Rašė Marijus Gailius
Paulius Senūta
Sfera
Baltos lankos, 2019
Nedažnai pasitaiko, kad imčiausi rašyti apžvalgą taip ir nebaigęs knygos. Bet šiuo atveju esu ramus, nes nieko neprarandu. Nes „Sferos“ pabaigti tiesiog neįmanoma. O iš paskutinių skyrių galima spręsti, kad visko perskaityti ir nėra prasmės.
Kūrinys a priori beprasmiškas. Istorijos kamieną sudaro dviejų pagrindinių veikėjų neįtikėtinais vardais, Emanuelio ir Ignacijaus, draugystė, kurią sieja bendras jų interesas – tikėjimas plokščios Žemės teorija. Ar šis pagrindinis knygos objektas – sąmokslo teorija – verta romanisto klaviatūros? Ko gero. Tačiau kai visas pasakojimas plėtojamas kone vien teorijos šaltinių analize? Tokia fabula lieka sandari, troški. Autoriaus, tegu ir sklandžiai vartojančio lietuvių kalbą, apsiribojimas marginaliniu intelektualizavimu užgniaužia intrigą.
Pasakojimo struktūrinis audinys – stačiai ydingas. Veikėjai okupuoja puslapius tiesiogine kalba taukšdami apie įvairiausius archyvinius šaltinius ir istorines asmenybes, o patys lieka neveiksnūs. Ar plikys veikėjas arbatą, krims picą, ar vyks troleibusu – autorius vaizduos tokias kasdienes aplinkybes iki obscesinio detalumo. Bet tai dar ne fabula, ne veiksmas. Tai ne proza, o grafomanija.
„Sfera“ romano požymius atitinka tik pagal apimtį ir užmojį, tačiau tėra kruopšti kliedesių beletristika. Ji artima ne novatoriškai lietuvių literatūrai, kaip skelbia reklaminės žinutės, o kai kuriems viduramžių grožiniams tekstams, kurių autoriai veikėjus pasitelkdavo dogmoms išdėstyti. Taip lyginant, vienas viduramžių tekstas apie vyrišką draugystę ir nesisteminį mąstymą, Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“, atrodo netgi šiuolaikiškesnis už „Sferą“. Nors kai kur P.Senūtos kalba paguvėja ir pažeria šmaikštybių, iš principo visas tekstas važiuoja per smegenis dusinančiu daugžodžiavimo volu.
Knygos pristatymo renginyje autorius pripažino rašęs knygą dvylika metų. Ar tai veltui iššvaistytas laikas? Ko gero. Skaitytojui knygą verta atsiversti nebent tuo atveju, jei jis iš tikro tiki Žemę esant plokščią – tuomet gali rastis tapatinimosi galimybė. Iš gausiai knygoje pateikiamų šaltinių galima sustiprinti savo tikėjimo argumentus.
Man asmeniškai ši knyga paliko porą intrigų, bet paraliteratūrinių: negi iš tiesų keturi garbingi knygos anotacijų autoriai sugebėjo ją įveikti? Jeigu taip, nuolankiai lenkiu galvą. Ir antra, kaip leidykla tikisi realizuoti 3,5 tūkst. egzempliorių tiražą? Kur slypi klasta?
Rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė viršelyje rėžia: „Lietuvių literatūroje ligi šiol nebuvo nieko panašaus“. Na, turbūt galėjo ir nebūti…
Kent Haruf
Mūsų sielos naktyje
Baltos lankos, 2019
Nedidelės apimties romanas yra atpildas ir išganymas. Knyga užpildo gerumu, bet ne ezoteriniu kaip Paulo Coelho. Žodžiai romane organizuojami lyg išpjausčius juos lazeriu ir nėra nė vieno nereikalingo. Taupus K.Harufo stilius primena populiariojo Alessandro Baricco arba Undinės Radzevičiūtės braižą.
Istorijos intriga: garbaus amžiaus ponia pakviečia senyvą kaimyną, irgi našlį, pas ją kartais praleisti naktį. Tai nėra „draugystės su privalumais“ sutartis, o būdas numaldyti vienatvę. Nugalėję nejaukumą, seneliai nakties guolyje vienas su kitu susipažįsta pasakodami apie praeitį. Tai labai efektyvus ir stiprus pasakojimo plėtojimo būdas.
Tokia perspektyva sukuria universalumo įspūdį ir žadina vaizduotę: veikėjai staiga išplečia skaitytojo patirtį, kai pats gali įvertinti savo praeities įvykius ir netgi patirti, kaip tavo praeitis, tavo dabartis ir ateitis atrodys iš pensinio atskaitos taško. Tai lyg universali laiko skalė, kuri leidžia pamatyti savo gyvenimą kitų gyvenimų šviesoje patiriant bendražmogišką egzistencijos grožio graudulį.
Jeigu nekontroliuočiau savo jausmų, būčiau verkęs.
Bet ne tik pats pasakojimo būdas, ne tik gerai psichologiškai motyvuoti veikėjai, ne tik tokio netikėto ryšio intriga įtraukia – teksto magiją pirmiausia kuria kalba. Žodžiai kūrinyje organizuojami atsisakant perteklinio dramatizmo, paliekant emocijas tarytum tarpuose tarp eilučių.
Kadangi istorijoje vaizduojami patyrę pagyvenę žmonės, ji kupina tylios, nepompastiškos išminties. Štai viena antraeilė veikėja, apibūdindama pagrindinio veikėjo ydas praeityje, taria: „Be to, visa tai buvo labai seniai, pasakė Ruta. Prieš daugybę metų. Matyt, žmona su tuo susitaikė. Paprastai žmonės susitaiko“ (p. 31).
Visam miesteliui sužinojus apie senolių ryšį, prasideda apkalbos: ką jiedu veikia naktimis? Turbūt ir skaitytoją gena tokia pati intriga, net jeigu tikrai ne ji romane svarbiausia – ar suartės jiedu kūniškai? Nakties sielos draugą suradusi moteris paaiškina dar vyresnei kaimynei:
Mes nieko nedarome, jeigu tu tai turi omenyje.
Ne, aš neturėjau to omenyje.
Šiaip ar taip, mes to nedarome. Nė sykio nedarėme.
Geriau jau darytumėt. Nelauk, kol būsi tokia sena kaip aš. (p. 66)
Nerijus Cibulskas
Veneros
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019
2016 m. jaunojo Jotvingio premijos laureato trečioji knyga įrašo autorių į brandžių, susiformavusių poetų draugiją. Jeigu N.Cibulsko tekstus palygintume su žemės našumo balais, tai „Veneros“ yra iš filologinių naudmenų, kaip reikiant paplušėjus kalbos padargais, išgauti aukšto estetinio ir egzistencinio registro rugiai. Grubus palyginimas, sutinku. Užtat knygoje panašių nėra, nes tokios kvalifikacijos poetai iš žodyno išsunkia tik darnias reikšmes, sau jau neleisdami žarstytis klišėmis. Tai iki skausmo atidirbta elitinė poezija.
Todėl tokia knyga, be abejo, ne kiekvienam lyrikos mėgėjui. Darbo su kalba prakaitą įvardija ir pats subjektas, eilėraštyje apie lėktuvų ir kalbos baimę pripažindamas, kad „lėktuvai vis vien saugesnė/ transporto priemonė“ (p. 42). Beje, tokia poeto pozicija kalbos – kaip kalėjimo, kaip golgotos – atžvilgiu atitinka lietuvišką tradiciją. Mūsų poetai nėra lengvabūdžiai – jie aukščiau žemės.
Kartais tokia nuostata, užuot išlaisvinus subjektą iš kalbos pančių, verčia autorius dar giliau ir galingiau filologizuoti. Tuomet ir skaitytojui tenka atitinkamai pavargti šifruojant eilėraščiuose užmaskuotus kodus ir tropus (pavyzdžiui, pavadinimus „eno“, „cor“ , „holi“ arba Coheno nuorodas tekstuose). Na, bet tokios žaidimo taisyklės.
Vis dėlto netgi be atidesnės įvaizdžių analizės jauti N.Cibulsko nuoseklų autorinį balsą, kalbos dažnį, kai eilutė po eilutės tekstas tarytum save gniaužia, ryja, slopina. Poeto kalbėjimas – melancholiškas, elegiškas, nostalgiškas, lyg subjektas jaustųsi kaip išmintingas, daug patyręs senolis.
Aukštai tekstų kokybei iliustruoti, tebūnie, įrodymas – dvi eilėraščio „kokia ji yra“ eilutės, nusakančios ilgesio jausmą:
Namai jos ilgisi, kambarių
neužtektų visam tam apsakyti (p. 20).
Ernestas Noreika
Apollo
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019
Vos pasirodžiusi trečioji E.Noreikos knyga išsyk jam užtarnavo jaunojo Jotvingio premiją, o rinkinio literatūrinė medžiaga aiškiai įrašo autorių tarp susiformavusių, savo kalbėjimą įtvirtinusių poetų.
Kitaip negu metodiškai suvaldytoje kalboje įšaldyta N.Cibulsko eilutė, E.Noreikos poetika tvoskia svilinančia lava (subjektas pats užsirūko ugnikalnį arba spraigo nuorūkas į kosmosą). Subjekto vidinė tikrovė neišsitenka vienoje apibrėžtoje erdvėje, o aprėpia kone visą visatą. Jis veikia plačiai – nuo pasauliu tampančio kaklaraiščio iki nerimą apskliaudžiančio Mėnulio paviršiaus. Tačiau visa tai ne astrofizinių dėsnių analizė – tokios yra subjekto būsenų metaforos.
Sakytum, neišsitenka herojus savyje, jis dvasiškai neramus, todėl be polėkių ir skrydžių kuo toliau į kosmosą savęs jau nebesurenka. Norėdamas save surinkti privalai tik dar plačiau barstyti. Arba viską žudyti, kaip lyg kokioje litanijoje vardija subjektas, kol suvokia, kad „nužudytuose dalykuose buvo itin daug manęs“ (p. 71).
Šiaip įdomu, kad kurdamas savo balsą ir raišką autorius praktiškai išvengia poetinių klišių. Net tokia palyginti nuspėjama ir kur nors gal net girdėta metafora „šakų šukos“, čia pavartota kilmininko linksniu, atsinaujina ir, be pagrindinės reikšmės, dar suskamba tarsi indėniškas šūkis: „kiek dangaus kiek nesąmonių liko / įstrigusių tarp šakų šukų“ (p. 11).
Negera yra E.Noreikos poezija, bet tai puiki poezija. Nuo jos nepailsėsi, vargu ar ja pasimėgausi, užtat nusibrozdinti ar įsipjauti neišvengiama, skaitytojui kartu su šio rinkinio raiškos astronautu išsiveržus į tamsiąją būties materiją
tarp apdulkėjusių daugtaškių
surūdijusių šauktukų kablelių
nebaigtų kūrinių griuvėsiuose (p. 89).
