Rašė Giedrė Steikūnaitė
(Truputį atsitiktiniai) pastebėjimai iš rugsėjį vykusio 19-ojo „Internationales Literaturfestival Berlin (ilb)“, kur kiekvienam kalbėjusiam rašytojui, poetui, vertėjui, akademikui, ištraukų skaitytojui, iliustratoriui, grafikui, dramaturgui, žurnalistui tradiciškai po renginio įteikiama po didelę tamsiai raudoną rožę.
///
Chimamanda Ngozi Adichie, save vadinanti „Afrikos feministe“, Berlyne kalbėjo apie rašymo meną. Du jos romanai yra išversti į lietuvių kalbą – „Kinrožės žiedas“ (vert. Regina Šeškuvienė, Vilnius: Alma littera, 2005 m.) ir „Pusė geltonos saulės“ (vert. Jolanta Narkevičienė, Vilnius: Metodika, 2012 m.) – ir juos galima rasti bibliotekose; lietuviškai laukiame trečiojo, „Americanah“. Naujausia rašytojos iš Nigerijos knyga vadinasi „Dear Ijeawele, or A Feminist Manifesto in Fifteen Suggestions“ – laiško draugei forma surašyti patarimai, kaip auginti dukrą, kad ji būtų feministė. Šis kūrinys pratęsia ir išplečia ankstesnę Ch.Ng.Adichie esė „We Should All Be Feminists“ („Visi turėtume būti feministai/ės“), išverstą į 32 kalbas. Toji esė buvo adaptuota iš to paties pavadinimo TEDxEuston kalbos, kuri „YouTube“ peržiūrėta 5,6 mln. kartų. Berlyne interviu su „Deutsche Welle“, paklausta apie rašytojų vaidmenį sunkiais laikais, Chimamanda sakė: „Nemanau, kad norėčiau gyventi, jei negalėčiau skaityti. Mano nuomone, dabar labiau nei bet kada yra svarbu tęsti istorijų pasakojimą. Būtent tai žmonijai visad ir padėjo eiti į priekį. Anksčiau istorijas pasakodavome susirinkę aplink laužą, dabar rašome knygas. Tačiau iš esmės tai yra tas pats: prisiminti, kad nesi vienas, kad žmogaus emocijos yra vienodos visur.
Šiandien pasaulis, kuriame ne tik JAV prezidentas yra neįprastas, bet ir Europoje krypstama į politinę dešinę, – šis pasaulis atrodo labai nestabilus, todėl pasakoti žmogiškas istorijas yra dar svarbiau; ir nebūtinai istorijas apie politiką. Pastaruoju metu skaitau daug poezijos, nes pasižiūrėjus žinias man tampa svarbu prisiminti paprastus dalykus: kaip tėvai aukojasi dėl savo vaikų ar ką reiškia patirti išsiskyrimo skausmą. Tokius dalykus. Viltį, meilę.“
///
Laikais, kai knygynuose kavos daugiau nei knygų, kai bibliotekos skaitytojo bilietas piniginėse retesnis nei kurio nors (ar visų iškart) prekybos centro lojalumo kortelė, kai taupant vietos ir / ar į pinigus verčiamas skaitmeninis „kindle“, o ne popierinis popierius, kai draugai skundžiasi nerandą laiko skaityti (bet jo visad atsiranda instagramui) ir kai troleibuse važiuojant iš stoties į Saulėtekį kiekvienąkart esi vienintelis, iš kišenės išsitraukęs novelę, o ne telefoną, – kam tokiais laikais reikalingas literatūros festivalis?
„Galbūt galimybė literatūros festivaliuose pamatyti autorius gyvai, klausytis jų kalbant ir skaitant savo kūrinių ištraukas, nusipirkti knygą ir gauti autoriaus parašą – galbūt ši patirtis atkuria realybę, unikalumą ir ryšį tarp skaitytojo ir rašytojo, kurį e.knyga, kad ir kokia patogi ji būtų, iš mūsų atėmė“, – prieš keletą metų spaudoje svarstė britų rašytojas Davidas Lodge’as. Galbūt. Tokį realybės atkūrimo poreikį patvirtina ir neseniai pradėto rengti tarptautinio literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ anšlagai (jis vyksta lapkritį).
///
Literatūros festivalis nėra tas pats, kas mugė: didžiąją fizinės ir laiko erdvės dalį jame sudaro intelektualiniai ir emociniai patyrimai, o ne nuovargis eilėse prie leidyklų stendų. Ir pats ilb formatas – dešimtys renginių skirtingose miesto vietose, išsklaidytų per dešimt dienų, skatina ne skubiai kuo daugiau suvartoti, o sąmoningai įsitraukti ir tikslingai reflektuoti. Nes ir jo programa yra ne apie bet ką, ji neapsiriboja vien knygų reklamavimu. Kadangi jokia knyga neatsiranda vakuume ir yra savo laiko, aplinkybių ir kūrėjo konteksto produktas, tad ir jų autoriai kalbinami – ir noriai kalba – įvairiomis politinėmis ir socialinėmis temomis, nebijo jų komentuoti – atvirkščiai, laiko tai savo pareiga, o festivalį – viena iš platformų savišvietai ir viešai diskusijai.
///
Prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus išleista Margaret Busby redaguota antologija „Daughters of Africa“ („Afrikos dukterys“) kritikų buvo išgirta kaip „gyvybiškai būtinas prarastos istorijos dokumentas“. Šiemet pasirodžiusiame taip pat M.Busby redaguotame antologijos tęsinyje „New Daughters of Africa“ („Naujos Afrikos dukterys“) atrinkti daugiau nei 200 Afrikoje ir diasporoje gimusių literatūros kūrėjų darbai, kuriuos skiria žanrų įvairovė, o jungia Afrikos – kaip žemyno ir kaip idėjos – šaknys. Ji prasideda svarbių XVIII ir XIX a. moterų kūrinių ištraukomis – anot M.Busby, kaip „priminimas, kad vėlesnės kartos yra tvirtos prieš jas gyvenusiųjų dėka“. Antologiją Berlyne pristatė fantastikos (arba, kaip sako ji pati, spekuliatyviosios grožinės) literatūros autorė iš Barbadoso Karen Lord.
Jos romane „The Best of All Possible Worlds“ („Geriausias iš visų įmanomų pasaulių“) keletas išgyvenusiųjų savo puikiosios planetos griūtį kaip pabėgėliai glaudžiasi kažkur galaktikos užkampyje, kur gyvena kiti. Bandydami rasti savo vietą naujame pasaulyje, išgyvenusieji patenka į įtemptas situacijas, kur susikerta skirtingi įsitikinimai ir socialinės normos. Šis romanas kelia klausimą: ką savo stengsiesi išsaugoti, kai visas tau pažįstamas pasaulis staiga visiškai pasikeis? K.Lord yra sakiusi, kad spekuliatyvioji grožinė literatūra yra jos mėgstamiausias žanras, nes juo pasakoma žymiai daugiau nei tik paviršiuje pasakojama istorija. „Karibų fantastikos literatūroje yra fantazijos, tačiau ir mūsų nefantastinė literatūra nėra labai realistinė – daug vietos joje užima mitai ir legendos“, – sakė ji Berlyne ir rekomendavo visiems pasidomėti šia kūryba. Pradėti galima tinklalapyje caribbeansf.com, kur rasite išsamų Karibų fantastikos literatūros sąrašą.
///
Viena diena ilb yra kasmet skiriama grafiniams romanams ir apskritai komiksams.
„Komiksas reikalauja labai aktyvaus skaitymo, nes tu turi savo galvoje atrasti ryšių tarp paveikslėlių“, – pradžiamokslį pateikė iliustratorius iš Slovėnijos Davidas Krančanas. Štai du skirtingi paveikslėliai vienas šalia kito: komiksas atsiranda tarp jų, kai smegenys bando atrasti greičiausią ir logiškiausią kelią juos prasmingai sujungti. „Sunkiausia yra kurti – ir skaityti – komiksą, kuriame nėra žodžių, – sakė D.Krančanas. – Tai tarsi nebylusis kinas. Žmogus, kuriantis tokius komiksus, šią meno šaką išmano itin gerai.“
D.Krančanas dešimtmetį dalyvauja Liublianoje dar nuo 1992 m. leidžiamo periodinio komiksų žurnalo „Stripburger“ veikloje. Kaip tik rugsėjį Berlyno „Neurotitan“ galerijoje vyko „Stripburger“ paroda. Ten kabojo ir D.Krančano iliustruota pasaka ne vaikams „Pijani zajec“ („Girtas kiškis“), paremta Rezijos slėnio folkloru ir liaudies kūryba, pritaikyta nūdienos realijoms: iš vienatvės kiškis prisigeria…
Zagrebe gyvenanti tapytoja ir iliustratorė Helena Janečić komiksus piešti pradėjo vaikystėje, jie publikuoti mokyklos laikraštyje. Savo darbuose ji daugiausia vaizduoja moteris (išskyrus serialo „Tvin Pykso miestelis“ įkvėptą piešinių ciklą, kuriame yra ir agentas Kuperis): pvz., jos komiksų serijos superherojė Horny Dyke padeda į bėdą pakliuvusioms moterims, 2×2.5 m dydžio paveiksluose iš Snašos ciklo slaviško kaimo aplinkoje ant šieno glamonėjasi liaudiškais drabužiais vilkinčios moterys. H.Janečić sako, kad prieš tapydama šiuos folkloras + queer darbus buvo sumaniusi pasišnekėti su kaimo vietovėse gyvenančiomis lesbietėmis, tačiau persigalvojo ir tapė iš vaizduotės.
O kai jos gimtojo Osijeko miesto viešoji biblioteka pakvietė vietos menininkus sukurti komiksą apie bet ką, pirmoji Helenos mintis buvo jos superherojės Horny Dyke sekso nuotykiai bibliotekoje. Tačiau institucijai ši idėja nelabai patiko, tad galų gale menininkė sukūrė kažką kito.
///
Komiksų programoje dalyvavo ir grafinio romano „Sibiro haiku“ („Aukso žuvys“, 2017) autorė Jurga Vilė ir iliustratorė Lina Itagaki. Knyga jau išleista prancūziškai, kitąmet ji pasirodys italų, anglų, latvių, vokiečių, lenkų ir rumunų kalbomis.
///
Kadangi šiemet ilb dalyvavo ir du žmonės iš Lietuvos, sugalvojau festivalio archyvuose paieškoti, kokie dar lietuviškai kalbantys kūrėjai buvo čia pakviesti per pastaruosius 18 metų, t. y. nuo 2001 m., kai festivalis buvo surengtas pirmą kartą. Pasirodo, vos keli ir Jurga su Lina yra pirmosios jos, o ne jie (suprantama, iš užsienio į Berlyną kviečiami autoriai, kurių kūryba yra / bus verčiama į vokiečių kalbą).
Du kartus – 2012 ir 2017 m. – Berlyno literatūros festivalyje svečiavosi Tomas Venclova (Lietuva / JAV). 2010 m. apsilankė poetas, dramaturgas, Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas, vertėjas ir literatūros kritikas Laimantas Jonušys bei menininkas Marius Jonutis. 2007 m. su Berlyno publika bendravo rašytojas Sigitas Parulskis ir knygų vaikams autorius, bardas, poetas, režisierius Vytautas V.Landsbergis. 2006 m. atvyko poetas Eugenijus Ališanka, o 2002 m. pirmasis iš Lietuvos buvo pakviestas rašytojas Ričardas Gavelis, tačiau šalia jo vardo uždėtas kryželis: jis iškeliavo Anapilin tų metų rugpjūtį, prieš festivaliui prasidedant.
///
„silent green Kulturquartier“ yra labai geras paraleliai egzistuojančių ir egzistavusių Berlyno dimensijų pavyzdys. Tai privati (t.y. ne valstybinė) kultūros erdvė Weddingo rajone šiaurės Berlyne. Weddingas buvo (ir iš dalies liko, nepaisant gentrifikacijos) darbininkų klasės rajonas, berlyniečių pramintas raudonuoju, – tarpukariu jame gyveno stipri kairiųjų pažiūrų piliečių bendruomenė ir vyko mūšiai tarp komunistų bei vis daugiau gyventojų paramos – taigi ir galios – įgyjančių nacių (deja, žinome, kas juos laimėjo). Dabartinis „silent green“ pastatas statytas 1909–1910 m. ir tai buvo pirmasis Berlyne bei trečiasis tuometėje Prūsijoje krematoriumas. Dešimtmečiais prieš tai šioje teritorijoje veikė miesto kapinės. Pagrindinė komplekso dalis yra 17 m aukščio kupolas, kuriame iki pat krematoriumą uždarant 2002 m. buvo gedėjimo salė. Šalia – kiti pastato sparnai, kuriuose buvo laikomos urnos su sudegintais palaikais, ir didžiulis požeminis rūsys, taip pat naudotas laidojimo reikmėms (dabar čia organizuojami tokie renginiai kaip animacijos festivalis „Pictoplasma“).
Šioje erdvėje šiemet vyko ne tik ilb susitikimai (tarp jų – jauni poetai Oceanas Vuongas (Vietnamas), Kaveh Akbaras (Iranas), rašytojai Alainas Mabanckou (Kongo Demokratinė Respublika), Chibundu Onuzo (Nigerija), ir kt.), bet ir specialus ilb renginių ciklas „About: Sex“. Jį pradėjo prof. Claudios Bruns (Vokietija) paskaita apie kultūrinę sekso istoriją, tęsė požiūriai ir įžvalgos kitomis susijusiomis temomis: ką reiškia geisti mašinų (ne automobilių prasme, o, pvz., sekso lėlių)? Kas pasikeitė nuo 1975 m., kai sekso darbuotojos okupavo Liono bažnyčią protestuodamos prieš policijos represijas ir prastas darbo sąlygas? Ką apie mūsų seksualumą galėtų pasakyti M.Foucault? Kaip parašyti tikrai gerą sekso sceną? Kokia turi būti Katalikų bažnyčios atsakomybė už vaikų seksualinį išnaudojimą? Ar pornografija turi potencialo griauti heteronormatyvias „idealaus“ kūno normas? Kas nutinka smegenyse, kai jaučiame geismą?
Urnų „silent green“, žinoma, nebėra.
///
Klausimai iš ilb renginių ciklo „Automatic Writing 2.0“:
Ar dirbtinis intelektas gali pakeisti vertėjus? Kokių niuansų kalboje mašina niekada nepažins? Kodėl išvis turėtume sukurti mašiną, kuri mus pačius padarytų nebereikalingus? Ar tik todėl, kad galime?
///
Dr. Shashi Tharoor’as yra keliolikos knygų autorius (jo temų amplitudė – nuo Indijos nepriklausomybės, Britanijos vedlio Jawaharlalo Nehru biografijos bei Indijos ir Pakistano politinių santykių analizės per kriketo prizmę iki romano apie Bolivudo realijas), feisbuke turi 1,2 mln. sekėjų. Dar jis yra Indijos parlamento narys ir buvęs ministras, tris dešimtmečius užėmė įvairias pozicijas Jungtinėse Tautose. Berlyne jis kalbėjo tai, kodėl yra induistas (neseniai pasirodė jo knyga „Why I Am a Hindu“) ir neišvengiamai apie tai, kaip kiti politikai ir žiniasklaida naudoja induizmą visuomenei skaldyti ir savo fašistinėms ideologijoms įgyvendinti.
(Čia reikia paminėti, kad dabartinio Indijos premjero Narendros Modi vyriausybė aktyviai propaguoja hindu nacionalizmą ir kariauja su kitų tikėjimų piliečiais, skurdžiai gyvenančiais žmonėmis ir visais, kurie atvirai pasisako prieš išnaudojimą, neapykantos skatinimą ir smurtą. Nuostabi Indijos rašytoja, romano „Mažmožių dievas“ autorė Arundhati Roy dabartinę šalies valdžią vadina fašistiniu režimu.)
Bet induizmas iš tiesų yra pliuralistinis tikėjimas, o ne politinė ideologija, tad jo išnaudojimas politiniams tikslams tik parodo žmogaus ribotumą su labai skausmingais to padariniais, kalbėjo dr. Sh.Tharooras. Nuo europinio įstatymų sekuliarizmo, reikalaujančio slėpti visus ir bet kokius religinius simbolius (sikhų turbanus, burkas, kryželius ant kaklo), induizmas skiriasi būtent savo pliuralizmu (dievybių daug ir įvairių, tad tikėk bet kuo, kad tik būtum laimingas, ir dėvėk kas tau patinka). Ir, anot rašytojo, reikia ne bandyti save įtikinti religine tolerancija, o nuoširdžiai švęsti žmonijos įvairovę. „Pateikiama kaip didžiulė dorybė, iš tiesų tolerancija yra labai iš aukšto į kitus žiūrinti idėja, – kalbėjo jis. – Nes kažką viso labo toleruodamas tarsi teigi, kad žinai geriau už kitus, bet leidi jiems klysti. Kas tau suteikė tokią teisę leisti ar neleisti? Šitokį mąstymą reikia pakeisti, reikia išmokti priimti: aš turiu savo tiesą, tu – savo, bet vienas į kito tiesas nesikiškime ir jos abi gali paraleliai egzistuoti.“
Tam, kad visi drauge prie laužo galėtume pasakoti istorijas iš žmonijos gyvenimo.
