Turbūt visi girdėjote apie nelegalų studentų vakarėlį Vilniuje, kuris drąsiai galėtų pasiskolinti Kanuose įvertinto scenarijaus pagrindu pastatyto filmo „Anarchija Žirmūnuose“ pavadinimą, jeigu ne vienas „bet“. Tiesa, filmo ir vakarėlio scenarijai turi mažai ką bendro, išskyrus tai, kad abiejų veikėjai – jauni žmonės, kuriems būdinga nepaklusti visuomenės normoms, valdžios draudimams.
Dažnai jaunus žmones tas ėjimas prieš srovę sujungia ir jie tampa labai galinga, visa griaunančia jėga. Gerai, jeigu jaunimas protestais siekia įgyvendinti svarbius ir kilnius tikslus – pavyzdžiui, nuversti diktatorių (prisiminkime demonstracijas Baltarusijoje), okupantų valdžią (Sąjūdžio mitingai) arba bent jau pakeisti netinkamus įstatymus (Lenkijos moterų protestai dėl abortus draudžiančio įstatymo).
Nelegalų vakarėlį Žirmūnuose sunku pavadinti protestu, tai tik savanaudžių hedonistų susiėjimas, nieko bendra neturintis su demokratija ar kitomis pamatinėmis vertybėmis. Bet, kaip visi puikiai žinome, nuo demokratijos iki anarchijos yra tik vienas žingsnis.
Ir vis dėlto net anarchistais šio nelegalaus vakarėlio dalyvių liežuvis nesiverčia vadinti, nors vadinamųjų antivakserių judėjimo atstovams, kurie veikiausiai taip pat save laiko anarchistais, toks įvardijimas labai patiktų.
Prieš devynerius metus kaip tik publikavome straipsnį apie anarchiją ir anarchistus. Štai ištrauka iš jo: „Nors dažnai vyrauja nuomonė, kad anarchistai yra juodais gobtuvais galvas dengiantys vandalai, paprastai jie tėra geros širdies ir didelės atjautos socialinei nelygybei žmogeliai. Jiems nepatinka valdžia ir hierarchija, todėl jie tiki utopija, kad kada nors ta valdžia su visu kapitalistiniu aparatu žlugs, o piliečiai jungsis į grupeles ir atstovaus vienas kitam tiesioginės demokratijos būdu. Kitaip tariant, įvyks revoliucija. Tie anarchistai yra baisiai nepatogūs piliečiai – niekada netylės, idealistiškai ieškos teisybės. Išsitrauks ruporą ir rėks, jeigu jaus, kad valdžia lipa ant kulnų, skanduos skanduotes už žmogaus teises ir teigs, kad visiems individams galima turėti tokias pačias galimybes.“
Tai tiek apie tikruosius anarchistus, o jais veikiausiai būtų galima pavadinti ir spektaklio „#Protestas“ veikėjus, išdrįsusius pasipriešinti utopinės Monaksijos valstybės principams. Šį spektaklį trumpai pristatėme kovo numeryje, tačiau negalėjome nereaguoti į tai, kad per Auksinių scenos kryžių apdovanojimus jis buvo įvardytas kaip sėkmingiausias pandemijai atsparaus teatro pavyzdys, todėl neatsispyrėme pagundai pakalbinti jo režisierių Žilviną Vingelį iš „Kosmos Theatre“. Interviu su juo rasite šiame balandžio mėnesio numeryje.
Taip pat šiame numeryje skaitykite pokalbį su dainininke ir muzikos autore Greta Jančaite-GJAN, kuri prisipažįsta iš naujo atradusi ir pamilusi lietuvių kalbą: „Kai pabandai rašyti lietuvių kalba, atsiduri savo sultyse, ir viskas vyksta natūraliai. Nenoriu pasakyti, kad kažkuri kalba yra geresnė, bet kiekviena kultūra turi savo specifinę energiją ir ta energija atsiskleidžia kultūroje, kiekvienoje dienoje.“
Literatūrinio projekto „Blunkanti sofa“ dalyve tapusi žurnalistė, gonzo rašytoja, rašymo salono „Writest“ įkūrėja Miglė Galvonaitė interviu atvirai kalbėjo apie terapinio rašymo atradimus, bendrystės jausmą, redaguojamą būsimą knygą ir depresiją. „Kaip Winstonas Churchillis depresiją vadino savo juoduoju šunimi, taip ir mane ši bičiulė užkalbino toli gražu iki knygos pradėjimo momento. Tikroji depresija nėra tas pats, kas sezoninė depresija, kuri ateina rudeniop ir pasitraukia paukščiams grįžtant. Su depresija gyvenu nuo ankstyvos paauglystės – tam tikru metu išmokau ją neigti ir įtikinau save, kad esu tokia pati, kaip ir kiti, o tas išgyventas depresijos epizodas niekaip nesusijęs su nauja mano tapatybe“, – pasakoja ji.
Su vertėja, dainininke ir DJ Egle Naujokaityte-Muk rašytoja, mūsų bendraautorė Jurga Tumasonytė kalbėjosi apie gyvenimo Meksike ypatumus, laisvą menininkės ritmą, vakarėlius, feminizmą, mačizmą. „Matydama daug socialinės nelygybės ir aiškių jos priežasčių tapau gerokai politiškesnė, dėl vyraujančio mačizmo ėmiau labiau vertinti ir palaikyti feminizmą, apskritai viską vertinti ir priimti pasirinkimus, paremtus labiau socialiniais ir politiniais sumetimais“, – pasakoja penktus metus Meksikos sostinėje gyvenanti Eglė.
Kita šio numerio herojė – grafikos dizainerė, fotografė, iliustratorė Inga Navickaitė-Drąsutė – šalia grafikos dizainerės darbų, meno leidiniams ir kitoms knygoms kuriamo dizaino užsiima dar keliomis labai įdomiomis veiklomis – kuria rankų darbo mažo tiražo leidinius ir rengia knygrišybos dirbtuves.
Šiame numeryje kalbame ir apie sunkią kino teatrų padėtį, išskirtinės architektūros pavyzdžius Vilkaviškyje, tradiciškai pristatome naujus muzikos albumus ir knygas. Gero skaitymo ir iki susitikimo gegužę!
Jūsų „370“