Kalbino Julija Šredersaitė
Jaunosios kartos lietuvių menininkė, choreografė, šokėja ir rašytoja Grėtė Šmitaitė, vos baigusi bakalauro studijas Berlyne, 2017-aisiais buvo apdovanota „danceWEB“ stipendija Vienoje.
Šiuo metu Šveicarijoje gyvenanti ir kurianti Grėtė rugsėjo pabaigoje sugrįžta į Lietuvą dėl savo šokio spektaklio „Laukymė“ premjeros psichikos sveikatos menų festivalyje „Ryšiai“, kuri vyks spalio 8 d. „Menų spaustuvėje“. Savo darbais autorė kviečia transformuoti skausmą, baimę, vienatvę į empatiją, švelnumą, susijungimą su savimi ir aplinka.
– Meno pasaulyje esi beveik visą gyvenimą – pradėjai nuo muzikos, tęsi kelionę garse išjausdama muziką visu kūnu per šokį, puikiai valdai žodį (tavo tekstai publikuojami „Šiaurės Atėnuose“). Atrodo, viskas dėsninga, susiję, susipynę. Ar galėtum pasidalyti, kaip atrodo dabartinė trajektorija, kuria judi? Kur randi save šiandien ir kur link judi?
– Šiuo metu atlieku meninį tyrimą „Humoras ir šokis“. Siekiu rasti šokį, kuris sukelia žiūrovo juoką ir taip keičia žiūrovo ir šokėjo ryšį. Juokas mane domina kaip gebėjimas į pasaulį žvelgti ypatingu būdu – tokiu, kurio nerasime, jei nesijuoksime. Leisdama žiūrovui juoktis, noriu kalbėti apie skaudžias temas. Šokėją siekiu atverti kaip trapų ir pažeidžiamą. Tarp žiūrovo ir šokėjo ieškau empatiško ryšio. Kuriu nedidelius etiudus. Juos aptariu su savo mentoriumi režisieriumi Ira Seidensteinu.
Paraleliai studijuoju kitų choreografų kurtus spektaklius, kurie, pasitelkdami humorą, šokiu atskleidžia sudėtingas temas. Mokausi iš jų.
– Kaip, laikui bėgant, keičiasi tavo požiūris į save ir kūrybos procesą?
– Kai mano mama Giedrė Šmitienė gynė disertaciją apie kūną ir suvokimą kūnu, tyrinėdama Alfonso Nykos-Niliūno gyvenimo kūrybą, jos disertacijos gynimo oponentas Algis Mickūnas papasakojo užklausęs paties kūrėjo, kaip jis suvokia savo kūną. „Kada aš juntu savo kūną? Na, va, neseniai nukritau nuo laiptų, tuomet pajutau, kad turiu kūną“, – atsakė A. Nyka-Niliūnas. Panašiai man atrodo ir požiūris į save ir tai, ką darau, – norisi visiškai įsitraukti ir veikti. Mintys apie save išlenda, kai skauda, kai nežinau, kaip prisitaikyti, reaguoti. Kai taip nutinka, ieškau sprendimo ir gyvenu toliau. Kaip mano draugė su savo brazilišku humoru man sako: „If there is a Problem, there is a Solution. If there is no Solution, there is no Problem“ (liet. „Jeigu yra problema, yra ir jos sprendimų. Jeigu nėra sprendimo, nėra ir problemos“).
– Grėte, skaitau tavo pastarųjų trejų metų interviu ir visuose mane pasitinka žodžiai „ryšys“, „ryšiai“. Kaip suprantu, ši tema ryškiausiai dominavo pandemijos metu, vis dėlto tu joje likai ilgiau. Kas tai lėmė? Ką šiandien tau reiškia ši plati ir jautri sąvoka – „ryšys“?
– Kiek esu gyva, juntu, kad gyvenu kurdama sąryšius: kuriu per ryšius, dėmesį jiems, jų nuolatinį perkūrimą ir auginimą. Tai ryšiai su gamtine ir žmogaus kuriama aplinka, ryšiai su visuomene ir pavieniais žmonėmis. Ryšiai kaip mūsų gyvenamoji, kūrybos erdvė yra tema, kurios aktualumas neturi galiojimo datos – be ryšių su savimi ir savo aplinka, be jautrumo jiems juntame sumaištį ir skausmą.
– Rugsėjo pabaigoje psichikos sveikatos ir menų festivalyje „Ryšiai“ Vilniuje vyks tavo naujo darbo „Laukymė“ premjera. Kaip gimė šis darbas? Kodėl tai įvyko būtent dabar?
– „Laukymė“ pasakoja apie senelį ir laukymę, kurią jis myli. Laukymę, iš kurios jis buvo išvežtas sovietų kareivių būdamas dešimties. Pastaruosius dvejus metus, gyvendama Vakarų Europoje, sunkiai gebėdavau ramiai kalbėti apie karą Ukrainoje ir Sovietų Sąjungos režimo vykdyto smurto nepripažinimą, neatsiprašymą pasaulio už jį. „Laukymėje“ siekiau kreiptis būdu, kuris sakytų: „Taip, mūsų skirtingos istorinės patirtys, socialinės terpės, tačiau vis vien esame pajėgūs vieni kitus suprasti.“ Apie žmonėse ir vietose likusį skausmą siekiu kalbėti per meilę.
Nuotrauka iš Grėtės Šmitaitės vestų judesio dirbtuvių Liuksemburge. Marco Pavone nuotr.
– Viename iš interviu esi minėjusi, kad tau „įdomūs visokie metodai, ištraukiantys dalykus iš pasąmonės“. Kas vyksta toliau, kai tie užslėpti dalykai tau pasirodo? Koks jų ir tavo pačios likimas susitikus?
– Mano draugė, ilgametė mentorė Christine Quoiraud, kartą peržiūrėjus mano kūrinio eskizą pasakė: „Labai gerai. O dabar tą patį pasakyk taip, kad tavęs tame kūrinyje nė kiek neliktų, kad įsitraukdama į šią temą ištirptum.“ Tuomet papasakojo apie amerikiečių menininkę Laurie Anderson, kuri jaunystėje per pasirodymą vienoje galerijoje, stovėdama su pačiūžomis ant tirpstančio ledo luito, velniškai gražiai griežė smuiku. Norėtųsi būti pralaidžia siena, kuri leistų giliai mumyse slypintiems dalykams pereiti į suvoktą, juntamą būvį ir tuo būviu dalytis su kitais.
– Galbūt galėtum pasidalyti atrastais ir tau labiausiai tinkančiais būdais, kaip ugdyti jautrumą sau ir aplinkai? Kaip stiprinti ryšį tarpusavyje ir su pačiu savimi?
– Pirmas būdas – mano draugas, su kuriuo ilgai gyvenau Berlyne, kažkada su manimi pasidalijo, kad jei kiekvienas mūsų kas savaitę po valandą pasikalbėtume su žmogumi, atsitiktinai sutiktu prekybos centre ar parke, pasaulis pasikeistų. Tai turėtų būti ne pokalbis: „O, tu perki persikų jogurtą, aš irgi jį mėgstu“, bet įsiklausymas, noras suprasti, ką kitas galvoja, kas jam rūpi, kas kelia nerimą. Kai taip netikėtai pasikalbėti pavyksta, apima smagumas.
Antras būdas – kompozitorius Samuelis Hertzas savo straipsnyje „Good News, Bad Weather“ paaiškina, kaip orų pasaulis tiesiogiai veikia mūsų kūnus, kaip galime girdėti griaustinį ataidint savo šonkauliuose. „Tai, kad šio griaustinio šonkauliuose neišgirstame, nepanaikina mūsų ryšio su orų pasauliu“, – teigia jis. Kai gyvename ignoruodami aplinką, jos poveikis mums neišnyksta. Tas poveikis pasirodo tuo, ką vėliau pavadiname katastrofomis. Man patinka eiti pasivaikščioti ar bent atidaryti langus ir klausyti.
Trečias būdas – save gerbti ir kartu nebijoti juoktis iš savęs. Man tai labai sunku. Tad prieš kelerius metus su režisieriumi I. Seidensteinu pradėjau mokytis klounados. „Quontum Theater“ praktika, kurios pagrindu pastaraisiais metais dirbu ir mokau, atveria žmogaus pasąmonę, kūrybiškumą, gebėjimą dalytis. „Ryšių“ festivalio metu vesiu nemokamas kūrybines dirbtuves šios praktikos pagrindu. Visi norintys mielai kviečiami.
