Rašė Jonas Braškys
NICK CAVE & THE BAD SEEDS
GHOSTEEN
Ghosteen Ltd.
Tai metų albumas. Ir galite mane bet kuo kaltinti: neobjektyvumu, diletantiškumu, idiotiškumu, o gal aš šiaip užknisu, bet Nickas Cave’as ir jo blogio sėklos dar kartą parodo, kad jie yra genijai, kad jie negali kurti blogos muzikos, kad jiems žanrai nepavaldūs, kad jie yra dievai / demonai. „Ghosteen“, trečiasis trilogijos albumas, nustebino, pavergė, pravirkdė ir privertė ne kartą susimąstyti apie gyvenimą, mirtį, susitaikymą, atleidimą, meilę. Ir nė karto nepagalvoti apie politiką. Būtent šiame albume (o ne kaip daugelis manė, ankstesniame „Skeleton Tree“) N.Cave’as netiesiogiai aptaria 15-mečio sūnaus netektį (net albumas yra aliuzija į jo amžių) ir kaip jam ir jo artimiesiems šią tragediją išgyventi. Tiksliau – su ja gyventi, nes albumas nėra gedulo ar netekties giesmė. Tai filosofinis traktatas apie tai, kad gyvenimas eina toliau, papuoštas nuostabiais ambient garsais. Taip, nėra aštrių gitarų, nėra agresyvių istorijų, nėra net konkrečių melodijų ar naratyvų. Tačiau yra abstraktus jausmas, kuris užplūsta tave nuo viršugalvio iki pirštų galiukų, kuris suteikia tau pilnatvę ir kuram suvokti nereikalingos aiškios struktūros. Net ir pats Cave’as daugiau sako savo tekstus, nei juos dainuoja, paversdamas „Ghosteen“ ne muzikos, o poezijos darbu, kurį lydi plaukianti elektronika. O tuose tekstuose tiek nepaaiškinamos pilnatvės, liūdesio ir grožio, kad, rodos, jeigu tai būtų paskutinis šio kūrėjo darbas, tai būtų nuostabi paskutinė nata. Kad ir kaip būtų keista, bent man Cave’as dar neskambėjo toks vienas, toks nuogas, toks atviras. Ir, tiesą pasakius, toks viltingas. Cave’as – viltingas. O tai jau yra daug.
100/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
VILKDUJA
PURVINAS, ŠVENTAS
Self-released
Alternatyviajai muzikai vis labiau lendant į šviesą, andergraundo veteranas Povilas Vaitkevičius prieš beveik pusantrų metų pagaliau gavo tai, ko seniai nusipelnė, – jo projekto „Vilkduja“ įrašas „Cosmogonia“ buvo minimas tarp metų geriausių, o albumo žinojimas tapo gero tono ženklu. Ir nors ne visi jo aspektai man tiko ar patiko, tai buvo įvykis. EP „Purvinas, šventas“ praplečia ankstesnio darbo nustatytas ribas, įvairina raiškos būdus, netgi stilius, kuriuos ant vieno siūlo išlaiko pusiau dainuojantis rituališkas P.Vaitkevičius. Pirmasis „Įkąsk į ranką“ savo skambesiu atliepia „Cosmogonią“, antrasis „Nebetilps“ daro šuolį į klasikinį post-punką, kurio primityvume (gerąja prasme) gali labai gerai išgirsti 10-ojo dešimtmečio Lietuvos gotus. Visiškai apnuoginti instrumentai net sufleruoja, kad šios dainos gal geriausia būtų klausyti iš kasetės. Tačiau trečiasis „Šimtą kartų“ vėl ima spausti savo svoriu, įprasmintu purvinomis gitaromis, lyg grąžindamas viltį, kad „Vilkduja“ neina lengvyn. Paskutinis „Visaip“ atsikvėpimo neduoda: jis taip pat bloškia laiku atgal, kokius 40 metų, į klasikinę (jau ne lietuvišką) gotiką, kurioje P.Vaitkevičiui labai tiktų tamsaus kunigo vaidmuo. Reikia pripažinti, kad šuoliai – gana drastiški, tačiau jie nesuplėšo bendro EP rūbo, nesusidaro įspūdis, kad albumas tiesiog be tikslo taškosi į visas puses. „Purvinas, šventas“ yra malonus ausiai (jei jums maloni tamsa ir minoras), net jei tekstai kartais man atrodė nereikalingai sofistikuoti, labiau blaškantys, nei prisidedantys prie bendro paveikslo. Iš kitos pusės, tai – P.Vaitkevičiaus stilius, ir kas aš toks, kad jam aiškinčiau, ką ir kaip rašyti.
81/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „Pakartot“)
OPETH
IN CAUDA VENENUM
Moderbolager Records/ Nuclear Blast
Formaliai vadintinas trečiuoju progresyvaus roko (ir metalo) žanras man ilgai buvo keista mįslė. Šis teatrališkas, išpūstas ir kartais perspaustas žanras su itin techniškais muzikantais puikiai tiko 8-ajam dešimtmečiui, tačiau šiais laikais jis dažnai man nuskambėdavo lyg didžiulis triukšmas dėl nieko. „Mastodon“, „Dream Theatre“, net galiausiai prisijaukinti „Tool“ dažnai skambėjo lyg susireikšminę pamaivos, kuriems taip ir niežti pirštai parodyti, kad jie geresni už kitus, nesvarstant, ar tai yra kūryba, ar tiesiog savotiškas sportas. Į šią kompaniją tiko ir „Opeth“ su kartais erzinančiu, padievintu vokalu. Bet laikas eina ir „In Cauda Venenum“ verčia mane pažvelgti į šios švedų grupės diskografiją iš naujo. Visi mano priekaištai vis dar tinka, tačiau šis albumas man leido suprasti „Opeth“ muzikos sultingumą ir turiningumą bei priimti larger than life estetiką lyg žaidimo taisykles. Įvairiaspalviai tekstai su beveik literatūriniais naratyvais gali kelti šypsnį, tačiau jei tu leisi jiems nuskambėti, jie gali įtraukti. Taip man ir atsitiko su „In Cauda Venenum“. Supratęs, kad ši muzika ir nori būti net ir banaliąja prasme graži, šiek tiek romantiška, neskatinti iškrovos ar stoti akis į akį su neigiamomis emocijomis, aš mėgavausi jos struktūra, faktūra ir tekstūra. Tuomet tai virsta ne tik technika (technika – labai didelė „Opeth“ dalis – jos lyderis Mikaelis Akerfeldtas vadinamas vienu geriausių visų laikų gitaristų), o tam tikra roko opera, o vokalas… Na, turi jis savo manieringumo, bet ne visi turi spiegti ar kriokti. Visų elementų dėlionė atskleidžia, kad albume yra šiek tiek savisvarbos ir beskonybės, tačiau netrūksta ir didžiulės meistrystės bei sofistikos. „Opeth“ sugeba išlaikyti pusiausvyrą ir sėkmingai išplaukti, dar ir labai sėkmingai.
82/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
BIG THIEF
TWO HANDS
4AD
Išleisti du albumus per vienus metus reikia daug smarvės. Išleisti du gerus albumus – tai jau meistrystės ženklas. Būtent taip nutiko su niujorkiečių grupe „Big Thief“, kurie po puikios „dangiškosios dvynės“ UFOF, pasirodžiusios gegužę, išsyk ėmėsi „žemiškosios“. Ir štai prieš mus albumas „Two Hands“, kuris pulsuoja grynumu, švara ir subtilia tyla. Lyderės Adrianne Lenker vedamas kvartetas prikausto dėmesį trapiu lyg krištolas indie ir folk mišiniu, kuris dar yra nuspalvinamas labai gražiais, tačiau tą pačią akimirką ir brutaliais tekstais, kartais apie žudynes, kartais apie mylimojo ilgesį. Ir visam tam nereikia nei draskančių gitarų, nei tratančių būgnų (nors ir to pasitaiko, ypač centrinėje albumo dainoje „Not“), užtenka tik beveik šnabždančio A.Lenker balso. Įdomiausia tai, kad beklausant „Two Hands“ tu, kaip klausytojas, niekada neprarandi dėmesio, nors iš pirmo žvilgsnio lyg ir grupė nieko ypatingo nedaro, neišradinėja dviračio ir nesiima revoliucinių sprendimų. Tačiau iš paprastumo ir ypatingo narių susiklausymo gimsta labai ramus ir švelnus, tačiau dideles gelmes slepiantis darbas. Nenustebčiau, jeigu daug kam vienos perklausos neužteks, „Two Hands“ grožis slypi detalėse, žodžių konstrukcijose ir vos girdimuose akorduose. Galiausiai ir A.Lenker balsas neleidžia atsipalaiduoti. Bet jeigu klausysite šį darbą ramiai sau vaikščiodami kažkur parke, jis jums suteiks nemažai malonumo. Gaila, kad ne džiugesio, bet dabar jau toks laikas, todėl bent jau įsikabinkit abiem rankom į šį vagį ir leiskitės būti jo vedamas. Jums patiks.
83/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
COLOURS OF BUBBLES
9 MM
M.P.3
Vienu metu Lietuvos roko scena išgyveno tikrai nemažą pakilimą – „fryksai“, „kolorsai“, „dyperaperiai“ ar „ba.“ jau grasino rauti arenų stogus, spirti duris ir užvaldyti, jei ne pasaulį, tai bent 65 tūkst. lietuviškų kvadratinių kilometrų. Laikas parodė ką kita: Justinas Jarutis žiūrovams labiau patiko lyriškas, „dyperaperiai“ prisijaukino sintezatorius ir atsijaukino klausytojus, o „ba.“ ir „kolorsai“ šiemet išleido silpniausius savo albumus. „9 mm“ yra neabejotinai blankiausias iš visų trijų studijinių šiauliečių darbų, kuris lyg ir teoriškai turėtų veikti, lyg grupė supranta ir naudoja triukus, kad būtų sukurti hitai, bet jie paprasčiausiai nesuskamba. Ir sunku ką pridurti daugiau, išskyrus tai, kad arba tušti šoviniai, arba parakas sušlapo. Jau pirmas kūrinys „Summer“ verčia kilstelti antakį; lyg ir naivus tekstas, lyg ir šviesi aranžuotė, o pabaigoje – muzikinė apokalipsė. Kodėl? Na, tikriausiai aš nesupratau. Tačiau nesuopratis tęsėsi ir toliau: grupės instrumentai, kad ir kaip būtų keista, dar neskambėjo taip plokščiai ir popsovai. Tokia radijo muzika, skirta ne klausyti, o skambėti fone. Albumą sukdamas ne vieną kartą, aš taip ir neradau kabliuko, rakto ir, nežinau, ko nors, kas parodytų, kad jis yra įtraukiantis. Iš esmės labai skaudu, nes, žinant, kad grupė feedbacko anksčiau negaudavo tokio, kokio būdavo verti, šis darbas juos gali dar labiau nustumti į nuošalę. Aš to tikrai nenorėčiau, nes ankstesni jų darbai skleidė aurą ir rodė potencialą. Vis dėlto reikia pripažinti, kad jeigu manęs prašytų rekomenduoti „Colours of Bubbles“ albumą, „9 mm“ nebūtų tas, kurį aš siūlyčiau išgirsti.
59/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
