Rašė Toma Vidugirytė
Prieš beveik penkerius metus dviejų draugų Olego Jerochino ir Filipo Gusevo sukurta grupė „Sisters On Wire“ po metų jau išleido pirmąjį EP. 2016-aisiais pasirodė ir jų debiutinis albumas „Never Turn The Lights Off“. Vėliau keitėsi ir pasipildė grupės sudėtis, pasirodė ne vienas singlas bei šiemet pristatytas kūrinys „Oceans“. Grupė žada daugiau singlų ir jau planuoja antrąjį albumą. Apie grupės kelią, kūrybą, singlų leidimą ir kitus svarbius dalykus kalbamės su grupės įkūrėjais O.Jerochinu (O.J.) ir F.Gusevu (F.G.).
– Kaip kūrėsi jūsų grupė? Kokius tikslus sau kėlėte ir kas sujungė?
O.J.: Būdamas 17 metų aš jau dirbau įrašų studijoje. Jau tada žinojau, kad būsiu muzikantas ir dirbsiu tik prie muzikos. Su Filipu mes esame labai seni draugai. Aš jam parodžiau, ką kuriu, jis man parodė savo kūrybą. Supratome, kad mūsų stilius ir dainos yra labai panašūs, žinutė ta pati, todėl pradėjome dainas kurti kartu. Filas tada gal jau 10 metų gyveno Londone. Nuvykau ir aš į Londoną, nes ten planavome kurti grupę, tačiau supratau, kad tai visiškai ne mano miestas. Aš myliu Vilnių, čia turiu studiją ir visas sąlygas kūrybai, todėl grįžau. Filas jau turėjo ten susikūręs savo gyvenimą, bet vis dėlto nusprendė vykti į Lietuvą kurti muzikos. Visi jo draugai sakė, kad tai neprotingas sprendimas, bet jis atvažiavo. Tada buvome tik mes dviese. Ieškojome būgnininko, o kadangi dirbau su įrašais ir pažinojau Samą bei visą BIX grupę, prie mūsų prisijungė jų būgnininkas Gintas Gecevičius. Buvome trise, tačiau Gintas gyvena Šiauliuose, todėl jam važinėti į repeticijas buvo sudėtinga. Ieškojome kito būgnininko, ir taip prisijungė Marius. Ieva grupėje atsirado netikėtai, kai aš dirbau projekte „X faktorius“, o ji jame dalyvavo. Paprašiau, kad Ieva įdainuotų backus dainai „Pearl World“. Ruošėmės koncertui Vilniuje, ji pasakė, kad ateis į koncertą, o aš pasiūliau, kad jei nori, gali užlipti į sceną ir kartu dainuoti. Ji mielai sutiko. Po dviejų dienų koncertavome Kaune, o ji yra iš Kauno, todėl vėl apsilankė ir pasikartojo ta pati istorija. Galiausiai pasiūlėme Ievai prisijungti.
Neplanavome, kad štai darome tokio stiliaus, tokį ir tokį projektą. Pradžioje mes daug kalbėjome apie garsą, aranžuotes, kaip skambės gitara ir pan. Apie koncepciją, įvaizdį arba kaip viešinsimės, mes negalvojome. Mums buvo daug svarbiau, kaip skambės Filo gitara ar būgnų lėkštė, ir mes galėjome ilgiausiai kalbėti apie tuos dalykus, o visi kiti dalykai, atrodė, ateis savaime.
F.G.: Esame muzikantai, o rinkodara ar turo vadyba yra visai kas kita, todėl mes orientuojamės į garsą ir jo kokybę, mėgstame kalbėti apie garsą ir jo niuansus. Čia esame tikri perfekcionistai.
O.J.: Kol kūrėme albumą „Never Turn The Lights Off“, dar ieškojome savo skambesio, eksperimentavome su stiliais, todėl, pavyzdžiui, daina „Earth“ yra labiau roko, o „Feelings“ – švelnaus pop stiliaus. Albumas išėjo labai skirtingas ir iš pradžių dėl to išgyvenome, bet vėliau mums tai ėmė patikti. Taip yra daug geriau, nei klausyti albumo, kuris visas yra vienodas.
F.G.: Mūsų muzika įvairi. Mes mėgstame skirtingus garsus, patys klausome skirtingos muzikos ir mūsų įvairūs skoniai, todėl tai atsispindi ir mūsų kūryboje.
– Dabar vis daugiau atlikėjų sunkiai įvardija savo kūrybą vienu stiliumi. Jūs vienur esate įvardijami kaip indie pop, kitur – soul guitar pop grupė… Esate patys įvardiję savo muzikos stilių?
O.J.: Aš manau, kad čia panašiai kaip ir su drabužiais… Po striuke gali būti ir treningas, ir kažkoks 8-ojo dešimtmečio stiliaus drabužis ar kažkas iš moderno, bet viskas kažkaip susilieja ir dera. Manau, kad tie muzikos stiliai lygiai taip pat susimaišę. Paminėjus indie pop – jau labai platu. Gali būti gitaros, elektronika ir panašiai, o dar ir mūsų garsas keičiasi. Naujos dainos yra jau kitokios nei senos. Kai klausia, koks mūsų stilius, ir mes pasakome indie pop, tai kaip ir apimame viską…
F.G.: Nesinori įvardyti, kad tai popsas ar elektronika… Gali būti visai kas kita. Reikia nežiūrėti į stilius, o tiesiog paklausyti. Bet, jei reikia įvardyti, aš juokauju, kad tai popsas, bet skoningas (juokiasi).
– Dabar grupės mėgsta maišyti stilius, o ir klausytojai klauso labai įvairios muzikos, neužstringa ties vieno stiliaus atlikėjais…
O.J.: Mes taip pat. Aš galiu klausyti Jameso Bay, po to „Rammstein“. Manau, dabar kiekvienas taip daro. Vienu metu mes apie tai galvojome, išgyvenome, kad viena daina vienokia, kita kitokia, bet po to supratome, kad vieninteliai, kas mus stabdo padaryti tokį visiškai skirtingą albumą, esame mes patys. Jeigu ta daina tau eina, tai kodėl ne?
F.G.: Man pačiam patinka albumai, kuriuose įvairių stilių miksas. Įdomu klausyti ir norisi paklausyti dar kartą.
O.J.: Daug blogiau, kai visas albumas vienodas. Nepamenu, kokio atlikėjo klausiau, bet visas albumas susiklausė kaip viena daina, todėl nebeskiri kūrinių, dainos neįsimena… Tokį albumą galima padaryti pakankamai greitai.
F.G.: Jei muzikantai kartu susirenka studijoje ir skuba kurti, tada ir atsiranda tas panašumas, bet jei tu sukuri vieną dainą, po dviejų mėnesių – kitą, tuomet muzikinis požiūris keičiasi, aparatūra keičiasi, tada ir tai, ką seniau sukūrėte, skambės kitaip.
– Leidote singlus iki pirmo albumo ir po jo dabar toliau pristatote po vieną kūrinį. Kaip atsirado ta singlų koncepcija?
O.J.: Mes galvojame apie albumus. Dabar jau apie antrą, tačiau, kaip ir sakai, dirbame dainomis. Vienos dainos galime turėti keturias versijas ir išrenkame geriausią. Būna ir taip, kad perdarome dainą, kai jau viskas beveik pabaigta. Nuostabu, kad mes dar sau tai galime leisti, nes neturime sutarties su įrašų kompanijomis. Naudojamės tuo ir padarome kitaip, taip, kaip mes matome. Tai atsirado, nes, kai susikoncentruoji ties singlu, atiduodi maksimumą, ką tuo metu moki. Jeigu tik pradedi galvoti apie albumą, užsibrėži deadline‘ą, darai ir kartais atsiranda dalykų, kur tu galvoji, kad galėtum geriau, bet jau nebėra laiko kažką keisti.
F.G.: Taip pat dabar pačioje muzikos rinkoje daug singlų. Žmonės daugiau jų ir klauso. Jei išleidžiamas vienas, kitas geras kūrinys, tuomet albumą perklausys, bet klausyti viso albumo trūksta laiko. Skiriame laiko tik mums gerai pažįstamiems atlikėjams, kurių albumų laukiame ir skubame perklausyti. Su albumu nereikia skubėti. Kai turi tikrai gerų kūrinių ir medžiagos, tada gali jį ir išleisti.
– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?
O.J.: Mūsų įrašai vyksta kiek kitaip, netradiciškai. Rečiau sukuriame dainą su gitara ar pianinu. Pirma padarome pamatą – garsą, aranžuotę, tada ateina melodija, žodžiai ir vėliau visa tai keičiama, lipdoma. Kadangi mes visada studijoje, galime įrašyti instrumentus ir po to dėlioti melodiją ir kt.
Kartais sukuriu aš, kartais Filas ateina ir sako „Klausyk, turiu dainą“. Perklausome kūrinį, bet esame susitarę, kad jei kuris atnešame dainą ir ji nėra cool, tai bandome kartu ją perdaryti, kad ji būtų tikrai gera. Tas toks adult priėjimas prie darbo, kai nenubraukiama, o ieškoma sprendimo, yra svarbus.
F.G.: Nėra taip, kad kažkas vienas dominuoja. Viskas draugiškai. Jei vienas grupės narys tiki, kad kažkas iš to kūrinio bus, tuomet svarbu palaikyti. Pirmas įspūdis ne visada yra teisingas. Žinoma, kartais tikrai jauti, kad nieko gero, bet kartais kitą dieną klausai ir sakai: „Kodėl gi ne.“ Būna kartais tiesiog bloga diena ir tada viskas blogai…
– O kas toliau? Kokie grupės planai? Kaip sekasi kurti antrąjį albumą?
F.G.: Spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje leisime singlą ir surengsime koncertą, kuriam dabar intensyviai ruošiamės.
O.J.: Pradėjome kurti ne tik angliškai, bet ir lietuviškai… 2020 m. planuojame išleisti nemažai dainų, ir jos jau yra paruoštos. Jau prisikaupė tokių, kurių 20-ą kartą klausai ir viskas gerai. Kai jų susirenka, visada galima supakuoti į albumą. Galbūt jis pasirodys pavasarį, o vasarą bandysime daugiau koncertuoti…