Atrinko Auksė Podolskytė
Lapkritis neabejotinai yra „Scanoramos“ mėnuo. Kaip ir pernai, pasufleruosime dešimt filmų, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį. Pasižiūrėkite anonsus ir pirmyn! Europos šalių kino forumas šį rudenį vyks lapkričio 7–24 d.
“Partenonas”
„Partenonas“ („Parthenon“, rež. Mantas Kvedaravičius, 2019)
Kodėl gi nepradėjus nuo uždarymo filmo? Jo autorius – antropologas ir režisierius Mantas Kvedaravičius, 2011 m. pristatęs pirmąjį dokumentinį darbą „Barzakh“. Po penkerių metų dienos šviesą išvydo „Mariupolis“. Abu filmai sutikti palankiai. Naujausiame vaidybinio ir dokumentinio kino rėmus peržengiančiame „Partenone“ autorius susitelkė į kūniškumą ir atmintį. Jo ramsčiais tapo tikros žmonių iš paraščių – narkomanų, prostitučių, migrantų ir kitų – istorijos, kurias M.Kvedaravičius išgirdo tyrimų Odesoje, Stambule ir Atėnuose metu. Filmavimai vyko šiuose miestuose, taip pat Šiaurės Ugandoje.
„Ilgšė“ („Beanpole“, rež. Kantemiras Balagovas, 2019)
„Gaf gaf gaf gaf“, – vis garsiau amsi berniukas filmo „Ilgšė“, arba rusiškai „Dylda“, anonse. Viena pagrindinių veikėjų ne tik aukšta, bet ir nerangi. Ją kartu su drauge matome po Leningrado blokados (1941–1944 m.). Abi nerangiai mėgina atsitiesti ir rasti prasmę gyventi toliau. Šis filmas niūrus, bet estetiškas ir įtraukiantis Kantemiro Balagovo žvilgsnis į praeitį ir traumines patirtis. Jauno Rusijos režisieriaus įkvėpimo šaltiniu tapo baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knyga „Karo veidas nemoteriškas“.
“Dievas yra, jo vardas Petrunija”
„Dievas yra, jo vardas Petrunija“ („God Exists, Her Name Is Petrunya“, rež. Teona Strugar Mitevska, 2019)
Aktorės Zoricos Nuševos sukurta pagrindinė filmo „Dievas yra, jo vardas Petrunija“ personažė Petrunija drąsi ir įdomi. Tokių, anot festivalio organizatorių, „Scanoramos“ programoje šiemet bus galima sutikti ne vieną. Tai, kas vieną dieną atsitinka šiai herojei, iš pirmo žvilgsnio skamba gana komiškai, nors iš tikrųjų yra paremta tikru įvykiu. Po nesėkmingo darbo pokalbio pakeliui į namus 32 metų moteris sugeba atsitiktinai sudalyvauti ilgaamžę tradiciją turinčiose varžybose, kurių metu gaudomas į upę metamas medinis kryžius. Laimėtoją, sakoma, visus metus lydės sėkmė. Kam jos nereikia? Petrunijai tikrai praverstų. Tik viena svarbi detalė – religinės reikšmės ceremonijoje dalyvauja tik vyrai. Makedonė šią taisyklę sulaužo, tačiau būrys dalyvių, o su jais ir kunigas, nenusiteikę pergalę atiduoti Petrunijai.
„Suvenyras“ („The Souvenir“, rež. Joanna Hogg, 2019)
Dar vienas moters režisierės darbas, tačiau kitoks nei ankstesnis. Tai autobiografinė drama, kurios pagrindinė veikėja įsimyli dvigubai už save vyresnį vyrą ir pradeda sudėtingus santykius. Dabar tokie vadinami toksiškais. Dėl naivumo ir patirties stygiaus dvidešimtmetė studentė nemato tikro mylimojo veido, leidžiasi manipuliuojama. Merginos akimis žvelgė debiutantė Honor Swinton Byrne, chameleoniškosios aktorės Tildos Swinton duktė. Šiame filme jas sieja tikrovei analogiškas ryšys – motinos ir dukros.
„Valstybinės laidotuvės“ („State Funeral“, rež. Sergejus Loznica, 2019)
1953 m. kovo 5 d. mirė Josifas Stalinas. Laikraštyje „Pravda“ laidotuvės pavadintos „Didžiuoju atsisveikinimu“. Totalitarinio režimo pagrindinio architekto laidotuvės sudomino ne kartą Lietuvoje ir „Scanoramoje“ filmus pristačiusį vaidybinio ir dokumentinio kino režisierių Sergejų Loznicą. Jį stebina, kad, net praėjus 66 metams, Stalino mirties dieną tūkstančiai vis dar neša gėlių ant jo kapo ir gedi. Iš unikalių archyvinių kadrų sudėliotame 25-ame autoriaus filme į veidą kvėpuoja praeitis, o kartu ir jos aidas šiandienoje.
“Raudoni bateliai”
„Raudoni bateliai“ („The Red Shoes“, rež. Michaelas Powellas, 1948)
Šiemet festivalis atsigręžia į dviejų nusipelniusių režisierių kūrybą. Viena retrospektyvų skirta britų kino kūrėjui Michaelui Powellui. Pažinčiai su režisieriaus kūryba festivalio programos sudarytojai siūlo penkis karjeros viršūnėje gimusius filmus. Pradėti galima būtų nuo kartu su Emericu Pressburgeriu sukurtos muzikinės romantinės dramos „Raudoni bateliai“, kurioje pasakojama apie baleto žvaigždę, besiblaškančią tarp meilės jaunam muzikantui ir atsidavimo šokio menui. Ši spalvinga ir judesio kupina juosta dažnai vadinama geriausiu jo kūriniu.
„Žmogus ant stogo“ („Man On The Roof“, rež. Bo Widerbergas, 1976)
M.Powello kompanionas programoje „Iš arčiau“ yra maištininku vadinamas švedas B.Widerbergas. Festivalyje bus rodomi septyni ryškiausi jo darbai. Filmas „Žmogus ant stogo“ patiks visiems detektyvų mėgėjams, tai detektyvo žanro klasika. Jame B.Widerbergas pasakoja apie Stokholmo ligoninėje žiauriai nužudomą policijos pareigūną Nymaną. Po šio įvykio prasideda tyrimas, kuriame atsiskleidžia mirusiojo sadistiniai polinkiai. Nors apie tai jo kolegos žinojo, visi iki vieno tylėjo.
“Šeimos paslaugos”
„Šeimos paslaugos“ („Family Romance, LLC“, rež. Werneris Herzogas, 2019)
Šį rudenį galima paskirti režisieriaus W.Herzogo pasaulio studijoms. Bent jau Vilniuje. Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje buvo galima išvysti dokumentiką „Herzogas / Gorbačiovas“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir toliau tęsia nemokamas vokiečių naujojo kino meistro darbų peržiūras, o „Scanorama“ rodo Kanuose pristatytą patį naujausią jo vaidybinį kūrinį. Sekėjus, svečius, draugus, šeimos narius – visus galima pasisamdyti, nes jie aktoriai. Režisierius pasakoja apie iš tikrųjų Japonijoje egzistuojančią įmonių veiklą (pagrindinis aktorius būtent tuo ir užsiima) ir kelia klausimų apie santykius ir jų reikšmę šiandienos pasaulyje.
„Lara“ („Lara“, rež. Janas-Ole Gersteris, 2019)
Tą pačią dieną Larą ištinka du svarbūs įvykiai – jos šešiasdešimtasis jubiliejus, o vakare – debiutinis sūnaus pasirodymas. Jis pirmąkart viešai skambins pianinu savo paties kūrinį. Kadaise Lara irgi turėjo muzikinių ambicijų. 2012 m. sėkmingai debiutavęs vokiečių režisierius įgyvendino prieš dešimtmetį slovėnų autoriaus parašytą scenarijų ir sukūrė tragikomediją apie motinos (jos vaidmenį atlieka garsi vokiečių aktorė Corrina Harfouch, vaidinusi tokiuose filmuose kaip „Trečiojo Reicho žlugimas“ ar „Kvepalai: vieno žudiko istorija“) ir sūnaus santykius, kūrybą.
“Naivumas”
„Naivumas“ („SAF“, rež. Ali Vatanseveris, 2018)
Stambule užaugęs turkų režisierius ir šio filmo scenarijaus autorius, pasirinkdamas vieną Stambulo rajoną, šiame vaidybiniame filme mėgina analizuoti gimtinės modernizacijos ir atvykusių Sirijos pabėgėlių įtaką vietiniams gyventojams. Kamil – nepaprastai sąžiningas jaunas vyras, kuris dėl pinigų stygiaus priverstas įsidarbinti buldozerininku. Paradoksalu, tačiau jo darbas – griauti skurdų rajoną, kuriame užaugo. Pabėgėlių knibždančioje Fikirtepėje suplanuoti prabangūs butai. „Naivumas“ – tai tamsi socialinė drama, kurioje sutelpa daug Turkiją kamuojančių problemų. Jas autorius atskleidžia iš dviejų perspektyvų – pagrindinio veikėjo ir jo žmonos Remziye.
