaukių giminaitėmis, be kita ko, primenančiomis ir tas, kurias naudoja viena britų imersinio teatro trupė) žiūrovai tampa tokie pat nematomi ir nejuntami, kaip ir teatro salėje. Spektaklio veiksmas vyksta ir kieme, ir muziejaus kambariuose, tad kaukėtoji minia seka spektaklio veikėjus, gali prie jų prisiartinti taip arti, kaip tik nori, tačiau negali jų liesti, kalbinti ar bet kaip kitaip kištis į spektaklio veiksmą. Kitaip tariant, turi elgtis kaip vaiduokliai, visai kaip Liudos Gnatenkos kuriama, pjesėje tik minima, o režisieriaus į spektaklio veiksmą įtraukta mirusi Serebriakovo žmona.
Tiesa, iš spektaklio veiksmo ir jo konstrukcijos aiškėja, kad vaidenasi čia ne kaukėtieji, o atvirkščiai. T.Montrimo spektaklio veikėjai sukasi besikartojančių scenų labirinte, kurios ne visuomet išsidėsto pagal priežasties ir pasekmės logiką. Grupėmis per jausmų ir likimų dramą keliaujančios kaukės stebi savo praeityje, nuoskaudose, neryžtingume įkalintų A.Čechovo personažų dramą, kuri, regis, užkeikta šiame name suktis be pabaigos ir vilties (pamenate filmus apie rūmuose įkalintus vaiduoklius? Maždaug taip).
Tiesa, įdomu, kad pasakojime, kuriame meilės daugiakampis – lyg ir centrinė ašis, moterims tenka tik epizodiniai vaidmenys, o štai pagrindiniais smuikais griežiantys vyrai neišsiskiria vaidmenimis. Išskyrus Viačeslavo Lukjanovo kuriamą išjaustą, niuansuotą ir meistriškai iš vienos scenos į kitą persijungiantį Dėdę Vanią.
Nors šį spektaklį teatras pristato kaip itin novatorišką, tačiau santykių su publika prasme jis vis dar atsilieka nuo tame pačiame teatre Olgos Lapinos režisuoto „Kodas: Hamletas“. Suliejus autentišką istorinę aplinką ir teatro veiksmą, šis spektaklis žiūrovams pasiūlo naują žiūros tašką ir įtraukiančią, tačiau klasikinio žiūrovo vaidmens (žiūrėti pro rakto skylutę į kitų gyvenimus) ne tik kad nekvestionuoja, bet dar ir įtvirtina.
Rekomenduojama norintiems artimesnio žvilgsnio į tradicinį teatrą.
Nerekomenduojama besitikintiems tapti teatrinio veiksmo dalimi.
ŽIŪRĖKITE KABLYS + KULTŪRA, SKATE PARK ERDVĖ (Kauno g. 5)
Repertuarą sekite www.mmlaboratorija.lt
Ar klimato atšilimas sukeltas žmogaus, ar natūralus? 2 °C ar 3 °C temperatūros kilimas pasaulyje žmonijai būtų pakeliamas? Kiek tonų CO2 vienam gyventojui mums atrodytų priimtina? Ar tai, kad rengiuosi dėvėtais drabužiais, bijau skraidyti, į kavines nešuosi termosą, valgau mažiau mėsos ir atsisakiau bananų su avokadais, prisidės prie klimato kaitos stabdymo? O kaip dėl Gretos Thunberg? Kas ir kodėl ja manipuliuoja? Ar, atvirkščiai, manipuliuojama tais, kurie sako, kad ja manipuliuojama? Na, bet čia pasaulis. O kaip mūsų problemos? Plynieji miškų kirtimai – nacionalinė problema ar dar vienas dirbtinai eskaluojamas skandalas? O kaip dėl parkų Vilniuje ir medžių Kaune?
Būtent šiame kontekste gimė ir publikai pristatomas naujausios Vilniaus miesto trupės – Meno ir mokslo laboratorijos (MMLAB) darbas „Analizuojant žvėrį“. Bendras režisieriaus Pauliaus Markevičiaus ir scenografės Barboros Šulniūtės kūrinys artimesnis instaliacijai ar performansui, nors jame ir veikia keliolika jaunosios ir jauniausiosios kartos aktorių.
Į veiksmo erdvę – „Skate Park“ kultūros bare „Kablys“ – žiūrovai įleidžiami poromis (atėję po vieną – suporuojami), paskelbiant jiems priskirtos gyvūnų veislės pavadinimą. Taip lydimi ryškiaspalvėmis, šviesą atspindinčiomis uniformomis vilkinčių aktorių žiūrovai žengia į rūke skendinčią, todėl gana paslaptingą erdvę, kurios apleistumas pabrėžiamas ne tik nuo neatmenamų laikų čia likusio didžiulio sietyno, bet ir transportavimo diržais papuoštų rąstigalių, kelmų ir kitų medžių liekanų. Rūke jie atrodo tarsi eksponatai galerijoje, o po jį klaidžiojantys žvėrims priskirti žiūrovai ir aplink juos patruliuojantys atlikėjai taip tampa bendro, susirinkimą į Nojaus laivą primenančio vyksmo dalimi. Po susirinkimo vyksta pokalbiai prie laužo, kai prie žiūrovų grupelės prisėdęs aktorius ar aktorė pradeda pokalbį, primygtinai krypstantį link žmonių žvėriškumo. O po šių pokalbių – keletas žaidimų ir meditatyvių ritualų.
Visas „Analizuojant žvėrį“ veiksmas, jame pateikiamos ritualizuotos ir mistifikuotos sąsajos vienaip ar kitaip veda ta pačia linkme – link sunaikinto miško ir vilties, kad atsodinus jis gali vėl užaugti, jei to imsimės patys, kiekvienas atskirai ir visi drauge. Tokia tad nesudėtinga šios analizės formulė.
Įdomu, kad nors lietuvių aktoriai ir režisieriai gana aktyviai reiškiasi įvairiomis gamtosaugos ir ekologijos temomis socialinėse medijose, tačiau scenoje apie tai prabyla itin retai. Tad šiuo aspektu „Analizuojant žvėrį“ (greta Gintaro Varno „Bakchančių“ ir „Venecijos liūtą“ pelniusios Vaivos Grainytės, Rugilės Barzdžiukaitės ir Linos Lapelytės operos „Saulė ir jūra“) – maloni išimtis.
Rekomenduojama: siekiantiems dalyvauti (ir teatriniame veiksme, ir ekologiniame judėjime)
Nerekomenduojama: tikintiems, kad diagnozės šiais laikais nebepakanka. „Kemel Photography“
ŽIŪRĖKITE JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRE (Laisvės a. 5, Panevėžys)
Repertuarą sekite www.mmlaboratorija.lt
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras jau daugiau nei metai keičia savo veidą – jo vairą perėmę jauni vadovai Leonas Blėdis ir Andrius Jevsejevas ėmėsi ne tik scenos rekonstrukcijos, bet ir per sezoną drąsiai pakeitė teatro repertuarą, jo kryptį. Vienu iš naujosios šio teatro estetikos vėliavnešių buvo pasirinktas jaunosios kartos režisierius Artūras Areima (Panevėžyje sukūrė jau tris spektaklius), kuris, kaip būtina paminėti, tituluojamas teatro chuliganu.
Būtent šiam režisieriui buvo patikėta režisuoti kadaise prie šio teatro šlovės itin prisidėjusią šveicarų dramaturgo Friedricho Dürrenmatto pjesę „Fizikai“. Legendinis režisierius Juozas Miltinis tuomečiame Panevėžio dramos teatre spektaklį pagal šią pjesę režisavo dar 1967 m., tačiau ši absurdo drama apie bepročiais apsimetančius genialius fizikus skaudžiai aktuali ir šiandien, o joje sprendžiami moralės klausimai vis dar neišspręsti.
„Fizikų“ A.Areima, kaip jam būdinga, imasi drąsiai ir beatodairiškai, su savita vizija. Nors scenoje – kardinali miltiniškosios interpretacijos priešingybė, tačiau ryšį su Panevėžio teatro legenda spektaklis išlaiko itin glaudų. Iš menamos psichiatrijos klinikos Šveicarijoje veiksmas perkeliamas į Juozo Miltinio sanatoriją, kurioje gydomi aktoriai, prisistatantys savo pačių vardais ir vaidinantys pjesės personažus. Teatras kaip profesija čia sutapatinama su liga, o kūrybinė biografija – su ligos istorija. Tačiau pasveikti norinčių neatsiranda.
Sprendžiant moralinę dilemą režisierius suveda teatro ir globalių problemų paraleles. Albino Kėlerio vaidinamo Mebijaus apsisprendimas likti beprotnamyje vienu metu pasakoja ir apie provincijos teatre apsisprendusį likti talentingą aktorių, ir apie žmoniją nuo jos pačios apsaugoti siekiantį mokslininką. „Tik čia galiu būti laisvas“ – taria A.Kėlerio kuriamas personažas.
Į savo siautulingą „Fizikų“ versiją A.Areima sumaniai įtraukė ir naujais rakursais atskleidė vyresniosios kartos Panevėžio teatro aktorius, pasiūlydamas jiems avantiūristišką žaidimą teatru, istorija ir globalių aktualijų atšvaitais. Tiesa, interpretuodamas klimato kaitos debatų fone itin aktualią pjesę A.Areima taškosi resursais ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Tris valandas trunkančiame spektaklyje gausu pagrindinių ir šalutinių linijų, gretutinių asociacijų, stebinančių kostiumų, netikėto rekvizito, intermedijų, interakcijų, lyrinių nukrypimų, filosofinių apmąstymų, istorinių ekskursų ir dar daug daug ko. Šio spektaklio daugiasluoksniškumas vienu metu – ir vertingoji kūrinio savybė (panašiai kaip, anot Kultūros paveldo departamento, Lukiškių aikštės plokštumas), ir pagrindinis trūkumas (panašiai kaip vienoje „Draugų“ serijoje Reičel gaminto deserto viduriniame sluoksnyje atsidūrusi jautiena, žirneliai ir svogūnai). Taigi šis spektaklis – nemenkas iššūkis žiūrovo kantrybei.
Rekomenduojama besidomintiems Juozo Miltinio teatru ir jo istorija bei besimėgaujantiems nepažabotu siautuliu scenoje.
Nerekomenduojama itin branginantiems kultūrinėms pramogoms skiriamą laiką.
ORDREDESORDREORDREDESORDRE
KLAIPĖDOS KULTŪROS FABRIKE (Bangų g. 5, Klaipėda)
Repertuarą sekite www.seikodancecompany.com
Klaipėdos Šeiko šokio teatras vis dažniau bendradarbiauja su kviestiniais užsienio choreografais. Ne išimtis ir naujausias šio teatro šokio spektaklis komplikuotu ir sunkiai ištariamu pavadinimu „Ordredesordreordredesordre“. Tiesa, kviestinė choreografė iš užsienio šįkart lietuvė – Vilma Pitrinaitė, Belgijoje gyvenanti ir kurianti šokėja ir choreografė, nepriklausomos šokio trupės „We cie“ įkūrėja ir meno vadovė.
Spektaklį kūrėjai pristato kaip choreografinį tyrimą, paremtą moksliniais ieškojimais biologinių sistemų srityje. Iš tiesų tai mūsų šokio scenai nauja ir gana originali kryptis. Kaip byloja spektaklio pavadinimas, čia ieškoma jungčių ir skirtumų tarp chaoso ir tvarkos, ir atvirkščiai.
Tai būdinga ir spektaklio struktūrai. Jis skyla į tris aiškiai atsiskiriančias dalis: neįprastai ilgą, todėl gana meditatyvią uvertiūrą – Audriaus Kalyčio elektrinės gitaros solo, choreografinį chaotiško dalelių judėjimo atkūrimą ir sušoktą roko koncertą. Pirmoji spektaklio pusė ir labai fiziškai aktyvi, ir kartu gana meditatyvi. Atsitiktinius junginius ir įvairias judesių sekas sudarantys ir atliekantys Šeiko šokio teatro šokėjai primena ir vėjo žarstomas smiltis, ir vandens vijurką, ir biologinių struktūrų vizualizacijas kompiuterio ekrane. Nuolatinis šios kompozicijos sukimasis ratu, nenutrūkstamas judėjimas, išsitęsęs laike, hipnotizuoja, leidžia klaidžioti savo mintyse, o jei yra noro, ir aplink sceninį veiksmą. Antrąją spektaklio dalį įkvėpė britų post punk grupės „Joy Division“ lyderio Iano Curtiso asmenybė. Tad scenoje vienas po kito Šeiko šokio šokėjai scenoje debiutuoja kaip vokalinis-instrumentinis ansamblis, siekdami į išlaisvinantį šėlsmą įtraukti ir publiką.
Spektaklyje jaučiamas V.Pitrinaitės choreografiniams kūriniams būdingas atsainumas. Jis juntamas ir choreografiniame piešinyje, ir pasirenkant judesius, ir jungiant scenas. Tai įdomi, paprastai lietuvių choreografams nebūdinga savybė, suteikianti V.Pitrinaitės darbams laisvės ir atvirumo prieskonių. Tačiau šį kartą spektaklio finale jis, regis, pakiša kūrėjai koją, kai pasireiškia nekokybišku, neišbaigtu atlikimu.
Rekomenduojama laisvamaniams.
Nerekomenduojama precizikos šalininkams.