Rašė Liucija Adomaitė
Oratoriški TEDx pranešimai, knygos, mokančios dvasinio tobulėjimo, užrašai ant kavos puodelių primygtinai skatina būti, ieškoti, surasti ir išlikti tikruoju savimi. Nuvalkiotas šūkis „be yourself“ užduoda asmenybės tikrumo klausimą, o bet koks tikrumas turi vieną nerašytą taisyklę – jis reikalauja autentiškumo.
Autentika pranašauja nelyginamą dorybę, vienintelę tokią ir absoliučiai nesupainiojamą su niekuo kitu. Prieš keturiasdešimtmetį Jeanas Baudrillardas perspėjo apie simuliakrų ir simuliacijos įtaką mūsų tikrovės supratimui. Filosofas rašė, kad esame apsupti begalės kopijų ir tų pačių kopijų be tikrojo originalo. Simuliacijose autentiškumo ženklų nebėra, tačiau dėl to mūsų suvokimas apie pasaulį nė kiek nesikeičia. Surežisuota ir neautentiška realybė mums atrodo tokia pat paveiki kaip autentiška realybė. Autentiškumo griūtis turėjo būti atėjusi ir jau seniai praėjusi.
Asmenybės saviraiška ir tikrumo iliuzija
Moschino
PIXELFORMULA/SIPA nuotr.
Atsitiko priešingai – kapitalistinėje visuomenėje autentiškumo aspektas įgavo dar nematytą svarbą. Mados pramonėje autentiškumą reprezentuojančiais žodžiais dažnai piktnaudžiaujama. Nuolat girdime apie „artizaniškas“, „paveldo (angl. „heritage“) įkvėptas“, „meistriškas“ (angl. „craftsmanship“), „vienetines“ ar „limituoto leidimo“ drabužių kolekcijas. Mados (ir ne tik) reklamoje dažnai naudojama strategija yra vertybių supriešinimas – štai čia yra greita mada, o štai čia yra tikroji mada. Mus nuolat tikina, kad tikri drabužiai yra laipteliu aukščiau nei pati mada. Tikri drabužiai yra skirti tikriems žmonėms – tiems, kurie vaikšto gatvėmis, kuriems vėsų rudenį bėga nosis, kurie kartais keliasi ne ta koja ir kurių pamiršta per skubėjimą vakarienė pridega. Mūsų kasdienybės herojai tampa mados reklamų personažais – bebėgdami jie grakščiai įlipa į balą, o nusipirkę naują drabužį vakarėliui, jie paslėps jo etiketę, kol ateis ibuprofeno meldžiantis rytojus. Tuomet šį drabužį galima bus tyliai grąžinti. Būtent tokį siužetą pasirinko šių metų rudens – žiemos sezono „Diesel“ reklamos kampanija. Jos šūkis – „mėgaukis prieš grąžindamas“ (angl. „enjoy before returning”).
Autentiškumo traukai beveik neįmanoma atsispirti. Grynuoliško produkto patrauklumą vartotojams liudija dar 1971 „Coca-Cola“ kompanijos pristatytas šūkis „Tikras reikalas“ (angl. „The Real Thing”). Vartotojų troškimas išreikšti savo individualumą per tai, kas yra nedirbtina, nesurežisuota ir nepamainoma, reikalavo sukurti autentišką patirtį. 2004-aisiais „Dove“ išleido sėkmingą reklamų seriją „Dove – tikro grožio kampanija (angl. „The Dove Campaign for Real Beauty“), kurioje iki tol grožio standartų užribyje likusios moterys buvo kviečiamos demonstruoti savo išvaizdą ir savo pavyzdžiu įkvėpti kitas. Amžiaus pradžioje prasidėjo mados, grožio ir gyvenimo būdo tinklaraščių era, kuri suteikė galimybę žmonėms susikurti tikrąjį „aš“ neišėjus iš namų. Tam, kad gyvuotų tokia asmenybės autentika, užteko virtualios realybės ir socialinių kanalų. Nuotraukų filtras, rašymo stilius, tinklalapio išdėstymas tapo asmeninės autorystės garantu. Tokie autentiški savojo aš performansai socialinėse medijose greitai neteko išskirtinumo ir dėl komercinių paskatų, ir dėl to, kad visi individualūs, autentiški ir išskirtiniai autoriai tapo vienodi savo nuspėjamu išskirtinumu. Tradicinė savęs išraiškos logika – komerciališkumas (lemiantis žinomumą ir atpažįstamumą), siekis įkvėpti save ir kitus bei tobulo moteriškumo konstruktai niekur nedingo. Dėl šios priežasties argumentas, kad mada ir tinklaraščiai apie patrauklų gyvenimo būdą yra savęs išraiškos priemonė, iš tikrųjų nieko nesako.
Autentiškumas – prabangos prekė
Yves Saint Laurent
Philippe Wojazer/ REUTERS nuotr.
Kai kalbame apie mados autentiškumą, esame šventai įsitikinę tuo, ką vadiname autentišku drabužiu ar aksesuaru, tačiau retai galime paaiškinti, kodėl. Iš dalies taip yra todėl, kad prabangiosios mados sektorius žodį „autentika“ naudoja kaip esminį savo išskirtinumo aspektą. Mados autentiškumas dar dažnai vartojamas kaip originalumo sinonimas. Šis pavadinimas yra svarbus ir teisinėje praktikoje, kuri saugo produkcijos ar kūrinio autentiškumą – kūrėjo intelektualinę nuosavybę. Vis dėlto mados autentiškumo samprata yra slidi. Kiekvieną sezoną matome vis pasikartojančius estetinius elementus, dizaineriai nesibodi vienas iš kitų semtis idėjų, o kolekcijos inspiracijas jie dažniausiai skolinasi iš kitų meno šakų. 1965-aisiais Yves Saint Laurent‘as pristatė kolekciją, kurioje Pieto Mondriano geometriniai paveikslai nugulė ant trumpų suknelių. Versace išpopuliarino elementus iš graikų mitų, o Caravaggio nutapyta dramatiška medūzos galva tapo šių mados namų logotipu. Pavargusios žiūrovų akys nebesugeba žavėtis monotoniška vaizdų karusele ir mums ima atrodyti, kad viską jau esame kažkur matę ir kažkada patyrę. Jaučiamės komfortiškai tarp dalykų, kuriuos žinome. Štai nuo 2015-ųjų „Gucci“ taip pripratino savo sekėjus prie granny-chic stilistikos, kad niekam ligi šiol nekyla klausimas, kodėl penktus metus iš eilės italų mados namai pristato vis tą pačią viziją. Chaotiškoje „Gucci“ retro interpretacijoje karaliauja nuorodos į senovės Graikiją ir Romos imperiją, Baroko ir Viduramžių laikų kostiumai, arabiški motyvai, 6-asis ir 7-asis dešimtmečiai bei detalių perteklius. Tai, kas tokioje kakofonijoje yra iš tiesų autentiška, įvardyti būtų sudėtinga.
Laikas ir kontekstas kuria archetipus
Apie autentišką madą siūlau mąstyti kaip apie kūrybinį metodą – autentiškumas yra ne kas kita kaip grįžimas prie ryškiausio savo kategorijoje archetipo. Kiekvienas drabužis yra savo pirmapradės idėjos kopija. Tarkime, įsivaizduokite šį rudens sezoną greitosios mados tinkluose kalnais pardavinėjamus lietpalčius. Pagal autentiškumo logiką, visi šie lietpalčiai yra tik kopijos to, kurį Meril Streep dėvėjo 1979-ųjų juostoje „Kramer prieš Kramerį“ arba to, kurį apsivilkusi Audrey Hepburn kiaurai sulijo ieškodama savo paklydusios katės filme „Pusryčiai pas Tifani“. Tokių kinematografiškų pavyzdžių yra begalė, o tai reiškia, kad išrinkti vieną tikrų tikriausią ir autentiškiausią lietpalčio archetipą neįmanoma. Dėl to autentiškumas yra susijęs ne su tam tikro drabužio atsiradimu, bet su apranga – personažo identitetu ir laikmečio skonio kombinacija. Mados kontekste šį fenomeną galime prilyginti kūrybinei aspiracijai. Pavyzdžiui, kai kalbame apie tvido medžiagos švarkelį, mintyse įsivaizduojame „Chanel“ mados namus, kurie XX a. trečiajame dešimtmetyje tvido kostiumėlius išpopuliarino tarp moterų. Tai anaiptol nereiškia, kad „Chanel“ mados namų tvido švarkas yra autentiškas savo paties originalas. Britų aristokratai tvido švarkus dėvėjo dar XIX a. pirmoje pusėje. Šiandieniniai švarkeliai, pagaminti iš tvido ir tvido imitacijų, yra viena labiausiai nuvalkiotų garderobo detalių – kiekvieną rudenį jų interpretacijas pristato ir didieji mados namai, ir greitosios mados tinklai.
Vetements
Pixelformula / SIPA nuotr.
Skirtingai, nei įprasta manyti, idėjos šviežumas ir novatoriškumas nėra autentiško drabužio sąlyga. Tam, kad susiformuotų archetipas, reikia ne tik laiko, bet ir vešlios kultūrinės terpės, kurioje jis galėtų vystytis. Dėl šios priežasties kine ir kino istorijoje archetipinės aprangos pavyzdžių surasti lengviausia. Kita vertus tam, kad archetipinė ženklų sistema išliktų atpažįstama, ją reikia nuolat papildyti. Būtent tokia buvo garsiojo mados kolektyvo „Vetements“ kūrybinė strategija. 2017-aisiais mados namai pristatė rudens kolekciją, kurioje podiumu žygiavo ne herojai, o kasdieniais praeiviais gatvėje aprengti modeliai. Visus juos nesunku atpažinti – smėlio spalvos bridžius dėvintis vyriškis, paskubomis užsimaukšlinęs apsiaustą nuo lietaus, buvo „turistas“. Čia pat podiumu praskriejo amžinai vėluojanti „paryžietė“ raudonais smailianosiais bateliais, šviesiu lietpalčiu ir su motorolerio šalmu rankoje. Neįmanoma neatpažinti ir plačiapečio „klubo sargybinio“ (angl. „bouncer“), apsivilkusio praeito dešimtmečio kirpimo odinukę ir susijuosusį didokas kelnes diržu metaline sagtimi. „Chanel“ tipo kostiumėlis taip pat atrado vietą ant podiumo – jį dėvėjo susikaupusio veido „sekretorė“. ES džemperį dėvintis „benamis“ po pažastimi nešėsi sudūlėjusį miegmaišį. Vargu, ar įmanoma tokią stilistinių skolinių pripildytą kolekciją pavadinti originalia – visi pristatyti įvaizdžiai buvo nuorodos į stereotipus, kultūrinius ir visuomenės tipažus. Drabužiai tebuvo kasdienės aprangos kopijos, beveik šiurpiai atkartoti realybės atitikmenys. Tačiau visi pristatyti įvaizdžiai buvo archetipiniai – aprangos elementai reiškė ženklus, kurių galia perteikti tam tikro personažo išgrynintą esmę kolekcijos kūrėjai visiškai pasitikėjo.
Mūsų amžiaus filosofai Michelis Foucault ir Judith Butler kartojo, kad asmeninis identitetas nėra stabili duotybė – tai tam tikras vaidmuo visuomenėje, kuris nuolat kinta. Archetipiniai aprangos elementai šį identitetą gali padėti suvaidinti įtikinamiau. Autentiški dalykai patrauklūs, nes padeda susigrąžinti laikiną realumo ir nepamainomo tikrumo jausmą pasaulyje, kuriame nieko nėra labiau laikina nei daiktai. Bėda ta, kad tas archetipinis grynumas yra tik mūsų pačių atrinkta ir per laiką patikrinta visumos reprezentacija.
