Recenzavo Goda Dapšytė
PATINA
Repertuarą sekite www.vsdt.lt
Nacionalinė drama be nacionalinių prieskonių – mūsų scenoje itin retas reiškinys.
Jaunosios kartos kūrėjų – dramaturgės Virginijos Rimkaitės ir režisierės Eglės Švedkauskaitės – tandemas spektakliu „Patina“, sukurtu Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, įrodė, kad tai vis dėlto įmanoma ir net ne nacionalinėje scenoje. Jų estetiškas ir konceptualus darbas atskleidžia ne tik temą, bet ir neišnaudotas mūsų teatro galimybes.
„Patinoje“ pasakojama vienos konkrečios (kartu ir gana abstrakčios) šeimos istorija. Scenoje pateikiamos jai nutinkančios (ne)kasdienės situacijos ir absurdiškos reakcijos į jas (pvz., vyrą ir kūdikį paliko žmona ir mama, tad po kelių valandų jos vietą jau užima kita), įvedamas vienas kitas makabriškas posūkis. Scenoje kuriamas keistas steriliai baltas, aiškių formų pasaulis (scenografė Ona Juciūtė) su tvarkingomis pilkomis žmonių figūromis (kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė). Aktoriai scenoje veikia tarsi bejausmės kompiuterinio žaidimo figūrėlės, kiekviena vykdanti savą misiją, pagal gyvenimą lyg ir primenantį, bet kartu ir neįtikimą scenarijų. Čia nuolat nepaliaujamai lyja, o personažai retkarčiais „pakimba“ (aktoriams sustingus langą vaizduojančioje projekcijoje ima suktis programinės įrangos mąstymą simbolizuojantis ratelis). Scenoje pateikiamas pasaulis – savotiškas „Tarnaitės pasakojimo“ ir „Sims“ hibridas. Tačiau visa tai nėra savitiksliai estetiniai sprendimai, jie nukreipti socialinės kritikos ir šiuolaikinių santykių refleksijos link, o režisierės Šiaulių dramos aktoriams padiktuotas formos iššūkis leidžia jiems atsiskleisti naujomis, labai įdomiomis spalvomis.
Dramaturgės „Patinoje“ užfiksuotus tradicinių vertybių kraštutinumą pasiekusios šeimos santykius režisierė paverčia perdegusio pasaulio, kuris nors ir vadovaujamas moterų, vis dėlto sukasi apie vyrus, tvarka. „Patina“ dar kartą patvirtina, kad šiuo metu kaip vieną išskirtinių E. Švedkauskaitės režisūros bruožų galima įvardyti atidą visuomenei, dramaturgijai ir scenoje jas išreiškiančioms detalėms.
Rekomenduojama abejojantiems nacionalinės dramaturgijos potencialu.
Nerekomenduojama neskaitantiems poteksčių.
Kai mes būsim jauni
Donato Stankevičiaus nuotr.
Repertuarą sekite www.dramosteatras.lt
Nors laukiant spektaklio Kauno nacionalinio dramos teatro fojė prisipildo vyresnio amžiaus žiūrovų, o scenoje, kaip reta, taip pat vien vyriausios kartos aktoriai, šis spektaklis toli gražu neskirtas vienai amžiaus grupei. Nors jaunystės kulto laikais priminimas memento mori (lot. prisimink mirsiąs) skendi užmarštyje, tačiau globalinių kataklizmų ir karų kontekste pamažu ir vėl tampa aktualus visoms amžiaus ir socialinėms grupėms.
Tokia tad grėsminga įžanga į Aleksandro Špilevojaus režisuotą Daivos Čepauskaitės situacijų komediją „Kai mes būsim jauni“, nes jos veiksmo vieta – laidojimo rūmai. Čia susitinka puikus Jūratės Onaitytės, Vilijos Grigaitytės, Inesos Paliulytės ir Liucijos Rukšnaitytės įkūnijamų jaunystės draugių kvartetas. Susirinkusios į jaunystės draugo laidotuves damos dalijasi skirtingomis amžėjimo strategijomis ir koncepcijomis, juokingais ir skausmingais nutikimais, ir, žinoma, prisiminimais. Daliai praėjęs laikas visad geresnis, kitoms – nėra nieko puikiau už esamąjį. Vienos drąsiai teigia savo amžių, kitos – neigia. Tačiau jų susibūrimo viena priežastis, nori–nenori, primena, kad (pa)senti – privilegija.
Jaunosios kartos režisierius A. Špilevojus jau ne kartą įrodė, kad jam puikiai sekasi dirbti su vyriausios kartos aktoriais, tad ir „Kai mes būsim jauni“ – ne išimtis. Jam lengvai pasiduoda dramaturgės kuriamos šmaikščios ir dramatiškos gyvenimiškos situacijos. Tačiau sunkiau suvaldomi spektaklio posūkiai mistikos link. Ženkliškasis Algirdo Pintuko Jis (lyg ir laidojimo namų darbuotojas, lyg ir tarpininkas tarp pasaulių) vis dėlto labiau krinta iš konteksto, nei kuria paralelinės realybės nuojautą. Svetima bendram spektaklio audiniui ir aktorinei dinamikai lieka ir Lili Stepankaitės Nepažįstamoji. Spektaklyje humoru ir švelnia ironija pagardintas realizmas laimi prieš simbolizmą, gana panašiai kaip ir šiuolaikiniame gyvenime.
Tikriausiai būtent todėl norisi sugrįžti prie tikslinės auditorijos klausimo: spektaklis, nors ir kalba apie amžėjimą ir dvelkia nostalgija jaunystei ir besiartinančios mirties nuojauta, vis dėlto mezga dialogą tarp kartų, pasakodamas apie vyriausiąją ir jos visai nevienareikšmę kasdienybę, apie scenarijų pagal kuriuos gyvename, pasirinkimą ir retai pasitaikančią dar vieną (kartais paskutinę) galimybę.
Rekomenduojama kaip priemonė su šypsena prisiminti mūsų laikinumą.
Nerekomenduojama nepakeliantiems minčių apie senatvę ar mirtį.
){kind=link}