Rašė Ieva Čepaitė
To, kaip kardinaliai per 20 kūrybos metų pasisuks „Fink“ lyderio Fino Greenallo muzikinis kelias, negalėjo tikėtis niekas. Pradėjęs savo karjerą kaip DJ ir prodiuseris, lipdantis elektronikos bei lengvo triphopo ritmus, šiandien „Fink“ yra bliuzo, R&B ir folkmuzikos garsus į darnią muzikinę visumą jungianti grupė.
Lėtai, bet užtikrintai – taip galėtume apibūdinti „Fink“ kelionę nuo vos saujelei melomanų žinomo kolektyvo, grojančio Londono užkampiuose, iki grupės, rengiančios sold-out pasirodymus ir Europoje, ir už Atlanto.
Pirmoji, dar tuomet elektronika, dub ir džiazu apipinta „Fink“ plokštelė pasirodė 2000-aisiais. Kito albumo laukti reikėjo net šešerius metus, tačiau „Biscuits for Breakfast“ tapo pirmuoju žingsniu link tokių „Fink“, kokius pažįstame šiandien. 2007-aisiais pasirodė „Distance and Time“, dar po dvejų metų – ketvirtasis grupės įrašas „Sort of Revolution“. Po pirmųjų trijų albumų apie „Fink“ egzistavimą žinojo tik alternatyviosiso muzikos ir bliuzo mėgėjai, o „Sort of Revolution“ kolektyvui atnešė nepalyginamai didesnę sėkmę – albumas buvo liaupsinamas kritikų, dainos – be pertraukos niūniuojamos melomanų, komplimentų negailėjo net patys „Radiohead“.
Šis albumas grupei tapo tramplinu į didžiąsias scenas ir tarptautinį pripažinimą. Per keletą metų „Fink“ išleido bendrus įrašus su Johnu Legendu, „Bonobo“, Amy Winehouse, kūrinį „Warm Shadows“ perdainavo „Bon Iver“ lyderis Justinas Vernonas, „Fink“ muzika skambėjo tokiuose serialuose kaip „Suits“, „House M.D.“, „The Walking Dead“ ir dar bent keliose dešimtyse kitų.
Sėkmės formulė? Ilgam mintyse įstringantys gitaros rifai, su niekuo nesumaišomas sodrus F.Greenallo vokalas ir… nuoširdumas. „Paprastas, atviras ir be galo mėgstantis tai, ką daro“, – būtent tokie apibūdinimai dažniausiai randami „Google” paieškoje suvedus F.Greenallo vardą ir pavardę. Ir šiandien, praėjus dviem dešimtmečiams po pirmųjų žingsnių scenoje, grupės lyderis pripažįsta, kad jo pagrindinės taisyklės kuriant muziką – aistra, jausmas, atvirumas ir nuoširdumas su klausytoju – išliko nepakitusios nuo pat pradžių.
Šis ruduo grupei itin darbingas – rugsėjo viduryje „Fink“ leidosi į mėnesio trukmės gastroles po Šiaurės Ameriką, neilgai atsikvėpę pradės turą Europoje, tuo pat metu, spalio 25 d., pasirodys ir naujausias grupės albumas „Bloom Innocent“.
Lapkričio 7 d. „Fink“ pasirodys menų fabriko „Loftas“ scenoje. Tai bus jau trečiasis grupės koncertas Lietuvoje, tačiau F.Greenallas pripažįsta, kad apsilankymų mūsų šalyje visada nekantriai laukia.
„Kalbant atvirai, kelionės ir koncertiniai turai man nėra pilių ir skulptūrų aplankymas. Tai ryšio su žmonėmis radimas. Vilniuje tai padaryti neįtikėtinai paprasta”, – komplimentų lietuviams negaili grupės lyderis.
Būdamas kažkur pusiaukelėje tarp Detroito ir Našvilio, F.Greenallas siunčia linkėjimus klausytojams Lietuvoje ir dalijasi mintimis apie naujausią savo kūrybos etapą, neblėstantį muzikinį alkį ir meilę Vilniui, kurį pažino nė karto neišėjęs į miestą.
– Spalio 25 d. pasirodys jūsų naujausias albumas „Bloom Innocent“. Papasakok apie jį, kokia istorija jame slypi ir kuo jis ypatingas tau pačiam?
– „Bloom Innocent“ manyje tūnojo jau kurį laiką. Tai įrašas be kompromisų. Žinau, kad gali nuskambėti keistai, tačiau mano pagrindinis noras buvo sukurti albumą su daugiau muzikos. Įrašai, kurių pastaruoju metu klausausi pats, susideda iš daugybės komponentų – garsų, detalių, instrumentų, melodijų vingių – tokią kryptį kuriant „Bloom Innocent“ pasirinkome ir mes.
Prie albumo prisidėjo keletas fantastiškų muzikantų, taip pat genialus prodiuseris Floodas, kuris dirbo ir prie „Resurgam“. Rezultatas – „Bloom Innocent“ skamba absoliučiai nuostabiai. Sakyčiau, kad šis įrašas yra švaresnis, nuoseklesnis nei ankstesni mūsų darbai. Jis visiškai atspindi tai, kur ir kas aš dabar esu.
– Turi mėgstamiausią šio albumo kūrinį?
– Šiuo metu mano mėgstamiausia daina – „I Just Want A Yes”. Tai kūrinys apie nenumaldomą norą išsiveržti. Beveik kaip malda, susijungianti su nuostabia muzikine odisėja, kuriai įtaką padarė visi mano šiuo metu dievinami muzikantai.
– Kas yra tavo pagrindinis įkvėpimas kuriant muziką ir tekstus? Žmonės, situacijos? Nuo ko prasideda tavo naujos dainos kelias?
– Visas gyvenimas, viskas, kas mane supa, tinkamu metu gali būti įkvėpimas. Tai atklystančių gitaros rifų, žodžių ir situacijų suderinimas. Kartais pati melodija tau pasiūlo dainos nuotaiką, o tu seki paskui ją iki jausmo, žodžių ir visos kompozicijos. Kartais, atvirkščiai, – į galvą atklydę žodžiai ar idėjos tampa dainos rėmais, o tada jau ieškai jiems tinkamo muzikinio išpildymo. Iš esmės, manau, kad pats dainos kūrimo procesas įkvepia – juk galimybė praleisti laiką su savo paties mintimis, emocijomis ir jausmais, o po to jais dalytis su pasauliu yra didžiulė privilegija.
– Muzikos industrijoje sukiesi jau daugiau nei 20 metų. Ar gali pasidalyti, kaip keitėsi tavo supratimas apie kūrybą per tuos metus? Kas buvo svarbu anksčiau, o kam dabar nebeteiki reikšmės?
– Išties ši kelionė įspūdinga, ir be galo džiaugiuosi, kad galiu būti muzikos pasaulio dalimi – tai mane žavėjo dar anksčiau, nei susikūriau savo e.pašto dėžutę. Kurti muziką per šį laikotarpį tapo daug paprasčiau – dabar mes turime visas galimybes, visas priemones, kurios leidžia padaryti tai, ko užsigeidi, greitai ir paprastai. Vis dėlto svarbiausios taisyklės per tiek metų man išliko nepakitusios – tai aistra, jausmas, atvirumas ir nuoširdumas su klausytoju. Įrenginiai ir aparatūra gali keistis, tačiau tikslas visada buvo ir bus tas pats – kurti muziką ir dalytis ja su pasauliu.
Per tiek metų aš iš lėto, tačiau užtikrintai išmokau būti savimi. Manau, kad šiuo metu esu arčiausiai to, koks galiu būti kaip muzikantas – aš vis dar alkanas, visu kūnu ir visa siela pasinėręs į muziką, ir be galo tuo mėgaujuosi.
– Ne kartą esi sakęs, kad Vilnius tau labai brangus, o žmonės čia artimi. Kas Lietuvoje tave labiausiai žavi?
– Vilnius mano širdyje užima ypatingą vietą, tikriausiai todėl, kad kiekvieną kartą čia įvyksta nepaprastai stiprūs koncertai. „Lofte” esame groję porą kartų – labai gerai atsimenu tą jausmą scenoje, tą energiją iš žmonių. Juokinga, kad paties miesto nė karto nespėjau pamatyti – susipažinau ir pamilau Vilnių tik būdamas „Lofte”. Bet žmonių nuoširdumas ir džiaugsmas buvo tiesiog užkrečiantis.
Galbūt šį kartą pavyks pamatyti daugiau miesto, tačiau, atvirai kalbant, kelionės ir koncertiniai turai man nėra pilių ir skulptūrų lankymas. Tai ryšio su žmonėmis radimas. Vilniuje tai padaryti neįtikėtinai paprasta.
– Šiuo metu keliauji po Šiaurės Ameriką, netrukus laukia Europa – atsikvėpti namuose neteks iki pat žiemos. Kas turuose tau yra sudėtingiausia?
– Ko gero, sudėtingiausia neturėti privatumo ir savos erdvės. Ir susidėti į kelionę drabužių keliems mėnesiams į priekį. Kas vakarą visus juos išversti ir vėl susikrauti į tą patį krepšį – tai vargina.
– O kas atperka tuos sunkumus?
– Galimybė dalytis savo kuriama muzika su žmonėmis, kurie nori ją išgirsti. Tas jausmas nepaprastas ir tikiuosi, kad jis niekada nedings.
Finas Greenallas ir grupė „Fink“ lapkričio 7 d. pasirodys Vilniuje įsikūrusiame menų fabrike „Loftas“.
