Rašė Marijus Gailius
Bėgūnai
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019
Jeigu ne autorei skirta Nobelio premija, dar anksčiau Bukerio premiją už šią knygą pelniusią autorę būčiau išdidžiai ir sąmoningai ignoravęs. Nes ką gali vilioti lietuviško leidimo anotacija? Kur ir kada keliaujame… Romanas apie nesiliaujantį judėjimą. Kažkokie veikėjai, darantys keistus dalykus, kuriuos jungia bėgūno amplua.
Pagal mano teksto suvokimo kompetenciją, toks aprašymas reiškia, kad knyga yra apie nieką. Kai ėmiausi skaityti, pasirodė, kad taip ir yra: turinys atitiko anotaciją. Pirmiausia tokį įtarimą paliudija struktūra – iš kelių paskirų prozinių pasakojimų ir eseistinių pastebėjimų su dienoraščio požymiais sudurstyta istorija. Istorija, kuri neturi kompozicijos.
O.Tokarczuk eseistiniai pasažai vietomis įžvalgūs, šmaikštūs, bet dažniau susiskaito kaip į išdžiūvusį šulinį įmestas kiauras kibiras: gerai skamba, bet nieko neduoda. „Kai širdį dorai išskalauji nuo kraujo, būtent taip ji ir atrodo – kaip snarglys“ (p. 25), – apibendrina savo anatominių aspiracijų esė autorė. Okei, kaip snarglys, ir?..
Mano vertinimu, dauguma autorės esė ir prozinių pasakojimų yra labai kūrybiškas daugžodžiavimas. Taip, galbūt originalu, galbūt tas požiūris kitoks. Bet galiausiai išeina toks literatūrinis snarglys: tąsai, minkai, suvolioji į gumuliuką…
Ir arba praryji, arba ne.
Gal geriau ne. Nes aš, kaip bastūnas su stažu, manau, kad autorė ne tiek jau daug kažko netikėto papasakoja: pats daug ką mačiau. Mačiau, regėjau, patyriau, tik mano pastebėjimai man pasirodė pernelyg banalūs, kad jais su kitais dalyčiausi. Tuo metu premijų laureatė dalijasi savo patirtimi su užmoju, savo analogijų kūrimo maniera, beje, šiek tiek primindama M.P.E.Martynenko kūrybinį metodą gretinti vikipedines žinias su egzoterinėmis įžvalgomis.
Dar „Bėgūnai“ priminė Giedros Radvilavičiūtės metodą iš paskirų kasdienybės detalių rekonstruoti ištisas žmogiškas visatas. Tik mūsiškė, regis, savo medžiagą suneria, sudursto, suriša kruopščiau. Kitaip sakant, G.Radvilavičiūtė pasirūpina savo skaitytoju, nepalikusi jo it pasaulio platybėse pasimetusio bėgūno. Šis romanas turbūt pasirodys šviežias tiems, kurie galbūt patys niekada nėra iki sielos gelmių (ne tik erdvės ir laiko požiūriu) paklydę ir pabėgę.
Ir tiems, kurie neįsižeis, kad klajojimų romantizavimas knygoje yra tiesiog nesąžiningas, nes jis pučiamas nutylint apie sėslūnų filosofiją.
Marius Povilas Elijas Martynenko
Mirtingumo įrodymai
Tyto alba, 2019
Per porą metų pasirodo ir trečioji jaunojo charizmatiško autoriaus knyga, ir tai galima suprasti: dabar M.P.E.Martynenko ant bangos. Nors šis eilėraščių rinkinys nenuoseklus, aiškiai netolygaus svorio ir struktūriškai padrikokas, vis dėlto jį malonu paimti į rankas, nes, kaip yra ištarusi jau apžvalgoje minėta G.Radvilavičiūtė, šio autoriaus rašymas yra nuo Dievo.
Skaitydamas tekstus pajutau, kaip buvau pavargęs nuo ankstesnėje jo eseistikos knygoje „Praeis“ vaizduojamų brutalių įvaizdžių, visos tos falologikos. Nors kai kur ir šiuose tekstuose autorių užneša į vulgarias asociacijas, pati visuma gerokai ramesnė, taikingesnė. Beveik visus rinkinį vienijančius raktažodžius galima lyg geležį iš rūdos išgauti iš vieno eilėraščio „kilmėvardis“ (p. 51): tai yra tyla, mirtis, melas, baimė.
Pažvelgus iš toliau, didelė porcija tekstų nukreipta dievoieškos linkme. O jau visai apibendrintai galima sakyti, kad autorius rašo apie meilės troškimą, arba, kaip pats įvardytų, „mylėseną“, pavyzdžiui: „kaskart, kai pradedam mylėti, jau per vėlu – / nes kaskart, kai pradedam, reiškia, / kad buvom sustoję“ (p. 90).
Man labiausiai vis dėlto patiko eilėraščiai, kuriame galime pastebėti kenčiantį, netgi disfunkcinį subjektą. M.P.E.Martynenko tuo ir mielas, kad jis nebijo drastiškai apsinuoginti, ir taip savo skausmu tarytum užkliudo skaitytoją, sukeldamas jo empatiją, refleksiją ar net sveiką savigailą.
Bet svarbiausia, kad jam tai pavyksta padaryti taikliais, originaliais rakursais: „kai buvau vaikas, įtariau, kad / su suaugusiaisiais kažkas ne taip, / tik visai nenutuokiau apie problemos mastą“ (p. 85).
„Mirtingumo įrodymai“ yra rinkinys, primenantis burgerį: gražiai kvepia, skaniai atrodo, bet suryji akimoju tokį ir vis tiek jautiesi nesotus. Tebūnie šįkart tiks ir taip, nes, prisipažįstant subjekto žodžiais, kas daugiau lieka:
ir myliu tave,
aišku, kad myliu,
ką dar su tavimi daryt (p. 88).
Patrikas Melrouzas
Baltos lankos, 2019
Taip pagalvojus, kokios gi knygos pavadinamos veikėjo vardu ir pavarde? Tai tradiciniai tekstai kaip pasakojimas apie Tomą Sojerį arba populiariojoje kultūroje įsišakniję personažai kaip Bridžita Džouns. Svetur romaną taip pavadinti įprasta, tačiau iš lietuviškų knygų aš neatsimenu nieko kito, be kanoninių „Petro Kurmelio“ arba „Tado Blindos“. Pas mus tokia praktika tarytum išnykusi: ar tai reiškia, kad lietuvių autoriai yra atmetę tradicinį naratyvą ir tik svaiginasi postmoderniais žaliais kalbos žaidimais?
Kad ir kaip būtų, „Patrikas Melrouzas“ yra tradicinis romanas, tiksliau, trijų romanų apie tą patį veikėją trilogija. Pirmojoje dalyje pasakojama apie berniuką, gyvenantį disfunkcinėje šeimoje su jį išnaudojančiu tėvu ir alkoholike mama. Kitoje dalyje šis veikėjas – jau jaunuolis, priklausomas nuo narkotikų. Trečioje dalyje jis brandus ir gyjantis personažas.
Vadinasi, knyga, aprėpdama didelę skalę, kviečia leistis į neeilinę kelionę, kurioje yra ne tik daug skausmo, bet ir netikėto lengvumo. Šitą kontrastą kuria išmoninga autoriaus kalba, vartojant taiklią ironiją ir įdarbinant savitą humoro jausmą. Tad pabūnant su veikėju galima ne tik paliūdėti dėl jo nelaimingumo, bet ir kaip reikiant pasijuokti. Ar ne tokia ir yra būties paslaptis? Juk net sunkiausi išgyvenimai po kurio laiko, pasiekus dugną ir išsigydžius žaizdas, pasirodo juoko verti.
„Patrikas Melrouzas“ yra giminingas neseniai „Tyto albos“ išleistam romanui „Vyras be trūkumų“, tačiau šis tekstas atrodo solidesnis, nes nekuria kažkokios ypatingos pozos. Na, ir vertėjo Laimanto Jonušio vaidmuo šiuo atveju ne paskutinis. Manau, užvertus knygą, norėsis pažiūrėti ir pagal romaną pastatytą serialą.
Lietuvių religija ir mitologija
Tyto alba, 2019
Po 15 metų perleista kūrybiška mitologijos studija – tai monumentalus lietuvių tautos dvasios tyrimas. Kažin kodėl dabar? Turbūt niekada nevėlu pasikartoti, iš kur esame kilę, kokios mūsų šaknys. Ir į šitą pažinimą atsiremti, pasisemti energijos, ištvermės.
Mūsų baltiškasis būvis iki šiol gyvas, galbūt taip net bus visada (kol nenutautėsim). Analizuodamas keturias lietuvių religijos sintezės stadijas, šviesaus atminimo G.Beresnevičius svarsto, kad iš senųjų mitų į pasakas perėjusios būties paslaptys yra „visiškai paveikios dar ir dabar, kaip visais laikais. Romanai, filmai, kompiuteriniai žaidimai irgi yra pasakos“ (p. 115). Jis samprotauja, kokius mūsų genties pirmykštės praktikos įgyja pavidalus šiais laikais: žvakutės atseit yra aukojimo laužų miniatiūros, „kaip ir prėskučiai („šližikai“) yra protėviams aukojamo duonos kepalo miniatūros“ (p. 116).
Struktūriškai religijotyrininkas aprėpia platų temų lauką: nuo bendrųjų principų iki dievybių, pereidamas prie konkrečių mitologinių kalno, medžio, ugnies, vandens ir kt. funkcijų. Iš šitų kategorijų aš labiausiai dievinu vandenį (turbūt kaip ir neretas kitas gentainis): atsisėsk ant jūros kranto, įbrisk į upę arba išsimaudyk ežere – daugiau nieko ir nereikia, esi užsipildęs, susijungęs su jėga. Anot autoriaus, vanduo yra „pirmapradiškiausias kosmogoninis elementas“, tačiau prieštaringas: „Viena vertus, jis šventas, apvalantis, dieviškas, bet kartu tai velnio sfera, susijusi su apačia, su nejaukiu, užsislėpusiu pasauliu“ (p. 395).
Savo studiją G.Beresnevičius baigia mitologiniu sielos tyrimu: iš knygos galima sužinoti, kokia jos substancija. Jeigu skaitytojas žino turįs sielą, bet niekada nėra jos matęs, visai pravartu juk su ja susipažinti.