Galima tarti, kad tai yra svarbiausia šių metų knyga, mat Lietuvos kultūros tarybos projektų konkurse ji surinko daugiausia balų. Taryba taip aukštai įvertino tradicinį poezijos debiutą, kurį leidyklos konkurse šiais metais laimėjo ramus, paprastas autorius Lukas Miknevičius. Viename eilėraštyje jo herojus konstatuoja: „Tokia dokumentika. / Nors jaučiausi visaip.“ Kaip 35-erių metų autorius pasijuto įsirašydamas į literatūros lauką ir kokią reikšmę skiria naujam, knygą išleidusio poeto vaidmeniui?
Nuotraukos ir tekstas Marijaus Gailiaus
– Kai pats dirbau dabartinėje tavo redakcijoje, gavau iš vieno redaktoriaus dovanų Bruno K. Öijerio knygą „Kol nuodai veikia“ su palinkėjimu: „Kad „Verslo žinios“ nenužudytų tavyje poeto.“ O tavęs darbas verslo laikraštyje ar nežudo? Ką manai apie Ernesto Hemingway’aus pastebėjimą, kad darbas laikraštyje rašytojui nepakenks, jeigu jis laiku iš jo išeis?
– Niekada nebandžiau to sąmoningai atskirti ir nemanau, kad viena kliudo kitam. Viskas yra paprasčiau: užsiimu dviem dalykais, kurių priemonė yra kalba. Jeigu nesi visiškas ablamuchas ir sugebi, uždavęs žmonėms klausimus, iš atsakymų parašyti tekstą – pageidautina, gerai parašyti, gerai papasakoti istoriją, tai ir eilėraščius taip pat rašai, tik klausimus jau užduodamas sau pačiam.
– Poezija irgi yra informacijos apdorojimo veikla?
– Irgi. Eilėraštis juk neatsiranda vakuume – tiesiog kitoks jo apdorojimo mechanizmas, informacija perleidžiama per kitokį filtrą.
– Kaip vis dėlto šiedu registrai vienas su kitu nesusipjauna?
– Žurnalistika manyje nežudo kūrybiškumo, nes aš jo iš savęs ir nereikalauju. Rašau nedaug. Nuo knygos išleidimo neparašiau nė vieno eilėraščio ir man dėl to neskauda galvos. Bet netrukus skrisiu atostogų į Berlyną, kur vaikštinėsiu ir galbūt ką nors parašysiu.
– Ar esi pastebėjęs skirtumą tarp sąmonės būsenos, kai maigai klaviatūrą redakcijoje ir kai sugeneruoji eilėraštį?
– Šiaip jau pirmąjį savo knygos tekstą parašiau stovėdamas „Verslo žinių“ koridoriuje prie kavos aparato.
– Astronominis greitis!
– Aš jau turėjau atplaišėlių, kurias užsirašau į telefoną. Ir man nuo pat ryto jos vis skambėjo, skambėjo… Kol atėjau į darbą, kol po gamybinio posėdžio prisivarvinau kavos, man priskambėjo dar šešios eilutės. Tuomet užrašyti tekstą – vos dviejų minučių darbas.
– Tu gana aiškiai artikuliuoji šį komunikacijos aktą ir, regis, neturi, kaip kiti poetai, paslapties.
– Neturiu. Vis dėlto man pačiam paslaptis, iš kur šios suskambančios eilutės ateina. Nė vienas poetas to nežino, ir aš nežinau. Donaldas Kajokas tai vadina virpesiais, Aidas Marčėnas – ataidėjimais. Aš nevadinu niekaip, nes nenoriu mistifikuoti.
– Tame pačiame prie kavos aparato suskambėjusiame tekste „Surimuok“ naudoji tokį rimą: „nebaisus / ramus“. Juk tai baisiai ramus rimas, ar ne? Ir toks paprastas rimavimo būdas knygoje – ne vienintelis.
– Nesu barokinių formų ir perkrautos kalbos gerbėjas. Fiksuoju tam tikras būsenas, kurios gali būti nusakomos paprastu žvilgsniu. Nematau reikalo, persimetęs šaliką per kaklą, eiti per lietų ir skųstis, kad manęs niekas nesupranta. Jeigu pasakysi paprastai, bus suprantama.
– Tokia raiška tavo amžininkų kontekste stebina. Dauguma autorių, kurie formuojasi savo bendraminčių ir mokytojų lauke, vartoja kur kas daugiau ryškių meninių priemonių.
– Man literatūros laukas nesvetimas, nes pats pagal išsilavinimą esu ne žurnalistas, o lituanistas. Net dirbdamas žurnalistu po darbo eidavau gerti alaus su poetais, tarp jų ir Nacionalinės premijos laureatais. Bet nemanau, kad norėdamas būti menininku privalau nuolat būti jų bendruomenėje. Ir net išleidęs knygą nejaučiu privalantis joje dalyvauti.
Pats nepretenduoju būti kartos balsas ir nė neįsivaizduoju, koks jis turėtų būti.
– Tavo subjektas atrodo paprastas. Gal skaitytojai tokio balso yra pasiilgę?
– Ko žmonės ilgisi, turbūt parodė išsirinkdami Gitaną Nausėdą.
– Tavo subjektas man atrodo nuoseklus ir simpatiškas. Vien dėl kontrasto norėčiau palyginti su dauguma tavo amžininkų, kurių subjektai regisi niūrūs, kapstantys giliausias gelmes.
– Manyčiau, maniškis yra melancholiškas. Jis nėra visatos centras, nepatiria didelių dramų ir perspausto liūdesio, egzistencinių prasmių neieško. Man regis, šis subjektas supranta nelabai galintis jų ir atrasti, jam užtenka nusišypsoti, pajuokauti, kartais ašarą nubraukti.
– Tavo subjektas pripažįsta: „Niekada nebuvau nugalėtojas“, o pats nugalėjai pirmosios knygos konkurse. Tau tai svarbiau nei subjektui?
– Prieš tai esu konkursą ir pralaimėjęs. Pripažinsiu, kad, atidarydamas pranešimą apie paskirtas Jotvingio premijas, akimirką pagalvojau: o gal? Žinoma, malonu, kai įvertina, o nemalonu „Goodreads“ gavus dvi žvaigždutes. Buvo miela, kai išėjus knygai paskambino poetas Rimvydas Stankevičius, su kuriuo gyvai nesimatėme kokius penkerius metus, ir pagyrė knygą.
– Tavo eilėraščiuose gausu vandens motyvų. Norėčiau paprašyti išplėsti Josifo Brodskio mintį iš knygos apie Veneciją: „Jeigu pasauliui būtų priskirtas žanras, jo pagrindinė meninė priemonė būtų vanduo.“
– Priminė tokią japonų patarlę: jeigu ilgai žiūrėsi į tekantį vandenį, anksčiau ar vėliau pamatysi praplaukiant priešo lavoną. Per knygą ištisai tekantis vanduo man pirmiausia reiškia gyvybę.
tokia Luko Miknevičiaus dokumentika){kind=link}