Kai tik prekybos centrų lentynose lyderių pozicijas iš Vėlinių žvakelių perima kalėdiniai žaisliukai ir dekoracijos, o socialiniuose tinkluose ir kitose medijose pasirodo už širdies griebiančios socialinės (ir nebūtinai) kalėdinės reklamos, supranti, kad šventės nebe už kalnų.
Visi turime skirtingas savo Kalėdų vizijas, bet, sutikite, besaikis išlaidavimas prekybos centruose ar internete, stengiantis įgyvendinti dažniausiai itin materialias savo artimųjų svajones, šventinę aurą tik gadina, nebent esate pinigais aptekęs turtuolis, į kurį įsikūnijęs Kalėdų Senelis ar kokia pasakų fėja.
Ir nors psichologai / psichiatrai pataria nesureikšminti tiek pačios šventės, tiek dovanų, ir gerumu su artimaisiais dalytis visus metus, o ne tik kalėdiniu laikotarpiu, nūnai kasmet daugelis užlipame ant to paties grėblio: susigadiname nuotaiką kamščiuose, išleidžiame krūvas pinigų, įskaitant ir kalėdinę premiją, persivalgome tų keliasdešimties Kūčių ir Kalėdų patiekalų. Po švenčių pasninkaujame (tai daryti reikėtų prieš Kalėdas, ypač jei esate praktikuojantys katalikai) – kas dėl priaugtų kilogramų, kas dėl suplonėjusios piniginės; svarstome, kur iškišti gal ir su meile padovanotus, bet realiai nereikalingus daiktus; prisigalvojame sau visokių sunkiai įgyvendinamų pažadų. Kai kurie iš mūsų, kaip sako specialistai, net depresija po švenčių suserga.
O jeigu jums pasiūlytumėme kitokį švenčių scenarijų, kuris neskatina vartojimo ir žada daug įspūdžių? Juk vietoj prašmatnių tapšnoklių, telefonų, kompiuterių arba dar vieno šaliko, šlepečių ar kitokio mažai reikalingo daikto artimiesiems galima dovanoti bilietus į mėgstamų atlikėjų ar grupių koncertus, teatrą, kiną; patinkančio žurnalo, muzikos ar kino platformos prenumeratą. Net brangiausias bilietas į mylimo atlikėjo pasirodymą autobusu pasiekiamame užsienyje nekainuoja tiek, kiek naujausias iPhone‘as!
O jeigu susirinkę kuklios Kūčių ar Kalėdų vakarienės prie keliais, o ne dvidešimčia patiekalų nukrauto stalo suplanuotumėte ilgąjį savaitgalį ir nupirktumėte pigius lėktuvo bilietus visai šeimai į dar neaplankytą ES šalį? Jūsų tėvai to tikrai nepamirštų visą gyvenimą!
Tai tik keli būdai sutaupyti pinigų, pailginti šventes (kažkas lauks spektaklio, kažkas kelionės, kažkas kasdien visus metus džiaugsis klausydamas mėgstamos muzikos) ir išvengti kalėdinės karštligės. Dar galima visiškai neprisidėti prie vartotojiškumo didėjimo ir apsieiti be dovanų, o sutaupytus pinigus paaukoti gyvūnų prieglaudai ar paremiant meno projektą.
Ruošdama gruodžio numerį šventinį šurmulį pajuto ir „37O“ redakcija: daug diskusijų dėl temų, dėl viršelio, dėl reklamų. Kažkas vėluoja, kažkas klysta, o kažkas nervinasi, regis, dėl visiškai dėmesio nevertų smulkmenų. Nepaisant to, mums pavyko puikiai subalansuoti gerokai švenčių proga svorio priaugusį gruodžio numerį, kuris su kalėdine psichoze neturi jokių sąsajų.
Tegu mūsų skaitytojams būna dovana interviu su itin populiaria rašytoja Kristina Sabaliauskaite, kuriame ji pasakoja apie savo guilty pleasure, mėgstamas vieteles Vilniuje ir Londone bei kitus įdomius dalykus.
Dar šiame numeryje rasite interviu su projekto „Blunkanti sofa“ autore, prozininke Lina Simutyte, kuri mūsų puslapiuose jau kurį laiką nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdama Lietuvos jaunosios kartos rašytojų ir poetų asmenines patirtis. Taip pat spausdiname ir jos esė, parašytą kiek seniau, bet puikiai tinkamą skaityti bet kuriuo metų laiku.
Tęsiame pažintį su jaunais vizualiųjų menų pasaulio atstovais: bendraautorė Ieva pakalbino Igną Pavliukevičių – interaktyvių medijų instaliacijų ir performanso menininką, tyrinėjantį vyriškumo ir dirbtinio intelekto temas, o menotyrininkė Agota Bričkutė leidinyje išsamiai pristato Kauno menininkės Agnės Urbutės (Asur Sura) kūrybą.
Toma susisiekė ir pasikalbėjo su Niujorke gyvenančia Ina Marija Ubaite, kuri išpildė savo svajonę ir dirba muzikos žvaigždžių vadybininke.
Dar bandėme išsiaiškinti, kiek kino menas prieinamas negalią turintiems šalies gyventojams, kas yra tarpkontinentinė mada ir kas tas lietuvis, apie kurį savo pirmajame dokumentiniame ilgametražiame filme „El Padre Medico“ pasakoja jaunosios kartos dokumentinio kino režisierius Vytautas Puidokas. Taip pat rasite naujausių albumų ir knygų apžvalgas, spektaklių recenzijas ir po trumpos pertraukos sugrįžusią Alisos stebuklų lentyną. Šiltų švenčių, gero skaitymo ir iki susitikimo kitąmet!
Jūsų „37O“