Rašė Daiva Juonytė
Jeigu bandytumėte ieškoti pokalbių su lietuvių kilmės Izraelio menininku Leo Ray, greičiausiai jų rastumėte vos keletą. „Nemėgstu kalbėti apie save ir savo darbus“, – šypsodamasis prisipažįsta kūrėjas. Ir iš tikrųjų atsakydamas į klausimus jis nedaugžodžiauja. Tačiau akyliausias skaitytojas gali pajusti, kad po atsakymais slypi jautri, santūri, romi, atvira pasauliui, šilta žmonėms ir be galo talentinga asmenybė – žmogus, kurį sutikti yra laimė.
– Dalijate save kitiems kaip tapytojas, kaligrafas, medalių kūrėjas ir dailės dėstytojas. Kuris iš šių apibūdinimų jums pats mieliausias ir kas šiandien esate labiausiai?
– Visų pirma esu tapytojas. Šioje srityje nuveikiau daugiausia. Tapydamas ir piešdamas jaučiuosi geriausiai.
– Jūsų kūriniuose gausų motyvų, simbolių, kompozicijose galima įžvelgti šiandienės masinės kultūros, kasdienybės elementų, literatūrinių, siužetinių linijų, o jūs kaip puikus pasakotojas vedate žiūrovo mintis ir akis žavingų mizanscenų link. Kaip atkeliauja idėjos ir kaip jas fiksuojate? Kaip užsimezga jūsų santykis su drobe?
– Jeigu žinočiau… Galėčiau atsakyti teisingai ir nuobodžiai, kad darau eskizus, po to perkeliu juos į drobę. Tai tik proceso dalis ir net ne pati svarbiausia. Svarbiausia dalis yra nesuprantama, nepažini ir man.
– Ką labiausiai vertinate iš viso proceso? Kas jums, kaip menininkui, teikia daugiausia džiaugsmo?
– Kada aplanko tas jausmas, kai kūrinys atsiranda tarsi pats savaime, lyg ne aš jį kurčiau.
– Savo kūriniuose suteikiate lygias teises žmogui, nerangiam katinui, asilui ar paukščiukui. Esate be galo draugiškas ir atviras pasauliui. Kiek saugu būti atviram? O gal tai viena būtinų sąlygų menininkui – mokėjimas būti atviram ir jautriam tam, kas tave supa?
– Nesigėdiju piešti to, ką myliu. Dėl saugumo – visas gyvenimas yra nesaugus, už kiekvieno kampo laukia netikėtumai. Menininkas turėtų būti jautrus, empatiškas – manau tai būtini profesijos bruožai. Pavyzdžiui, boksininkui to kaip ir nereikia.
– Daugiau kaip du dešimtmečius gyvenate Izraelyje, kuriate ten ir Lietuvoje, su parodomis keliaujate po visą pasaulį. Kaip skirtingi kontekstai formuoja jus ir jūsų kūrybą? Kaip apskritai globalizacija veikia meno pasaulį?
– Kuo daugiau pamatai, tuo labiau praturtėji. Pasaulis didelis ir kiekviena vieta turi savo specifiką. Pavyzdžiui, aitri Izraelio saulė išlaisvino mano koloristiką. Jei gyvenčiau kur nors Norvegijoje, greičiausiai naudočiau kitus spalvinius derinius. Globalizacija gera tuo, kad ryšiai tarp šalių ir žmonių tampa glaudesni ir paprastesni. Blogoji dalis ta, kad viskas supanašėja.
– Izraelyje gyvenate nuo 1991-ųjų. Iš pirmo karto su žmona jums išvažiuoti nepavyko, nes tuo metu vis dar veikė sovietinio saugumo sistema, ir kliūtis buvo, jei šaltiniai nemeluoja, nesuveikę katės skiepai. Kokia tai istorija?
– Tai paprasta ir juokinga istorija, nors tuo metu taip neatrodė. Buvo paskirta išvykimo data, bet paskutiniu momentu sužinojome, kad mūsų neišleidžia, mat buvome paskiepiję savo katiną, ir, pasirodo, reikėjo laukti pusmetį, kol skiepai suveiks. Taigi likome sėdėti ant lagaminų dar šešis mėnesius.
– Ar gyvendamas Tel Avive jaučiatės vietiniu? Ar kartais neaplanko jausmas, kad esate tik prašalaitis, bandantis perprasti svečios šalies mentalitetą ir taisykles? Ir apskritai, ar įmanoma iki galo jaustis savu svetur? O gal, priešingai, fizinė vieta nesvarbi, nes visas pasaulis yra mūsų namai, kuriame mes esame tik laikini pakeleiviai?
– Kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi šiame gyvenime laikinu pakeleiviu.
– Vasaros pabaigoje Dailininkų sąjungos galerijoje vyko paroda „Baltijos iliustracija. Komiksai #3“. Vėliau kolekcija iš Vilniaus keliaus į Kauną, galerijos „Ars et Mundus“ erdves, ir į Klaipėdos viešosios bibliotekos Meno skyrių. Lietuvių kurtų komiksų kolekciją papuošė ir jūsų kurtų piešinių komiksinis koliažas, kurį, kiek teko girdėti, parodos organizatoriai galėjo sudėti laisvai, jiems norima eiga – taip sukurdami skirtingą, kintančią istoriją. Kiek jums pačiam svarbus žaismingumas, gebėjimas žaisti ir laisvė priimti bei interpretuoti dalykus taip, kaip tuo metu atrodo tinkamiausia?
– Žaismingumas, sugebėjimas žaisti, improvizacija, laisvė – būtini menininko bruožai. Esu dėkingas parodos kuratorėms – Reginai Šimulynienei, Ulai ir Rusnei Šimulynaitėms, kurios pakvietė mane dalyvauti. Jos apdovanotos šiomis savybėmis su kaupu.
– Kokios žmogaus, kūrėjo vertybės jums imponuoja?
– Humoro jausmas, protas, jautrumas.
– Viename klausime užsiminiau apie jūsų gebėjimą pasakoti, kalbėti vaizdais. O pats mėgstate literatūrą? Jeigu taip, su kokiais rašytojais atrandate minčių bendrystę? Kokios kitos meno rūšys užima svarbią vietą jūsų gyvenime?
– Grožinę literatūrą mėgau, bet dabar nebeskaitau. Skirtingais laikotarpiais patiko skirtingi rašytojai, visų nepaminėsi. Mėgstami buvo Williamas Faulkneris, Franzas Kafka, Vladimiras Nabokovas, Bruno Schulzas, Miguelis de Cervantesas ir kiti. Dabar skaitau tik tai, kas susiję su profesija, pavyzdžiui, Rogerio Scrutono, Josefo Alberso tekstus. Taip pat man svarbi muzika.
– Rudens pradžioje THE ROOM galerijoje, Vilniuje, surengėte piešinių ir tapybos parodą „Vasara–ruduo“, kurioje, anot parodos kuratoriaus dr. Vido Poškaus, juntama emocionaliai karšta jūsų kūrybos atmosfera, kita vertus, spalvingumas yra būdingas rudeniui. Esate rudens ar vasaros žmogus? Ką jums apskritai reiškia gamta, jos cikliškumas ir nuolatinis kismas?
– Mėgstu visus metų laikus, išskyrus tuos atvejus, kai per karšta ar per šalta.
– Menininko dažnai klausiama, kokiu kūriniu jis labiausiai didžiuojasi, koks jo svajonių projektas arba ko palinkėtų sau kaip kūrėjas. Aš norėčiau paklausti kitko: ar esate laimingas ir ar (kiek) kūryba rezonuoja su laimės pojūčiu?
– Nežinau, ar esu laimingas, bet kūryba suteikia laimės pojūtį.