Rašė Lina Simutytė
Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis. Šio pokalbio pakviečiau poetą, fotografą ir tarpdisciplininių projektų kūrėją Edviną Valikonį.
Šiuolaikinio šokio, muzikos ir poezijos performansas „Rūko siūlės“ šiais metais buvo pristatytas festivalyje „Devilstone“, o eilėraštis „Rūkas V: laiškai“ puošė vieną reklaminių stendų projekto „Vilniaus kontekstai“ metu. Edvinas man – postmoderni asmenybė, kurio kūrybiškumas skleidžiasi tarsi per kaleidoskopo akutę. Pastebėjau, kad šiuolaikinių žmonių nerimas sietinas su multitaskinimo baime – vienu metu darant daugybę dalykų prarasti ašį, o laikantis nusistatytos krypties – pasmerkti save dėmesio sutelkimui į vienintelį rezultatą. Laikantis vienos krypties dažnai kyla nuobodulys.
– Edvinai, pirmiausia klausiu, kaip iš fragmentų sekasi atpažinti ir identifikuoti savo asmenybę?
– Esu šalininkas netikėjimo, kad žmonės gali būti sutverti tik vienam dalykui – rašyti, piešti, šokti, kurti ir t.t. Toks mąstymas man atrodo fosilizuotas, užsilikęs iš tų laikų, kai rinktis nebuvo ką, o suvaržytos mūsų tėvų ir senelių kartos tiesiog atliko tų metų žmogui parašytas partijas be didesnių improvizacijų. Išimtys – pavienės. Dabar tai, kas anuomet buvo išimtis, yra taisyklė. Taigi kovojame jau nebe su noru nebūti tik mama ar tėvu, bet su rizika pasimesti plačiame veiklų spektre. Pasirinkimų yra tiek, kad trims gyvenimams neužtektų.
Čia ir slypi paslaptis – balansavime ant šio lyno. Nors klausimu suponuojama, kad loterijoje laimėjau net ne vieną, o daug kūrybingumo prizų, tiesa ta, kad visos šios veiklos gyvenime atsirado palaipsniui. Logine seka. Viena dargi veikė, darė įtaką naujai atsiradusioms. Galime tai vadinti ta ašimi? Manyčiau, taip. Juk tai ir tam tikros temos, vaizdiniai, motyvai – vienaip ar kitaip išlieka bendra kūrybos kryptis ir plotis.
Multitaskinimas apie kūrybą kalbant – neigiamai skambantis žodis, kurį išgirdus nevalingai norisi patraukti per dantį klausiant: tai kaip tu viską spėji? Kaip pasiekti vienos kūrybinės veiklos dugną, jei visad tiesiog mirkai pirštus įvairių veiklų paviršiuje? Vis dėlto žongliravimas pasvertu kiekiu skirtingų projektų, mano patirtimi remiantis, gali būti ir naudingas – eilėraščiai leidžia pasisemti vaizdinių, kuriuos po to galima įgyvendinti fotografijoje, o šioje pamatytos netikėtos pozos gali tapti kad ir šokio spektaklio motyvais. Apsiimti kelis meninius projektus verta, bet tik pasvėrus, ar tą skirtingų projektų svorį pakeli ir ar grįžti jų pabaigti.
Labai skeptiškai, beje, matau tapatybės ir kūrėjo sąvokų gretinimą. Žodis „kūrėjas“ skamba perdėm pompastiškai, panašiai kaip „rinkodaros guru“. Dažnas „guru“ visai neatlieka tipiškų guru funkcijų, o dažnas kūrėjas nekuria 24/7. Nejau laisvu nuo kūrybos laiku (arba, ginkdie, kūrybinio bloko metu) jis – niekas?
– Praėjusiais metais kartu organizavome muzikinius literatūros skaitymus „Apie kūnus“ ir kartu siekėme nagrinėti kūniškumą, seksualumą ir nutrinti ribas tarp muzikos ir tekstų – taip bandėme sumažinti atstumą tarp skirtingų disciplinų. Skaitymų metu buvo įdomu ir tai, kad šeši skirtingi autoriai skaitė ne patys savo (kaip įprasta), tačiau kolegų – kitų poetų, rašytojų tekstus, taip pasiekdami didesnę kūrybos asimiliaciją. Poeto Aisčio Žekevičiaus knygos „Maratonas“ pristatymui pasiūlei panašią mintį – čia Aisčio tekstus skaitė kiti poetai, o jis pristatė jų kūrybą.
Dažnai kalbama, kad autoriai itin linkę į individualizmą ir autentikos siekį, tačiau tavo požiūris atrodo kitoks. Kuo tave praturtina šios bendruomeniškos patirtys? Ar nebijai taip prarasti autentiką, originalumą?
– Pamatyti savo kūrybą iš šalies – be galo naudinga. Taip greičiausiai pamatysi tekstų vietas, kurios neišlaiko pusiausvyros ir griūva, išgirsi prasmes, kurių tekste iki šiol galbūt neįžiūrėjai. Nemanau, kad tokie eksperimentai itin nauji – teatro aktorių lūpomis kitų autorių tekstai jau šimtmečius persirenginėja naujais rūbais. Neseniai „Apeirono“ teatro spektaklyje „Ašmenys“ išgirdau poetės Birutės Pūkelevičiūtės eiles – pats jas būčiau skaitęs kardinaliai skirtingai, kirčius dėjęs kitur. Galėjau pasimėgauti tokiu teksto daugialypiškumu.
Individas, mano galva, tik viena iš dedamųjų atsirandant tekstui. Ir nors per jo smegenų prizmę skilusi pasaulio šviesa, virtusi eilėraščiu, gali atrodyti kaip konkretaus žmogaus rankų sutvertas stebuklas su viena konkrečia funkcija, laikas poetą, o tuomet ir jo biografiją ištrins – liks tik tekstas. Gvieštis idėjų, ypač tų, kurios jau yra parašytos ir gyvena nuosavą gyvenimą kultūrinėje spaudoje ar knygose, būtų paprasčiausias sentimentalumas. Tekstui neskauda, kai jį skaito kiti. O autoriui tai papildomas inspiracijų šaltinis.
– „Niekas neapsaugotas nuo pasaulio pabaigos“ – eilutė iš eilėraščio „Rūkas VII: sklaidžiau nuotraukas“. Ko gero, kiekvieno – kad ir kaip autentiškai gyvenančio asmens – gyvenimo bendras vardiklis išlieka panašus – mes jau gimstame žinodami, kad visa tai baigsis. Kalbamės artėjant vasaros pabaigai. Šiltasis sezonas siejamas su daugybe lūkesčių – juk Lietuvoje vasaros gana trumpos, tad natūralu, kad jų laukiame tarsi išsipildymo, susijusio su didesniu išsiskiriančio seratonino kiekiu. Vasaros pabaiga taip pat yra vieno iš pasaulių pabaiga. Kaip pats jautiesi pabaigų kontekstuose? Kokius jausmus tau sukelia skirtingų projektų, naujos fotojuostos pabaiga?
– Į projektų pabaigas (pačios jos, žinoma, visada yra nerimo, jaudulio, džiugesio ir entuziazmo mišinys) stengiuosi žiūrėti pozityviai. Padėkoti, kad buvo. Net jei nebuvo kažkas gero. Svarbiausia kiekvieno tokio įgyvendinto projekto pabaigoje skirti nors kelias minutes pamąstymui, kas buvo gerai, o ką būtų galima daryti kitaip. Kol, vienam gyvenimo ar kūrybos etapui pasibaigus, gali pasakyti, kad pavyko geriau nei pastarąjį kartą, tol esi gyvas.
Taip nuo mūsų drauge organizuotų skaitymų skambant pusiau improvizuotai muzikai pasukau iki šokio ir muzikos mini spektaklio, kurį pagimdėme kartu su mielais bendražygiais ir velniais Jonu Gustainiu ir Vesta Gineityte, kūrimo. Jį sukūrę visi išmokome kažko naujo, o save išsibandėme naujuose amplua. Įtariu, kad šiame lauke dar sušmėžuosime, o kai tai nutiks – galėsime pasakyti, kad pavyko dar geriau nei pirmą kartą.
Edvino Valikonio nuotr.
Edvino Valikonio nuotr.
– Tavo fotografijų galima rasti instagramo platformoje su prierašu „Mokausi matyti / brendu iš trumparegystės“. Johnas Bergeris savo knygoje „Kaip menas moko matyti“ rašo, kad „netrukus po to, kai pradedame matyti, imame suvokti, kad patys galime būti matomi“.
– Matomumas neišvengiamai sukels kritiką, tačiau tai geras dalykas. Taip prasideda pokalbiai apie vienų ar kitų dalykų būtinumą, vertę, prasmę. O jei esi pasirengęs pasauliui viena ar kita forma kažką sakyti, turi būti pasirengęs ir klausytis.
Žinoma, būna atvejų, kai didžiausi savo amato meistrai dirba šešėlyje ir iki pat mirties neišsiduoda, kad egzistuoja. Į mintis peršasi Vivian Maier atvejis – per visą gyvenimą padariusi tūkstančius neįtikėtinų nuotraukų, ji niekad nepasidalijo jomis su pasauliu. Negatyvai buvo atrasti tik per klaidą. Manau, kad jai nuotraukų darymas nė nebuvo būdas bendrauti su pasauliu, veikiau, savo vietos jame ieškojimas ir saviterapijos forma.
– Savo tekstais pradėjai dalytis santykinai vėlai, tačiau šiuo metu jie publikuoti nemažoje dalyje kultūrinės spaudos, šiais metais tavo eilės įtrauktos į „Literatūrinių slinkčių“, „Poezijos pavasario“ almanachus. Kiek laiko praėjo nuo tavo pirmosios publikacijos ir kodėl kilo noras tekstais dalytis apskritai? Juk jauni, pradedantys rašytojai dažnai apkaltinami ir grafomanija, kuri kyla iš nuolatinio nerimo sulaukti patvirtinimo. Ar esi sulaukęs kritikos ir kaip su ja dorojaisi?
– Pirmoji publikacija buvo slemo poezijos tekstai, nutūpę į „Nemuno“ puslapius prieš porą metų.
Iš pradžių ir pats slemo vyksmas, šiuo metu populiarus kaip niekad anksčiau, buvo ne noras dalytis, o išbandyti save kalbant viešai. Pirmąjį slemo tekstą pabaigęs dar neturėjau išsigryninęs žinutės, ką noriu pasakyti. Tiesiog sakiau, nors gal vertėtų sakyti – šaukiau. Slemo terpė buvo itin naudinga gryninant temas ir istorijas, kurias noriu papasakoti, nes auditorija atstojo tikrai neprastą focus grupę. Šiandien manau, kad kalbu kitu balsu, kitai auditorijai, bet viso to gryninimasis – svarbi kūrybos proceso dalis.
Kritika manęs negąsdina. Stengiuosi iš jos pasiimti viską, ką galiu, net kai ji pasakoma aštriai. Vis dėlto, jei duria šiandien, ėmusis didesnių projektų, kritika tiesiog pervers – nemanau, kad tai kurio autoriaus interesas. Dirbti su savo požiūriu į kritiką ir pačios konstruktyvios kritikos paieškomis linkėčiau ir kitiems kūrybos procese plaukiantiems, pažįstamiems ir ne.
– Tavo fotografijose vyrauja nykimo, atsiribojimo, atskalūniškumo tematika. Kai kurie subjektai jose slapstosi tiek užmiesčiuose, tiek drabužių išnarose, tiek apleistuose pastatuose, tiek gamtos užuovėjose. Šią vasarą pirmą kartą ilgesnį laiką keliavai vienas. Kad ir kaip dažnai suvokiu buvimo vien su savimi svarbą, dažniausiai patiriu atskirties baimę, kuri man neleidžia pakankamai atsiriboti. Ar tau pažįstama ši baimė?
Kokios patirtys, suvokimai tave praturtino kaip kūrėją? Kuo tau svarbus atsiskyrimo, vienatvės motyvas?
– Turint tiek mažai laiko, jį visą norisi išnaudoti kuo produktyviau. Turiu omeny ir socializavimąsi – toks nuolatinis buvimas tarp žmonių praturtina, bet kartu ir sekina.
Keliavau vienas ir kartą prieš tai, o visą tradiciją pradėjau nuo paprasčiausių išvykų į Lietuvos miestelius, iš kurių nesunku per valandą dvi grįžti atgal vakarienės savo virtuvėje. Ir trumpos, ir ilgos išvykos įrodė man – vien dėl to, kad nesi tarp žmonių, nereiškia, jog neegzistuoji. Pasauliu galima džiaugtis ir nesant su kažkuo, o laikas klausantis savęs – be galo svarbus norint suprasti, kur yra ribos tarp tavęs ir pasaulio. Nuolat bėgant jos neretai pradeda blukti.
– Esi modelis prieš kitų fotografų objektyvus, anksčiau tave dažnai būdavo galima sutikti ir slemo scenoje, kur pristatydavai savo tekstus gana ekspresyviai. Ekspresyvi skaitymo maniera tau būdinga ir iki šiol, retkarčiais sukurdama paradoksus – net minimalistinius, lėtus ir sraunius tekstus skaitydamas gali paversti sprogstančiais ugnikalniais. Kartą prie Katedros surengei skaitymus, kurių metu kitus autorius kvietei skaityti tekstus per megafoną – taip juos tarsi išrėkti. Tai socialinėje erdvėje sukėlė diskusiją apie tai, kokiais būdais ir kokiose erdvėse turėtų skambėti tikroji poezija. Kodėl renkiesi būtent tokiais ekscentriškais būdais pristatyti kūrybą?
– Kitoks – nebūtinai ekscentriškas. Netikiu vienu teisingu būdu skaityti poeziją, kaip jau spėjau paminėti kiek anksčiau.
Viso žanro konservatyvumą siečiau ir su tuo, kad į skaitymus ateina, sutikime, tie patys keli žmonės. Juk negali kaltinti absoliučios daugumos, kad ji nesupranta kūrybos, jei nesi išbandęs visų būdų juos pasiekti. Pas mane šiuolaikinė poezija atėjo per slemą, kuris taip pat pasižymi šauksmingumu. Šiandien mėgaujuosi įvairia šio žanro kūryba, tiek tylia, tiek šauksminga ir brutalia. Vien dėl to, kad pastarosios atsiranda daugiau (ir kad ji pritraukia didesnę auditoriją), nereiškia kitų poezijos požanrių mirties. Tai veikiau – papildomos durys, pro kurias gali patekti į vidų nestovėjęs ilgoje eilėje prie pagrindinių.
– Rampų šviesoms užgesus, nutilus megafonams, mikrofonams ir publikos plojimams, aplanko tyla, kuri neretai gali priartinti prie tuštumos, rašytojos J.Skablauskaitės žodžiais filme „Vienatvės gaudesys“ pavadintos „kosmine vienatve“. Kokiais būdais ją užpildai? Ar yra tam tikri patikrinti būdai ar situacijos, kuriose sąmoningai keliauji ieškoti tiesos? Kiek poezija, fotografija susijusi su tiesos raiška, ar priartėji prie jos kurdamas?
– Tiesa kaip idėja – ne mano kūrybos tikslas. Abejočiau galįs ją pasiekti. Kūryboje dokumentiką integruoju, bet stengiuosi nuvilkti nuo jos buities apdarą ir eiti toliau – šiuo momentu, šioje erdvėje esame taip trumpai, kad, net šį sakinį pabaigus, jo jau nebėra. Kalbėti tik apie jį man atrodo bergždžia – verčiau kalbėti apie tai, kas yra už tos buities ir už visų mūsų.
Kita vertus, kasdieniame gyvenime tiesą laikau kone svarbiausia vertybe, stengiuosi nenutylėti nieko. Mano nuotraukos ir eilėraščiai tokios tiesos niekada nepasakys. Kurdamas remiuosi žemiškomis patirtimis, nors ir gali pasirodyti, kad vis pasitelkiu (nelyginant klausime minima vienatvė) vadinamąsias kosmines formas. Ir nors rezultatas dažnai – abstrakcija, kad ir tokiuose kaleidoskopiškuose, tankiuose tekstuose, kaip „Rūko“ ciklas, apstu kasdienybės krislų.
Kalbant apie tylą – ji gydo. Nelaikau jos tuštumos sinonimu. O kai jos per daug, visada yra muzika.
