Ne, nesirengiame nagrinėti Mariaus Katiliškio romano, tik jo pavadinimo interpretacija labai tiko mūsų vedamajam, atspindinčiam į žurnalo puslapius persikėlusias rudens pradžios nuotaikas, užvadinti.
Ir nors viršelyje puikuojasi ne sezoną atspindintys gamtos vaizdai (grybai, voratinkliai, įvairiausiomis spalvomis nusidažę medžiai ir etc.) ar kitokie besibaigiančios vasaros ir prasidedančio rudens atributai, o puiki vokalistė ir dainų autorė Monika Liu (būtinai perskaitykite interviu su ja), melancholišką rudens kvėpavimą į nugarą pajusite skaitydami mūsų herojų mintis.
Ko gero, elegiškos nuotaikos būdingos ne tik mūsų herojams, bet ir daugeliui mūsų skaitytojų. Nelengva susitaikyti su mintimi, kad jau veikiausiai iki pat pavasario pabaigos daugelis matysime tik cepelininį Lietuvos dangų.
Jeigu neleidote sau vitamino D vonių ir smegenų poilsio prie ežero, jūros (Estijoje, Latvijoje ar Lietuvoje – ne taip svarbu) ar ravėdami mamos daržą, tai veikiausiai to padaryti jau ir nebepavyks, nebent priklausote nebijančių „išgalvoto“ koronaviruso cinikų / antivakserių / plokščios žemės draugijai arba tiesiog esate labai drąsūs ir, be abejonės, turtingi žmonės.
Tačiau klasika tapęs Kristinos Brazauskienės posakis „Vasara baigiasi tik tiems, kas neturi pinigų“ pandemijos įkarštyje gali ir negalioti – nedaug trūksta, kad ir latviai mūsų nebeįsileis be privalomos 14 dienų saviizoliacijos.
Liūdesiu persmelktos nuotaikos tvyro ne tik turizmo, bet ir kultūros sektoriuje. Koncertai (daugiausia lietuvių atlikėjų) po atviru dangumi vyko ir dar vyksta, juose žiūrovų yra (sunku pasakyti, ar jų būtų daugiau, jei ne koronaviruso pandemija), tačiau pramogų pasaulio užkulisiuose kalbama, kad rudeniui įsibėgėjus renginių sumažės, nes organizuoti koncertus tiek didesnėse, tiek mažesnėse salėse tiesiog neapsimokės. Dramos ir kino teatrų salės net ir per premjeras nebus pilnos ir dėl su pandemija susijusių atstumo reikalavimų, ir dėl baimės užsikrėsti koronavirusu. Negana to, neblogą antireklamą renginiams suteikė koronaviruso židiniai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, choruose, Kauno renginių erdvėje „Adform“. O juk nereikėtų atmesti tikimybės, kad rudeniop susirgimų gali ir daugėti. Nors tokio griežto karantino, koks buvo pavasarį, valdžia jau nebeketina skelbti, tačiau tikėtis, kad viskas grįš į senas (geras) vėžes, bent jau kol kas neverta.
Socialinio atstumo laikymasis tapo norma, esame naujo normalumo pasaulyje, kuriame posthumanistinės aplinkybės tampa vis realesnės.
„Pastebiu, kad kai visi dengė ir tebedengia savo veidus, „I“ tapo net labai aktualus. Socialinio atstumo laikymasis tapo norma, esame naujo normalumo pasaulyje, kuriame posthumanistinės aplinkybės tampa vis realesnės“, – pristatydamas su Šeiko šokio teatro kolektyvu Klaipėdoje beveik pustrečių metų augintą spektaklį „I“ kalbėjo choreografas iš Lenkijos Maciejus Kuźmińskis, prisimindamas, kad repeticijos vyko ir nuotoliniu būdu.
Šiuolaikinio cirko artistas Džiugas Kunsmanas – vienintelis lietuvis, baigęs FLIC cirko mokyklą Italijoje, sako, kad karantinas tiems, kurie dirba su scenos menu, buvo labai sunkus laikotarpis, privertęs pakeisti daugybę karjeros planų: „Daug kas neteko darbų, lygiai taip pat ir aš. Grįžau į Lietuvą vos kelios dienos iki karantino pradžios. Prieš tai labai stipriai rizikavau ir daug investavau į tai, kad galėčiau dirbti ir tobulėti, gilinti porinės akrobatikos (angl. hand to hand) žinias, kur reikia dirbti su partneriu, kuris irgi turi būti tam pasiruošęs. Planavome dirbti su viena itale, turėjome numatę, kaip skirstysimės projektus ir mėginsime rasti laiko skraidyti po skirtingas šalis bent metus į priekį. <…> Bet kadangi viskas sustojo, festivaliai buvo atšaukti, finansavimas nutrūko ir keliai užsidarė, teko galvoti apie kitus dalykus.“
Kino filmų prodiuserė Marija Razgutė, pasakodama apie savo profesinės veiklos užkulisius, prisiminė, kaip ruošėsi „Nova Lituania“ premjerai: „Žinoma, mes supratome, kad tvyrojant 30 laipsnių karščiui dauguma pasirinks kitas veiklas. Bet kartu galvojome, kad žmonės per karantiną jau atsivaikščiojo po gamtą, buvo priversti pasiimti atostogų ir vasarą praleis mieste, o vakarais pramogų vis tiek norisi. Tai teikė vilties.“
Mes taip pat neprarandame vilties ir tikimės, kad mūsų skaitytojai liks sveiki bei kartkartėmis išlįs pasikultūrinti ir suras mūsų žurnalą. Šiame numeryje publikuojame itin daug įdomių interviu – be keturių prieš tai išvardytų pašnekovų, dar kalbinome Kauno kino festivalio programos kuratorę Moniką Lipšic, tapytoją Andrių Makarevičių, prancūzų aktorę Isabellę Huppert. Rugsėjo žurnale taip pat rasite naujausių muzikos albumų ir knygų apžvalgas bei festivalio „Nepatogus kinas“ rekomendacijas. Gero skaitymo ir gražaus rudens!
Jūsų „37O“